Jono Pauliaus II šimtmečio minėjimas su „Polifonija“

Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybė ypatingai svarbi Lietuvai. Popiežių ir Lietuvą siejo nuoširdi draugystė, o prieš atvykdamas į mūsų šalį popiežius stengėsi pramokti lietuvių kalbos. Jo vizitas 1993 m. paliko ryškų pėdsaką Lietuvos politiniame, religiniame ir kultūriniame gyvenime. Chorui „Polifonija“ teko laimė sutikti pontifiką dar prieš jo vizitą, vėliau giedoti jį sutinkant mūsų šalyje. Šiais metais minime šv. Jono Pauliaus II 100-ąsias gimimo metines. Šiai progai paminėti choras „Polifonija“ skiria paskaitų-koncertų ciklą „Muzika popiežiaus kelyje“ (rugsėjo 12 d. Kražiuose, 19 d. Šiauliuose, 20 d. Pakruojyje), apie kurį kalbamės su muzikologe Danute Kalavinskaite ir choro meno vadovu Linu Balandžiu.

Šv. Jonas Paulius II – Lietuvai reikšminga asmenybė. Gal galite trumpai papasakoti, kuo šis žmogus buvo ypatingas ir kokiu keliu vedė tikinčiuosius, kokias vertybes skatino.

Danutė Kalavinskaitė: Jis ypatingas pirmiausiai tuo, kad ilgai vadovavo Bažnyčiai. Antra, vadovavo po liturginės reformos. Šiam popiežiui teko spręsti labai daug po reformos iškilusių problemų. Mums jis ypatingas tuo, kad pats buvo kilęs iš Rytų Europos. Popiežius vienoje savo kalboje labai gražiai pasakė: „Jūs, Lietuva, esate Europos centras.“ Taip teigė atvykęs tais metais, kai ir mes patys, ir visi aplink mus laikė rytų europiečiais, o jis pasakė, kad esame centras, vidurys tarp Rytų ir Vakarų.

Iš vertybių pusės, popiežius tikrai pradėjo daryti daug ką kitaip: nesėdėjo atsitolinęs, labai daug keliavo po visą pasaulį, daug bendravo su jaunimu. Tiesiog jis buvo kitoks. Kiek tai su tikėjimu susiję? Manau, kad iš tiesų ganytojas su triguba karūna nusileido iš savo aukštybių pas žmones. Popiežius gana kukliai elgėsi, lyginant su ankstesniais.

Kaip kilo idėja taip prasmingai paminėti popiežiaus 100-metį?

Linas Balandis: Šią asmenybę labai svarbu paminėti. Taip pat norisi žmones apšviesti, paskatinti domėtis popiežiaus tekstais, galbūt supažindinti su jo požiūriu į muziką, galop pristatyti lenkų muziką. 2019 m. su Danute dalyvavome konferencijoje Lenkijoje, skaitėme pranešimus. Toje konferencijoje sutikome vieną profesorę, kuri kartais svečiuodavosi pas popiežių. Ji pasakojo, kad kartą per pietus atėjo lenkų delegacija su popiežiaus lietuvių kalbos mokytoju ir jis pasakė: „Viskas, mes turime baigti, eisime mokytis lietuvių kalbos.“ Popiežius tam skyrė gana daug dėmesio. Tokio rango žmogaus sąsajos su Lietuva yra akivaizdžios ir tai labai gražu. Man tada sukirbėjo mintis, kad dabar Lietuvoje į popiežių reikėtų labiau atkreipti dėmesį. Būtent į jo asmenybę, į jo ryšius su Lietuva.

Nuo šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje praėjo 27 metai. Į šį įvykį jau galime pažvelgti istoriškai. Galbūt yra pamokų, išsakytų popiežiaus pamokymų, aktualių iki šiol?

