Vienmetis su lietuvių operos menu

Operos teatras yra itin sudėtingas mechanizmas. Choras, orkestras, solistai, visas techninis bei administracinis personalas, o kalbant apie Lietuvos operos teatrą – dar ir baleto trupė. Norint suvaldyti visą kolektyvą reikia ne tik didelės patirties, bet ir diplomatijos. Daug ką teatro mašina paprasčiausiai „suvalgo“, bet mūsų operos istorijoje buvo ir vis dar yra (mūsų atmintyje taip pat) asmenybių, kurios ne tik sugebėjo puikiai ar net meistriškai tvarkytis su teatro meniniais reikalais ir buitimi, bet ir buvo ryškūs savo srities profesionalai. Vienas tokių – dirigentas, pianistas ir pedagogas Rimas Geniušas (1920–2012), kurio šimtmetį minėjome rugpjūčio 28-ąją.

Maestro yra gimęs kartu su mūsų opera, o ši buvo visas jo gyvenimas. 50 metų, praleistų su orkestru ir solistais, apie 60 skirtingų pavadinimų operų ir baletų, parengtų Lietuvos teatre, visa teatrinė mokykla dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri atvedė į šį meną galybę puikių muzikų. Visa tai Maestro Rimo Geniušo dėka. Be abejo, žymaus dirigento Mykolo Bukšos (1869–1953) mokinys negalėjo eiti kitu keliu nei jo pedagogas, kuris paliko milžinišką pėdsaką mūsų operos istorijoje. Deja, šiandien M. Bukša yra beveik pamirštas. Štai 2019-aisiais buvo minimos 150-osios M. Bukšos gimimo metinės, tik jos praėjo be jokių parodų ar paskirtų spektaklių LNOBT. O gaila, mat M. Bukša buvo itin reto talento intelektualas, pakėlęs Valstybės teatrą į neregėtas aukštumas, atnaujinęs repertuarą, pakvietęs į Lietuvą daug garsių gastrolierių. Vienas įdomesnių R. Geniušo prisiminimų apie mokytoją buvo pasakojimas, kaip karo metais M. Bukša ateidavo prie Valstybės teatro ir jį saugodavo nuo bombardavimo.

Tikrąją R. Geniušo gimimo dieną Maestro šeimos nariai surengė prisiminimų vakarą Vilniuje, fortepijonų salono „Organum“ salėje. Tai išskirtinis įvykis, kuris leido ne tik dar daugiau sužinoti apie R. Geniušo gyvenimą ir pamatyti jo šeimos ratą, bet ir suvokti, kad tokio masto asmenybių jau nėra ir, ko gero, dar ilgai nebus.

Vakaro iniciatorė – Maestro žmona Irena Žemaitytė-Geniušienė, kuriai susitvarkyti su užduotimi padėjo sūnūs Petras ir Julius bei anūkas Lukas. Gražiai ir šiltai I. Geniušienė pradėjo vakarą prisimindama savo vyrą, su kuriuo kartu praleido daugelį metų. Ji pasakojo apie R. Geniušo tėvus, jo paties vaikystę, atėjimą į teatrą, koncertus filharmonijoje, prisiminė nuotaikingus ir įdomius asmeninio gyvenimo įvykius. Ekrane Maestro sūnus, taip pat dirigentas Julius Geniušas, rodė pasakojimą atspindinčias nuotraukas bei filmuotą medžiagą, atrinktą iš televizijos archyvų. Renginyje skambėjo ir muzika: pianistas Lukas Geniušas pagrojo Sergejaus Rachmaninovo Sonatos Nr. 1 antrąją dalį, drauge su tėvu Petru Geniušu atliko Franzo Schuberto Fantaziją f-moll keturioms rankoms, kurią labai mėgo R. Geniušas. Vėliau nuskambėjo Luko ir jo žmonos Annos skambinamas fragmentas iš Maurice’o Ravelio ciklo „Motulė žąsis“. Programos pabaigoje buvusi operos solistė, kurios balsas, beje, vis dar puikiai skamba ir tikrai drąsiai dar galėtų skambėti teatre, Sofija Jonaitytė atliko Eglės ariją iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, o savita vakaro coda virto P. Geniušo atliekama Aleksandro Skriabino Sonata cis-moll bei Fryderyko Chopino valsas.

