Muzika
„Nė minutei nebuvo kilusi mintis atšaukti ar perkelti festivalį, – tikino latvių būgnininkas, prodiuseris ir renginių organizatorius Māris Briežkalnis, įsibėgėjus „Rīgas Ritmi“ festivaliui, kuris liepos 2–4 d. nemokamų koncertų bei jam session serija pradėjo savo jubiliejinių metų programą. –Nutuokiau, kad gali tekti keisti planus, gal pateikti jį kita forma, bet žinojau, kad festivalis įvyks. Juo labiau kad šiemet jam 20 metų!“
Pokyčių iš tiesų būta, ir nemenkų. „Rīgas Ritmi“ yra stambiausias džiazo, world ir improvizacijos festivalis Latvijoje, besiorientuojantis į ryškias tarptautinės scenos žvaigždes, siekiantis aprėpti kuo spalvingesnę panoramą iš viso pasaulio. Žinoma, pandemijos realijos užkirto kelią įgyvendinti tokio pobūdžio užmojams, bet atvėrė progą kitokiems.
Šių metų festivalis buvo nemokamas, surengtas po atviru dangumi, tiksliau, po lauko kavinės „Nekādu problēmu“ skėčiais, pačiame Rygos senamiestyje, – atviras, neįpareigojantis, džiugiai skelbiantis miestui, kad muzika sugrįžo. Kitas išskirtinis aspektas – vien Latvijos muzikantų programa. „Rīgas Ritmi“ paprastai skiria nedaug erdvės nacionalinei scenai, nes pagrindinis tikslas vis dėlto būna suteikti progą išgirsti tai, kas dar negirdėta. Šį kartą esminis akcentas pasikeitė, o rezultatas toks, kad bent jau Rygos svečiai, tarp kurių ir aš, bei, kaip teko suprasti iš aplink sklindančių šnekų, nemažai kitų lietuvių, tikrai išgirdo kažką niekada negirdėta ir turėjo progą artimiau susipažinti su jaunaisiais latvių muzikos kūrėjais, ypač vokalistėmis.
Mes esame daininga tauta, bet negalėtume ginčytis, kad šis būdvardis tokiu pat lygmeniu priklauso ir mūsų kaimynams. Žavimės jų chorais, puikiai žinome jų operos žvaigždes ir šiek tiek pavydžiai prikandame lūpą, kai tenka kalbėti apie jų popmuziką. Ir šiame neakademiniame festivalyje, kad ir kokia kompaktiška būtų jo programa, aiškiai pasijuto stiprios vokalo mokyklos klestėjimas.
Kiekvieną koncertų vakarą užbaigė vokalistės. Pirmąjį vakarą tai buvo Dināra Rudāne su savo kvintetu: Gintas Pabērzis (saksofonas), Artjomas Sarvis (klavišiniai), Edvīnas Ozolas (boso gitara), Artis Orubs (būgnai). Beje, liepos 31 d. ji koncertuos Lietuvoje, Nidos džiazo maratone. „Rigas Ritmi“ festivaliui, atsižvelgdama į šių metų formatą, ji parengė žinomų popmuzikos kūrinių, aranžuotų džiazine spalva, programą – ritmingą, melodingą, patrauklią. Malonus vasaros vakaro garso takelis, kurio turinys puikiai atitiko atmosferą, o kokybė privertė jaustis tarsi per „Eurovizijas“ tais atvejais, kai „braliukai“ lenkia mus nekaimynišku taškų skirtumu. Ansamblis – labai profesionalus, suprantantis ir palaikantis Dinārą, kuri tiesiog, atrodo, neturi jokių apribojimų. Ji tokia techniška, kad net nesijaučia, jog dainavimas reikalauja pastangų. Aukštame registre, atrodo, jai komfortiška bei smagu. Temperamentinga, ekspresyvi, scenoje – kaip namie. Tai, kad ji taip pat turi „pastatytą“ operinį balsą, ilgą laiką dirbo su Raimondu Paulu, važinėja motociklu, užsiima boksu ir ledo rituliu, aš sužinojau jau po koncerto, ir nė vienas šių faktų nebenustebino, nes ji ir skamba kaip moteris, kuriai tinka ir opera, ir boksas.
Antrąjį vakarą vainikavo Rūta Dūduma su Jāniu Ķirsiu prie klavišinių, kontrabosininku Jāniu Rubiku ir būgnininku Krišjāniu Bremšu. Jie pateikė džiazo standartų programą, papuoštą Sergejaus Rachmaninovo romansų aranžuotėmis bei bisu iš Michaelo Jacksono dainyno. Vėlgi geras ansamblio pojūtis, puikus išlavintas solistės balsas, lengvas kontaktas su publika, ir – o, lauktas malonume! – gausi nuoširdi improvizacija, pilna polėkio ir bebaimė, nors ir išlaikyta kanono ribose, dailiai kvadratinė. Paradoksalu, bet šiam – labiausiai mane palietusiam – pasirodymui turėčiau daugiausia pastabų. Aš girdėjau „klaidų“. Ir šypsojausi kiekvienai jų, nes kiekvienas toks niuansas liudijo vyksmo scenoje autentiškumą, muzikantų pasitikėjimą vienas kitu ir jų patiriamą tikrą kūrybos malonumą, kuris virto publikos malonumu, išreiškiamu vis stiprėjančiais aplodismentais, o po biso, prisiekiu, girdėjau grupę klausytojų, lietuviškai skanduojančią „pakartot!“.
