„Schola Gregoriana Vilnensis“ ir Michało Sławeckio koncertai
„Nebijokite!“ – skelbia popiežiui Jonui Pauliui II skirtas plakatas prie Vilniaus arkikatedros bazilikos. Šis padrąsinantis šūkis ypač aktualus mūsų dienomis, kai nežinios atmosferoje esame atsidūrę visi, ką jau kalbėti apie koncertų organizatorius... Nežinia kamavo artėjant rugpjūčio 15–16 d. rengiamam grigališkojo choralo koncertui „Ave Maria. Ave maris stella“ („Sveika, Marija. Sveika, jūrų žvaigžde“). Vis dėlto, ar dėl šventojo popiežiaus palaiminimo, o gal vilnietiškajai Aušros Vartų Madonai užtariant, koncertai sklandžiai įvyko ir sutraukė į Vilniaus arkikatedrą baziliką (rugpjūčio 15 d.) ir Šv. Teresės bažnyčią (rugpjūčio 16 d.) daugybę klausytojų. Koncertus surengė Vilniaus arkikatedros bazilikos choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir dirigentas, vargonininkas, kompozitorius iš Lenkijos Michałas Sławeckis.
Koncertuose po amžių pertraukos nuskambėjo grigališkosios giesmės iš Vilniaus bernardinams priskiriamo, XIV–XVI a. datuojamo rankraščio. Programą vainikavo specialiai šiai progai sukurto M. Sławeckio kūrinio „Ave maris stella“ chorui a cappella (2020) premjera. Tad programa „Ave Maria. Ave maris stella“ tapo rūpestingai parengta, muzikiniais brangakmeniais inkrustuota dovana Marijai.
Gal kiek paradoksalu, bet grigališkojo choralo koncertą organizavo su bažnytine muzika tiesiogiai nesusijusi Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija Vilniuje. Tai buvo šių eilučių autorės – V. Jakubėno draugijos pirmininkės ir „Schola Gregoriana Vilnensis“ narės – iniciatyva, šitaip įprasminant įvairiapusę V. Jakubėno, kaip atlikėjo, kompozitoriaus ir kritiko, veiklą. Manyčiau, V. Jakubėnas savo recenzijose tikrai būtų įvertinęs didžiąją šios koncertinės programos intrigą – gyvam skambėjimui prikeltas giesmes iš senojo Vilniaus bernardinų rankraščio (šiuo metu saugomo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje). Juk tai – autentiškas senojo krikščioniškojo Vilniaus skambesys! Dabar, „kūdikiui gimus“ – koncertams įvykus – ir patys galime teigti: tasai skambesys yra nuostabus, įkūnijantis viduramžių grožio kaip darnos („concinnitas“) idealą.
O tą grožį atrasti tiek turinio, tiek atlikimo prasme Vilniaus grigalistams padėjo šios srities žinovas, dirigentas Michałas Sławeckis. Jis yra Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, Bažnytinės muzikos fakulteto dekanas, bet svarbiausia – jautrus bažnytinio muzikinio meno interpretatorius. Būtent bendradarbiavimas su šia asmenybe paskatino viso projekto atsiradimą. Pirminis impulsas buvo tiesiog parengti programą M. Sławeckiui diriguojant. Grigališkasis choralas – jau daugiau kaip 1000 metų gyvuojantis Romos katalikų bažnyčios liturginis giedojimas ir seniausia europinės muzikos kultūros forma – yra aktyviai tyrinėjamas. M. Sławeckis atstovauja šių tyrinėjimų – grigališkosios semiologijos – naujausioms tendencijoms. Tad darbas su juo chorui „Schola Gregoriana Vilnensis“ (vad. Dainius Juozėnas) atstojo ir meistriškumo kursus, padėjusius dar labiau įtvirtinti kiek kitokią, nei paprastai įsivaizduojama, grigališkojo choralo atlikimo estetiką.
Neretai grigališkasis choralas dėl savo santūrios išraiškos suvokiamas kaip meditatyvi, raminanti, beveik relaksacinė muzika. XX a. buvusi itin svarbi grigališkojo choralo puoselėjimui prancūzų Solemo vienuolyno tradicija (tiksliau, jų prieš daugelį metų daryti įrašai) iš dalies patvirtina tokį požiūrį. Tačiau nuolat vykstantys tyrimai ir studijos įneša savų korekcijų. Kaip sakė viena koncerto arkikatedroje klausytoja, grigališkasis choralas toli gražu nėra užliūliuojančiai meditatyvus: atvirkščiai, nors ir vienbalsis, o galbūt kaip tik dėl to, tai yra energijos prasme intensyvi muzika, rami, natūralios tėkmės, bet „įkraunanti“.
