Ant ketvirčio amžiaus slenksčio

Štai prasidėjo ruduo, kuris, regis, tuoj įsuks į naujų renginių, koncertinių sezonų verpetą. Tačiau mintimis vis norisi sugrįžti į liepos 11–18 d. Nidoje vykusio 24-ojo Thomo Manno festivalio aplinką ir dar kartą reflektuoti muzikinius šių metų festivalio vakarus, kaip ir kaskart, tapusius kiekvienos dienos pagrindine kulminacija, šiemet savaip įrėminusius renginio temą „Orų ženklai“. Pastaroji neatsitiktinai rezonuoja su Nidos gamta ir, anot festivalio globėjo Valdo Adamkaus, byloja apie „žmogaus ir gamtos harmoniją“, „nuteikia ramybei, apmąstymui ir kūrybai“. Anot ilgametės Th. Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės Ruth Leiserowitz, buvimas Nidos prieglobstyje natūraliai skatina diskutuoti apie „dabartinį žmogaus ir gamtos santykį“. Gamtos kraštovaizdžiai nejučia persipina su kultūriniais garsovaizdžiais ir Th. Manno festivalyje inspiruoja žodžio, muzikos, kino programas.

Šią vasarą, kai aplink tvyrojo netikrumo ir neapibrėžtumo nuotaikos, festivalio savaitė neįtikėtinai sėkmingai „įsispraudė“ į tą trumpą tarpsnį, kai Europos šalys dar nebuvo peržengusios lemtingojo „16-tuko“ slenksčio, kai pagrindiniams festivalio svečiams nekilo trukdžių čia atvykti. Tiesa, renginio programą teko koreguoti ir net kupiūruoti, bet ir tokia ji išlaikė puoselėjamas tradicijas. O tradicijų per tą beveik ketvirtį amžiaus susiformavo net keletas. Tradicijos apima ir tam tikras žodžio programas, muzikinių vakarų temas ir potemes, ir renginio atmosferą kuriančių ištikimų menininkų, muzikantų sambūrį.

Viena šių tradicijų – tai nuo pat pirmojo festivalio rengiamos lietuviškos muzikos valandos. Jau daugiau kaip dešimtmetį šiuos koncertus modeliuoja festivalio muzikinės programos sudarytoja Vytautė Markeliūnienė, klausytojams sudaranti progą susipažinti su autoriniais lietuvių kūrėjų portretais (Eduardo Balsio ir Vytauto Barkausko kūriniai, 2019; Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus ir Felikso Bajoro triptikas, 2018; Stasio Šimkaus, Jeronimo Kačinsko ir Juozo Pakalnio programa, 2017; Juliaus Juzeliūno ir O. Balakausko diptikas, 2016; autorinis Onutės Narbutaitės vakaras, 2015, ir pan.). Šiemet lietuviškos muzikos puslapius papildė sausio pabaigoje mus palikusio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio minimalistinių kompozicijų pynė (būtent šiam kompozitoriui dar 2019 m. rudenį buvo užsakyta premjera, bet taip ir nespėta parašyti...). Ją atliko pianistė Albina Šikšniūtė ir Kauno styginių kvartetas, kuriame griežiantis violončelininkas Saulius Bartulis parengė subtiliosios kompozicijos „Die Niemandsrose“ versiją smuikui ir fortepijonui (taip pat skambėjo styginių kvartetas „Psalmės“, taurumo sklidina pjesė „Palydžiu iškeliaujantį draugą...“ bei praeities dvelksmo įnešusi „I like Marlene“).