Liepos 4-ąją nuo scenos taip pat sklido moters balsas, šį kartą tai buvo Aija Andrejeva. Ji yra popmuzikos vokalistė, susivienijusi festivalyje su džiazo ansambliu „Very Cool People“ ir atlikusi programą, dedikuotą savo dievaitei Janis Joplin. Programa išties reikli, nes Joplin repertuare daug intensyvių dainų, ir joms atlikti reikia ištvermingo balso. Bet dainuojant Andrejevai vėlgi atrodė, kad viskas labai lengva ir kad žmogaus balsas tiesiog sukurtas ilgai bei garsiai dainuoti aukštame registre, ir niekas negali tuo atsimėgauti – nei balso savininkė, nei publika. Jos gražus šviesus tembras šiek tiek „smailesnis“ negu Rudānės, šiek tiek labiau matinis negu skaidriu varpeliu giedančios Dūdumos ir turi galingos balso energijos – nenuostabu, kad Latvijoje ji labai mėgstama. Joplin programą ji brandino dešimt metų, ir tas ypatingas santykis su atliekama muzika, pagarba ir įsigilinimas taip pat buvo juntami. Dar vieną komplimentą adresuoju aranžuotojui ir grupei „Very Cool People“.
Ši grupė, uždarydama festivalį, išpyškino du koncertus iš eilės: pirmąjį – savo, antrąjį – pritardama Aijai Andrejevai. „Very Cool People“ mėgsta lankytis Lietuvoje ir šį savo pomėgį puoselėja toliau – jie laukiami liepos pabaigoje „Nida Jazz“ maratone. Kam jau teko su jais susitikti, ko gero, turėjo įsidėmėti šio kolektyvo profesionalumą, šarmą ir humoro jausmą. Prieš koncertą ant staliukų buvo sudėti indeliai su saulėgrąžų sėklomis – kvietimas paplepėti, pabūti, drauge pagliaudyti „semkes“. Dabartinė jų programa – Balkanų įkvėptas nelyginių metrų jazz-funk sprogimas. Keliaudami po pasaulį jie mėgsta rinkti muzikinius suvenyrus ir kūryboje panaudoti įspūdžius iš kelionių. Tai efektingas įtakų mišinys, labai profesionaliai sumanytas ir atliekamas. Įprastai festivaliuose publikai prireikia laiko įsismaginti ir imti šokti, bet šįkart periferine rega pastebėjau trypčiojančiųjų jau nuo pirmų kūrinių.
O štai festivalio pradžia nebuvo skirta šokiui. Gitaristo Reinio Jaunaiso kvartetas (liepos 23-iąją grosiantis Palangoje) pradėjo jį poetiška, melodinga savo autorinių kūrinių pyne, įdomiai paspalvinama neįprastų jo naudojamų grojimo technikų bei neakademinėje muzikoje retai pasitelkiama violončelės kantilena. Griežė Erna Daugaviete. Beje, ji dalyvavo ir antrąjį vakarą, su kito gitaristo – Rihardo Lībiečio – ansambliu, kuris atskleidė energingesnę gitaros ir violončelės tandemo galimybių pusę. Abu jauni ansambliai pristatė savo originalią kūrybą – melodingą, dainišką, pasikliaujančią aranžuote, nuoširdžią ir rodančią juos pasiekus prasmingą muzikinio augimo etapą.
Visus tris vakarus bare „Sidrerija“ su jaukia terasa muzikai vyko jam session. Tai tikrai vyko, muzikantai buvo aktyvūs, atidarymo programos – paženklintos autorinės muzikos, o visa tai liudija kaimyninės šalies džiazinės scenos sveikatą ir gyvybingumą.
Didieji jubiliejinio „Rīgas Ritmi“ renginiai – Raimondo Paulo trio, Clarko Beckhamo ir Roberto Fonsecos koncertai – persikėlė į lapkritį bei gruodį. Taigi, šiuo neįprastu laikotarpiu Latvija neliko be savo didžiojo džiazo festivalio. Ir kas žino, galbūt pozityvi šio priverstinio eksperimento patirtis ateityje suteiks impulsą šiek tiek plačiau atverti „Rīgas Ritmi“ sceną latvių muzikantams – bent jau mums, kaimynams, besilankantiems šiame gražiame Baltijos regiono renginyje, juos išgirsti visada įdomu.