Toks interpretacinis požiūris labai tiko vilnietiškojo rankraščio giesmėms. Tai chrestomatinio, bendro visai Bažnyčiai grigališkojo repertuaro giesmės, tačiau su tam tikrais savitais melodiniais variantais. Kartais gali būti pakitusi tik viena nata, bet ji lemia kitokį derminį atspalvį! Arba įvestos papildomos ornamentinės natelės, suteikiančios labiau išplėtotų melodinių slinkčių įspūdį. Koncerte nuskambėjo septyni rankraščio kūriniai. Tai įžangos giesmė „Gaudeamus omnes“ („Džiūgaukime visi“), vyrų grupės atliekamas gradualas „Benedicta et venerabilis“ („Palaiminta ir garbinga“), moterų grupės atliekama „Aleliuja“ su posmeliu „Assumpta est Maria“ („Marija yra paimta į Dangų“), to paties pavadinimo aukojimo giesmė „Assumpta est Maria“, komunijos giesmės „Optimam partem“ („Geriausią dalį sau pasirinko Marija“) ir vien moterų giedama „Diffusa est gratia“ („Tavo lūpose išlieta malonė“) bei aukojimo giesmė su nuostabiais vilnietiškais melodiniais variantais „Ave Maria“ pagal arkangelo Gabrieliaus pasveikinimo tekstą („Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“). Tik pastarosios versas – išplėtotas vidurinis solinis posmelis, Marijos atsakas Gabrieliui „Quomodo“ („Kaip man taip nutiks, jei nepažįstu vyro?“), – paimtas iš kito šaltinio.
Iš tiesų giesmės iš Bernardinų rankraščio koncertinėje programoje atsirado tarsi „pakeliui“. Kadangi svečias iš Lenkijos M. Sławeckis jau kurį laiką tyrinėja vilnietiškuosius rankraščius (net ir atvykęs rengti koncertą nemažai laiko praleido bibliotekoje), natūraliai kilo mintis juos „įgarsinti“. O kas gi, jei ne mes – vilnietiškoji „Schola Gregoriana Vilnensis“, turėjome uždėti pirmojo šių giesmių atlikimo po amžių pertraukos interpretacinį antspaudą?
Šiaip jau pirminis projekto, beje, paremto Vilniaus miesto savivaldybės, sumanymas (pakoreguotas pandemijos) ir buvo konkrečiai Vilniui skirta programa „Palaimintasis miestas“. Tačiau, nukėlus renginio datą, rugpjūtį natūraliai dėmesys susitelkė į Žolinę su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Dangun iškilme. Be minėtų giesmių skambėjo paprastutė, bet nuostabi antifona „Ave Maria“, išplėtotas „Kyrie“ („Viešpatie, pasigailėk“) su tropu – ant melodijos uždėtu papildomu tekstu – „Cum iubilo iubilemus Filio Mariae“ („Džiaugiamės Marijos sūnumi“), „Sanctus“ („Šventas“) su papildomu Jėzaus kaip Marijos sūnaus epitetu, „Agnus Dei“ („Dievo avinėli“), išplėtotas responsorijus – atliepiamoji giesmė – „Gaude Mater Virgo“ („Džiaukis, mergele Marija“), kurioje apdainuojamos nuostabiosios ir nekaltosios Dievo Motinos ir Mergelės savybės. O įrėmino programą prancūzų kompozitoriaus ir vargonininko Jeano Langlais grigališkoji parafrazė vargonams Nr. 2 „Ave Maria. Ave maris stella“ (1934), atliekama M. Sławeckio, bei jo paties sukurto opuso „Ave maris stella“ chorui a cappella (2020) premjera. Šį kūrinį atlikdama „Schola Gregoriana Vilnensis“ bene pirmą kartą savo 30 metų istorijoje ryžosi giedoti keturiais balsais!
Abiejų koncertų įrašus galima rasti Youtube kanale (tiesa, dėl netinkamos vargonų būklės Šv. Teresės bažnyčioje J. Langlais kūrinys ten nebuvo atliekamas, skambėjo kitas opusas; apverktina vargonų būklė arba jų nebuvimas daugelyje Vilniaus bažnyčių yra atskiro straipsnio tema). Tačiau neabejotina, kad šią turinio požiūriu unikalią programą reikėtų įrašyti profesionaliai. Išties verta būtų pasistengti, kad gražia proga atgijęs senojo rankraščio giesmių skambesys, įrėmintas su ypatinga meile sudarytos koncerto „Ave Maria. Ave maris stella“ visumos, ir vėl nenugrimztų amžių užmarštin.