Dar viena tradicija – rečitalių ciklai. Kai rečitalio žanras nepelnytai išstumiamas į užribį didžiosiose mūsų šalies scenose (čia reikėtų išskirti bene vienintelį ištikimąjį riterį – koncertų salę „Organum“, organizuojančią pianistų rečitalius sostinėje), šis subtilus solinis menininko „kalbėjimas“ atrado reikšmingą vietą Th. Manno festivalio muzikinėje programoje. Prieš dvejus metus, 2018-aisiais, buvo surengti net trys fortepijono rečitaliai, skambino pianistai Jurgis Karnavičius, Daumantas Kirilauskas ir Ignas Maknickas. 2019 m. tai buvo vokalinių rečitalių diptikas (baritonas Wolfgangas Holzmairas ir pianistė Gaiva Bandzinaitė, tenoras Edgaras Montvidas ir pianistas Simonas Lepperis). Na, o šiemet rečitalį surengė jaunosios kartos pianistė Elžbieta Liepa Dvarionaitė, paskambinusi žavingas savo senelio Balio Dvariono fortepijonines miniatiūras, Ramintos Šerkšnytės techniškai gana komplikuotą Fantaziją ir Roberto Schumanno Fantastinių pjesių ciklą, o kartu debiutavusi festivalio scenoje.

Taigi dar viena festivalio tradicija – debiutai. Jų Th. Manno reginyje pristatoma kasmet. Antai pernai subtiliu kameriniu amplua Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje debiutavo Gunta Gelgotė ir Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas; dar anksčiau savo fortepijoninėmis programomis debiutavo pianistai Ignas Maknickas (2018) ir Andrius Žlabys (2016); duetu muzikavo pianistas Eugenijus Žarskus ir fleitininkas Vytenis Gurstis, originalią programą pristatė ansamblis „Quintessence“ (2017). Tai tik keletas pastarųjų penkerių metų prisiminimų. O šiais metais savo debiutu muzikinę programą praturtino muzikantai, kurių vardai pasaulio muzikinėje panoramoje jau kurį laiką yra pelnę ne vieną įvertinimą. Antai pabaigos koncerte pirmą kartą šiame festivalyje griežė „Kremerata Baltica“ solistai, drauge su pianistu Daumantu Kirilausku atlikę kamerinę Ludwigo van Beethoveno Ketvirtojo koncerto versiją. Debiutu prasidėjo ir festivalio pradžios koncertas – tai buvo austrų smuikininko Franko Stadlerio ir Mirgos Gražinytės pasirodymas su „Aidija“ (beje, dirigentė pirmą kartą dirigavo šiam chorui). „Ar Žemėje Rojus yra?“ – taip retoriškai bylojo festivalio pradžios koncertui Mirgos pasiūlytas programinis sumanymas, supynęs barokinę Johanno Sebastiano Bacho polifoniją (choralas „Stoviu prie Tavo lopšio“ iš „Kalėdų oratorijos“) ir paprastutę Gintarės Bauerytės melodiją (daina „Ar Žemėje Rojus yra?“ pagal Birutės Mar žodžius), nostalgišką Ola Gjeilo vokalinę kompoziciją („Ramybė“) ir arabų muzikos skambesį (arabų meilės daina „Kum ja nadim“), dramatišką Mieczysławo Weinbergo harmoniją ir ekspresyvų Eugène’o Ysaÿe garsovaizdį. Ir kaip visa tai sujungti į vieno koncerto visumą? – atrodytų, tik atidžiai įsigilinus ir pažinus kiekvienos šių kompozicijų esmę, pajėgiama klausytojams atverti vidines sąsajas. Galbūt todėl koncerto pradžioje nuskambėjusios lietuvių liaudies dainos „Aisva mudu abudu“ vingiai itin natūraliai attacca įsiliejo į Bacho choralą.