D. K.: Apsilankymas pirmiausiai svarbus politiškai ir tai jau ne kartą aptarta. Ir profesorius Vytautas Landsbergis yra gražiai kalbėjęs, kuo tai svarbu, kaip viskas buvo susiję su sovietinės kariuomenės išvedimu, kad tomis dienomis klausimas, išves ar neišves karines pajėgas, buvo labai įtemptas. Žodžiu, su popiežiumi pas mus atvyko laisvasis pasaulis. Sakyčiau, lietuviai galėjo pasijusti Visuotinės Bažnyčios dalimi.

Jeigu žiūrėtume, kas aktualu, tai aš turėjau progą peržvelgti visus popiežiaus pamokslus ir galiu pasakyti, kad beveik kiekviename galime rasti tai, kas dabar aktualu. Tai, ką pasakė inteligentams: kad mes, kultūros ir mokslo žmonės, labiau nei kiti esame atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs link paslapties, nes tiktai mąstydamas žmogus gali suvokti savo ribotumą, ir kad jis turi apgraibomis tos tiesos ieškoti, kad tiesa nėra tokia aiški. Jaunimui sakė, kad nėra laisvės be atsakomybės. Apskritai, kai skaičiau pamokslus, galvojau, kad mūsų dabartinis suirzimas dėl kaukių, dėl visų reikalavimų, nuolatinis noras gauti visas kompensacijas, noras visur būti užtikrintiems, kad mums viskas turi gerai sektis, – tai yra bedievio gyvenimas. Tas suirzimas kyla iš Dievo neturėjimo. Visus atsakymus mes galime surasti popiežiaus pamoksluose. Mūsų universitetas tuo metu buvo gana ateistinis. Popiežius jame pasakė, kad žmogus be Dievo negali egzistuoti. Vargas, jeigu šita esminė tiesa yra užmirštama. Kitoje vietoje sako: žmogus ramybės ir laimės trokšta, bet be Kristaus jos nebus. Kančią reikia kęsti kartu su Kristumi, nes daugybė kankinių taip gyveno ir mes nieko kito neišrasime. Mes ją įprasminame tiktai per tikėjimą, kitaip kančia yra beprasmė.

Popiežius vizito Lietuvoje metu aplankė Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, tad vienas koncertų ten ir vyks. Kodėl kitiems koncertams pasirinkti Pakruojis ir Kražiai?

L. B.: Pasirinkome skleisti žinią Šiaulių regionui. Labai svarbu supažindinti regiono žmones su popiežiaus asmenybe ir suteikti galimybę išgirsti jam kurtus kūrinius.

Esate sakiusi, kad auditorijai vertėtų prisiminti popiežiaus Lietuvoje sakytus pamokslus. Dėl ko dar jums jie atrodo verti priminimo?

D. K.: Skaitau pamokslus ir ten randu, kaip kalbėjo, pavyzdžiui, jaunimui. Jeigu mes ieškome atsakymo į esminius žmogaus klausimus, reikia prisiminti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris yra tas paveikslas, originalas, o mes turime į jį žiūrėti, juo sekti. Buvo kalba apie laisvę, kuri neatsiejama nuo atsakomybės. Tai mes galime priminti jaunimui, kad meilės be atsakomybės nėra. Susitikime su inteligentija popiežius kalba apie mąstymo etiką. Mums šiandien visur jos trūksta.

Pamokslai yra tarsi užuominos po vieną sakinį. Pavyzdžiui, „plati erdvė atsiveria tikėjimo pokalbiui su kultūra.“ Pas mus ta erdvė buvo ir pokalbis šioks toks vyko, bet jis toli gražu nevyko toks, kaip Bažnyčios Lenkijoje su menininkais. Mūsų kompozitoriai, manau, nėra taip giliai integravęsi į liturgiją, kad galėtų kurti jai tinkamus kūrinius. Šiuo atžvilgiu lenkai mums yra tikrai geras pavyzdys. Įvairių kartų kompozitoriai jau išmano bažnytinę kalbą ir, mokėdami pagrindus, gali ieškoti savo stiliaus, savitos išraiškos.

Koncerto programą sudarys lietuvių ir lenkų kompozitorių kūriniai. Kaip jie buvo atrinkti? Ar būtinai turėjo būti inspiruoti popiežiaus išsakytų žodžių, asmenybės?