Šiltame ir nostalgiškame vakare prisiminimais dalijosi ne tik šeimos nariai, bet ir M.K. Čiurlionio gatvės namo kaimynai, vienintelė likusi R. Geniušo pusseserė, LNOBT orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė ir kiti glaudžiai su Maestro bendravę bendražygiai.

Tarp galybės nuotraukų ekrane teko ir pamatyti šeimos fotografijų ciklą, kurį inicijavo ir labai puoselėjo R. Geniušas. Vaikystėje su tėvu daryta nuotrauka, vėliau buvo ta pačia pozicija atkartota su sūnumis Petru bei Juliumi, o po daugelio metų Petras nusifotografavo ir su Luku. Tad keturios beveik vienodos nuotraukos, kurias skiria mažiausiai 50 metų, išties atrodo įdomiai ir sujaudina.

R. Geniušas itin domėjosi filosofija, perskaitė daugybę knygų, gyvenimo pabaigoje piešė mandalą. Kolekcionavo varpus, rašė dienoraštį, kuriame ne tik fiksavo kiekvieną savo diriguotą spektaklį, bet ir papildydavo jį pastabomis, tokiomis kaip paskutinis Kipro Petrausko spektaklis ar sūnų gimimas.

Kalbant apie šią iškilią asmenybę negalima nepaminėti ir jo humoro jausmo. Kaip vakaro metu pasakojo Maestro sūnus Julius, R. Geniušas mėgo sakyti žodį „nebūtinai“, jį vartodavo itin dažnai ir gausiai. Kaip prisiminė J. Geniušas, „jeigu pasakydavai tėčiui, kad šis ar kitas dirigentas yra vienas iš geriausių, jis atsakydavo – nebūtinai“.

R. Geniušą, ko gero, galima vadinti „Traviatos“ dirigentu. Per savo karjerą šią operą jis dirigavo 457 kartus, iš kurių 42 vakarai buvo gruodžio 31-ąją. Dirigento mostams pakluso net 44 Violetos, o vienas garsiausių Lietuvos sopranų Elena Čiudakova (1925–1973) dalyvavo net keturiuose naujuose „Traviatos“ pastatymuose.

Apie R. Geniušą galima kalbėti itin daug, tačiau visuomet įdomu pakalbinti menininkus, kartu dirbusius ir puikiai pažinojusius šį dirigentą. Ilgametės kolegės – LNOBT koncertmeisterė, smuikininkė Angelė Litvaitytė ir violončelininkė Dalia Leigienė – būtent Maestro gimimo dieną sutiko pasikalbėti apie jį ir pasidalyti prisiminimais. Daugelį istorijų jos sužinojo dirigentui jau sergant, kai kasmet eidavo į namus paminėti Maestro gimtadienio.

Čia pateikiami tik fragmentiški muzikių prisiminimai, nes apie tokią asmenybę galima kalbėti valandų valandas, parašyti daugybę knygų.

Angelė Litvaitytė: Maestro Geniušas iki paskutinės dienos išliko vyriškas ir elegantiškas. Kaip orkestro vadovas jis buvo labai reiklus. Reiktų akcentuoti, kad reiklus pirmiausia sau. Jis buvo profesionalas. Nerodė per daug emocijų, jautėsi tarsi kažkoks atstumas. Svarbią jo gyvenimo dalį sudarė knygos ir filosofija, jis buvo labai apsiskaitęs, tarpukario inteligentas, atėjęs iš „tų laikų“. Ateidavo į repeticijas pasitempęs, dirbdavo itin preciziškai. Net ir repetuodamas daug kartų rodytą spektaklį jis ieškodavo naujovių. Ką dar naujo galima pasakyti apie „Traviatą“ po kelių šimtų spektaklių? O Maestro yra sakęs: „Šitos vietos dar nemoku, man reikia pagalvoti.“ Jo gyvenimas buvo teatre, jis juo degė. Visada matydavai jo sukauptą žvilgsnį – visus matė ir stebėjo, nors mums iš šalies taip neatrodė.