Mirgos Gražinytės sumanyta kūrinių kompozicija tapo tikra dovana šio festivalio, šio pradžios koncerto klausytojams. Tokio pobūdžio originalios, intelektualumu prisodrintos muzikinės programos – tai dar viena Th. Manno festivalyje įsitvirtinusi ašis, apie kurią dėstosi muzikinės festivalio impresijos, įspūdį paliekančios ilgam. Dažnai tokio stipraus paveikumo priežastis – koncerte aplankanti gili nuostaba klausantis retai atliekamų kompozicijų, niekad negirdėtų opusų. O juk ne kiekvienas muzikantas ryžtasi į savo repertuarą įtraukti nežinomą, o dažnai ir techniškai sudėtingą partitūrą, kurią vargu ar dar kada pasitaikys proga atlikti. Todėl dažniausiai tik festivalio bičiulių – ištikimųjų muzikantų, tokių kaip Kauno styginių kvartetas, pianistas Daumantas Kirilauskas, fortepijoninis trio „Kaskados“, taip pat pianistas Eugenijus Žarskus, choras „Aidija“ ir kt. – dėka tokie programiniai sumanymai įgyvendinami. Antai Franzo Schuberto Oktetą pernai parengę Kauno styginių kvartetas ir Donatas Butkevičius (kontrabosas), Andrius Žiūra (klarnetas), Andrius Dirmauskas (valtornė) bei Andrius Puplauskis (fagotas) savo repertuarą praturtino įspūdinga mažąja simfonija, kurios išskirtine publika tapo nedidelė Nidos ir Tauragės klausytojų grupė (o norėtųsi tikėti, kad ši kompozicija kada nors sudomins ir pagrindines mūsų šalies scenas). Netikėtų muzikinių atodangų šiemet būta ir daugiau. Pavyzdžiui, pernai pradžios koncerte Wolfgangas Holzmairas su Zalcburge reziduojančia nidiške pianiste Gaiva Bandzinaite atliko neįtikėtiną Franzo Schuberto ir Ernsto Křeneko dainų derinį, o šiemet šis austrų baritonas festivalyje klausytojams padovanojo originalią kompoziciją iš Beethoveno, Schuberto, Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir Helmuto Schmidingerio dainų. Tai buvo programa, parengta ypatingai įsigilinus, ir tik išskirtinei Th. Manno festivalio auditorijai. Kartu šis koncertas įsiliejo į šių metų triptiką „Hommage a Ludwig“, dedikuotą Beethoveno metams. Vienas iš triptiko vakarų, žinoma, buvo skirtas fortepijoninei Vienos klasiko kūrybai – sonatoms, jas atliko Daumantas Kirilauskas (beje, šiais metais salonas „Organum“ į festivalį specialiai atgabeno koncertinį „Bösendorfer“ fortepijoną). Nuostabos jausmas lydėjo ir trečiajame triptiko koncerte, kai klausantis koncentruotų ir subtiliai elegantiškų Antono Weberno miniatiūrų, greta jų, regis, visiškai naujai skleidėsi Beethoveno stambios formos kompozicijos, muzikos kalbos dramatizmas bei konceptualumas (muzikavo trio „Kaskados“ nariai Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikaukas ir Albina Šikšniūtė). Tokio muzikinio derinio sumanymą inspiravo per šimtmetį nutolusių dviejų menininkų kūrybinė bendrystė, kurią Webernas yra paliudijęs 1911 m. laiške Albanui Bergui, rašydamas, kad Beethoveno gimtadienį derėtų švęsti kaip Kalėdas.

„Šiandien – ir žmogus, ir Europa, ir pasaulis neretai atrodo pasimetę. Praradę svarbiausias kelio kryptis, nusimušę nuo vertybinio kompaso“ (iš prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo kalbos, pasakytos 2020 m. liepos 11 d. Nidoje, XXIV Thomo Manno festivalio atidaryme). Regis, vienu tiksliausių kompasų renkantis tą tikrąją kryptį ir kelią galėtų būti kultūra. Šiuo keliu eina ir jau dvidešimt keturis kartus surengtas Th. Manno festivalis. Festivalis įvyko, o sulig šiųmečiais „Orų ženklais“ prasideda naujas festivalių ciklas, skirtas kultūriniams kraštovaizdžiams.