L. B.: Išties, vienas iš tikslų buvo atrasti kuo daugiau kūrinių, kurie yra susiję su popiežiumi arba jo mokymu, skirti popiežiui. Lietuvoje turime tokių Kristinos Vasiliauskaitės, Algirdo Bružo ir Algirdo Martinaičio kūrinių. Kitų kūrinių nepavyko rasti. Iš lenkų pusės yra labai gerai žinomas kompozitorius Henrykas Mikołajus Góreckis ir jo kūrinys „Totus Tuus“, skirtas popiežiui. Šie kūriniai yra tiesiogiai susiję su popiežiaus tekstais arba popiežiaus šaukiniu „Totus Tuus“, o kitus parinkau iš savo asmeninės darbo praktikos, ką esu girdėjęs, su kuo susidūriau dirbdamas arba dalyvaudamas kur nors konkursuose. Stengiausi ieškoti tokių kūrinių, kurių liturginiai tekstai taip pat būtų įkvepiantys.

D. K.: Mes tiesiog ieškojome kūrinių kameriniam chorui. Dar buvo vienas lietuviškas kūrinys chorui su orkestru. Jis netiko šiam koncertui, nes kūriniai turėjo būti tiktai a cappella arba su minimaliu pritarimu.

Atgavus Nepriklausomybę, „Polifonija“ buvo vienas pirmųjų kolektyvų, prisidėjusių prie sakralinės muzikos sugrįžimo į bažnyčias. Didelė dalis koncertų ir šiandien atliekami bažnyčiose ir yra laisvai prieinami klausytojams. Kaip manote, ar šių dienų auditorija vis dar noriai renkasi tokius koncertus? Kodėl svarbu, kad sakralinė muzika skambėtų bažnyčiose?

L. B.: Man atrodo, kad ne tik „Polifonija“, o absoliučiai visi chorai prie to prisidėjo. Kai atgavome Nepriklausomybę, išties buvo didelė banga susikūrusių naujų chorų, giedančių bažnyčiose. Išgyvenome chorinį pakilimą.

Manyčiau, kad gal šešiasdešimt, septyniasdešimt procentų visos chorinės muzikos yra būtent religinė. Pasaulietinės yra kur kas mažiau ir ji rečiau atliekama nei sakralinė. Sakralinė muzika privalo skambėti bažnyčiose, nes ji ten gimė. Kita vertus, jeigu mes negiedosime religinės muzikos, tai ji, kaip Danutė minėjo, nesiplėtos, o mes patys, lietuviai, neatrasime aiškaus savo veido. Tai toks dvilypis dalykas. Sakralinė muzika turi ir lavinti žmones, ir sudaryti sąlygas kompozitoriams kurti, atiduoti duoklę Bažnyčiai. Tai negali būti kvestionuojama.

Labai sunku atsakyti į klausimą, kur žmonės mieliau renkasi. Paskutiniuose koncertuose, kai giedojome bažnyčiose, žmonių buvo apstu. Matyt, vieni renkasi koncertų sales, kiti bažnyčias.

D. K.: Aš galiu atsakyti paprastai: žmogui šito grožio reikia. Jis gali skambėti vienur ar kitur, bet iš tiesų prigimtinė vieta yra bažnyčia. Kas yra muzika? Muzika, ypač religinė, įkūnija neregimą dvasios pasaulį. Menas apskritai tai daro savomis priemonėmis, o muzika įkūnija per garsą, per sąskambius, per visą faktūrą, ir žmogus savo pojūčiais tą neregimą tikrovę patiria kažkaip akivaizdžiau, nes religinė muzika yra apie Dievą. Tai reikalinga žmogui ir bažnyčioje meno reikia.