Kalbėdama apie juokingus nutikimus, negaliu pamiršti „Pilėnų“ ir „Figaro vedybų“. Pastarojoje operoje, 4 veiksme, yra Siuzanos arija, o jos pačioje pabaigoje paskutiniai 4 orkestro taktai. Styginiai pradėjo, o mediniai pučiamieji – ne. Fagotas įstojo pavėlavęs, styginiai seniai pabaigė groti, o jis vienas dar soluoja sau kažką. Maestro Geniušas į mane atsisuko ir sako: „Jeigu žmogus groja, vadinasi, reikia diriguoti“, – ir dirigavo toliau. Dar po kurio laiko jis vėl atsisuka bediriguodamas ir sako: „Matyt, žmogus neranda išrišimo.“ Galų gale viskas įėjo į vėžes ir spektaklis toliau tekėjo sava vaga. O „Pilėnų“ pastatyme prieš 3 veiksmą grojame uvertiūrą. Vieną kartą nesuspėjome perversti natų ir orkestras visiškai „sugriuvo“. R. Geniušas sušuko „stabdau!“, sustabdė orkestrą ir atsisuko į publiką: „Jie neatsivertė puslapio. Tai mes dabar pagrosime dar kartą.“

Dalia Leigienė: Pakartosiu, kad Maestro buvo reiklus ne tik kitiems, bet ir sau. Dabarties jauniesiems dirigentams būtų iš ko pasimokyti. Turėjo fenomenalią atmintį. Net po insulto jis pasakodavo viską su datomis, pavardėmis, faktais. To kartais ir sveiki žmonės nesugeba. Vingio parke jis turėjo savo kelmelį, ant kurio sėdėdavo ir skaitydavo poeziją. Sėdėdavo ne ant suoliuko, o ant kelmelio – savo mėgstamos vietos. Neturėjo nieko buitiško, visada buvo mąslus. Dabar turėtume su juo daug kalbos, o tada buvome jaunos ir nesubrendusios. Pasižymėjo puikiu humoro jausmu – specifiniu, ne iš karto suprantamu.

A. L.: Štai, jo humoro pavyzdys. 1949 metų rugsėjo 1-osios laiškas dirigentui Vytautui Viržoniui: „Maestro, tamsta nujojot man Bairono žodyną. Būkit malonus šį reikalą sutvarkyti.“ Iš vaikystės yra pasakojęs, kad tėvas buvo jam sumeistravęs medinį vežimėlį. Kartą Maestro sakė: „Vaikai mėgdavo mane vežioti, nes aš jiems labai patikau.“ O kartą per vieną pasibuvimą svečiuose jis mums pasakė: „Kadangi aš operos nemėgstu (čia tas specifinis, rafinuotas Maestro humoras – A. L.), tai dabar studijuoju Wagnerį. Verdi jau nebeklausau, nes jau nebegaliu klausyti, tai dabar studijuoju Brahmsą, Mahlerį ir Wagnerio operas.“

D. L.: Maestro buvo puikus pedagogas, į teatrą atvedęs smuikininką Aleksandrą Batovą (1948–1993), dirigentą Joną Aleksą (1939–2005), taip pat skatino diriguoti Vytautą Viržonį (1930–2010). Jis mokėjo dirbti su studentais ir juos mylėjo, jam labai daug reiškė pedagoginis darbas. Jis buvo, sakyčiau, vienintelis žmogus, kuris taip bendraudavo – tarsi jo nėra, tarsi jis išlaiko atstumą ir yra labai draugiškas, tačiau kartu ir tikras pedagogas, kurio klausai, vertini ir supranti mokytojo svarbą. Senieji teatralai jį vadino „kirviu“, mat buvo reiklus ir griežtas, ypač kai dar buvo vyriausiasis dirigentas. Tačiau šalia reiklumo ir griežtumo jis buvo be galo diplomatiškas. Štai jums du pavyzdžiai: būdamas teatro vyriausiuoju dirigentu, pasibaigus sezonui turėjo dalyvauti susirinkime su tuomečio Centro komiteto nariais. Tie puldavo, kad teatras blogai dirba, nesilaiko terminų ir panašiai, o Geniušas su viskuo sutiko ir sako: „Ir tas blogai, ir anas blogai.“ Tuometis teatro direktorius Vytautas Laurušas išsigando, kad juos išmes iš darbo, o R. Geniušas jam pasakė: „Ko jūs jaudinatės? Jie parėkaus ir nurims, ateis atostogos ir vėl bus ramu.“ Taip iš tikrųjų ir būdavo. O antras nutikimas buvo su dabartinio teatro atsiradimu. Maskvoje per gastroles jis išgirdo aplodismentus, nors dar sėdėjo dirigentų kambaryje. Pasirodo, į spektaklį nepranešęs atvyko tuometis SSSR vadovas Nikita Chruščiovas. Po spektaklio vyko banketas. R. Geniušas tuo pasinaudojo ir pradėjo pasakoti, kad Vilniaus teatras itin blogai gyvena, neturi pinigų ir deramų patalpų. Prabėgo dešimt metų ir Vilniuje duris atvėrė nauji rūmai.