Galbūt sakralinė muzika atlieka ir edukacinę funkciją? Pavyzdžiui, vizualusis menas pasitarnavo kaip šviečiamoji priemonė, kai žmonės dar nemokėjo skaityti. Vitražai, freskos ir didingi paveikslai pasakojo biblines istorijas ir per tai parapijiečiai galėjo suprasti Dievo žodį, sakomą iš sakyklos. Galbūt muzika taip pat gali edukuoti žmones?

D. K.: Manau, kad mes būtent dėl to ir organizuojame ne vien koncertus, o koncertus-paskaitas. Religiniai kūriniai lotynų kalba dabar yra tiktai pusiau perskaitoma istorija. Žmogus girdi gražią muziką, bet nesupranta, apie ką ji. Aišku, supranta, kad čia viskas Dievui skirta, bet žodžių reikšmės – ne. Koncertus galima rengti įvairiai. Pavyzdžiui, kaip rekolekcijas, kur paskaitomos popiežiaus mintys ir skamba gražūs, nesuvokiami, lotyniški skambesiai. Galima papasakoti apie tų kūrinių autorius, apie kuriuos lietuviai tikrai nežino. Arba galima išversti kūrinio žodžius, kad žmonės suprastų, parodyti, kaip kompozitorius kūrė, ką kūrinyje padarė. Norėčiau kada nors surengti tokias tikras paskaitas. Pavyzdžiui, choras galėtų pagiedoti kokį nors kūrinį fragmentais, pailiustruoti tuos dalykus, apie kurios kalbama, tas retorines muzikines priemones, kurias kompozitorius panaudojo, kad išreikštų kokį nors posakį, biblinę mintį, paaiškinti, kaip kompozitorius tai padaro: žemais, aukštais balsais, tam tikrais vingiais, šuoliais arba nuosekliu judėjimu. Muziką pažįstančiam žmogui kūrinys kalba kur kas raiškiau negu žmogui, kuris muzikos nėra mokęsis. Aišku, muzika yra kalba, bet galėtų kalbėti daugiau.

L. B.: Puiki mintis. Šią fragmentų iliustravimo idėją reikia pasilikti ateities koncertams, kad kūrinys būtų giliau suvoktas.

Kuo šis koncertų ciklas skirsis nuo įprastų bažnytinės muzikos koncertų? Kaip manote, ar paskaitų-koncertų formatas pasiteisina, ar klausytojams įdomu?

L. B.: Manau, kad taip. Man asmeniškai tai labai įdomu. Choristams būna labai įdomu, jeigu lektoriai keičia informaciją. Edukuojasi ne tik klausytojai, bet ir choristai, plečiasi žinių bagažas. Lietuvoje gal tai nėra labai populiaru. Užsienyje, tarkime, Vokietijoje, paskaitos-koncertai yra labai dažnas reiškinys. Kai klausomasi kūrinio, o prieš tai dar yra pateikta informacija apie kompozitorių, apie tekstą, tada kūrinys suvokiamas kitaip. Kiek esame rengę tokius paskaitų-koncertų ciklus pernai, žmonės lieka labai patenkinti, nes jie ne tik pasiklauso gražios muzikos, kurią suvokia kiekvienas individuliai, bet ir gauna nemažai informacijos. Man atrodo, po tokių koncertų kai kas žmonių širdyse ir galvose lieka.

Ko atėję į paskaitą-koncertą klausytojai galėtų tikėtis? Ką jie sužinos, apie ką bus kalbama?

D. K.: Temą „Muzika Popiežiaus kelyje“ galima plėtoti įvairiomis kryptimis. Aš visai mielai galiu keturis kartus išgirsti skambant tą patį kūrinį, tačiau girdėti vis tą patį tekstą man pačiai būtų neįdomu. Gali būti, kad parengsiu ne vieną tekstą, gal vienas bus labiau dvasinis, priklausomai nuo aplinkos, kitas labiau informacinis. Gal tai klausytojų atžvilgiu ir neteisinga, nes vieni išgirs viena, kiti kita. Tačiau turbūt svarbiausias dalykas vis dėlto yra religinio kūrinio tekstas, kuris yra ne šiaip bet kokie žodžiai, o malda.

Dėkoju už pokalbį.