A. L.: Į konfliktus teatre jis nesikišdavo, paprasčiausiai priimdavo sprendimą. Jis labai jausdavo situaciją, nekeldavo intrigų, žinodavo, ką ir kaip reikia pasakyti.

D. L.: R. Geniušas nemokėjo pykti. Kartą prieš operos studijos koncertą mes su kolege išėjome pasivaikščioti. Grožėjomės miestu ir pavėlavome į koncertą. Ateiname prie scenos, visi groja, pilna salė žiūrovų, o mūsų vietos scenoje tuščios... Mes lėtai įsliūkinome ir atsisėdome. Bijojome pakelti į dirigentą akis. Po koncerto Maestro eina pro šalį ir mums sako: „Tai ką įdomaus mieste pamatėt?“ Jokio pykčio ar barnio. Nors ta replika ir sukėlė milžinišką gėdą, bet jokio pykčio nebuvo.

A. L.: Jis sakydavo: „Žinau, kad orkestras labai nemėgsta repetuoti, ypač senų spektaklių“; „Baisiausia, kai dirigentas pyksta, o muzikantai juokiasi. Tai reiškia dirigento mirtį“, – užtat jis niekuomet nekėlė balso, o kai jam kas nepatikdavo arba pradėdavo nervintis, sakydavo: „Jums juokinga, kad neišeina? Jūs karjerą turite daryti, o ne juoktis.“ Jis daug dirbo su savimi, treniruodavo savo ramybę, lavino koordinaciją. Pavyzdžiui, kas nors už lango sudundėdavo, o jis sėdėdavo sustingęs, nejudėdamas, nepašokdavo kaip kiti. Taip treniravosi. Arba žongliruodavo su 2, 3 daiktais, brangiausiais mamos servizo puodeliais. Pasakojo, kad jam pavyko 1000 kartų iš eilės neišmesti puodelių žongliruojant!

D. L.: Maestro labai gilinosi į filosofiją, psichologiją. Jo dievukas buvo Carlas Gustavas Jungas.

A. L.: O grįžtant prie nuotaikingų istorijų, tai dar senajame teatre J. Basanavičiaus gatvėje buvo vienas dirigentas, kuris dėl asmeninių priežasčių nebegalėjo tęsti spektaklio. Per spektaklio pertrauką orkestras nuėjo į administraciją skųstis. R. Geniušas pasakojo, kad tokiais atvejais administracija pabėgdavo iš teatro. Pavaduotojas pasiūlė diriguoti R. Geniušui, bet šis pasakė, kad jeigu jis blogai padiriguos, tai visi sakys, kad R. Geniušas sugadino spektaklį. Tad Maestro atsisakė diriguoti. Ir taip „Toska“ tęsėsi be dirigento, su solisto Jono Stasiūno linguojančiais judesiais nuo scenos.

***

Džiugu ir gera, kad Lietuvos operos teatras turėjo tokią iškilią asmenybę, kuri ir prabėgus aštuoneriems metams po mirties, ir minint gimimo 100-metį vis dar taip gyvai prisimenama. Ilgų atminimo šimtmečių, mielas Maestro!