Štai tau ir karantinas!

Tikriems menininkams nedaro įtakos jokie karantinai. Va, iškart po jo Nacionalinė filharmonija visuomenę sudrebino kokybiška „Vilniaus festivalio mozaika“. O liepos 21 ir 22 dienomis Vilniuje ir 23 d. Klaipėdoje šią tiesą įrodė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius. Jie aukščiausios kokybės grojimu atliko nepaprastai „kietą riešutą“ – Dmitrijaus Šostakovičiaus Ketvirtąją simfoniją. Tai buvo pasaulinio lygio keturiskart „Mezzo“ kanalo vertas pasirodymas. Neįtikėtina, bet Vilniuje antrasis vakaras buvo dar puikesnis už pirmąjį. O koncertas į du vakarus virto todėl, kad Veryga leido susirinkti į salę tik 500 klausytojų, kai visi bilietai jau seniausiai buvo išpirkti. Koncertas turėjo įvykti dar gegužės 6-ąją. Tad teko skaidyti vieną koncertą į du. Bet tai nebesvarbu. Svarbu – didingas rezultatas. Svarbu, kad laimingieji turėjo galimybę dalyvauti išskirtiniame kultūros pasaulio įvykyje. Kaip išskirtinis reiškinys yra ir maestro G. Rinkevičiaus sumanytas ciklas „Visos Antono Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijos“. Beje, į rugpjūčio 19 ir 20 dienas nusikėlė ir Brucknerio Antrosios simfonijos atlikimas.

Šostakovičiaus Ketvirtoji – ypatingo likimo ir reikšmės kūrinys. Iki šiol iš jos mokosi ne vienas muzikos kūrėjas ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Savo monumentalia forma, užaštrintos ekspresijos muzikine kalba, netikėtais aštriais kontrastais, vadinamųjų „žemųjų“ ir „aukštųjų“ žanrų sumaišymu, glaudžiu grotesko ir lyrikos persipynimu ji prilygsta nebent grandiozinėms Gustavo Mahlerio simfonijoms. Tiesą pasakius, patyrė tiesioginę jų – ypač Trečiosios ir Septintosios – įtaką. Simfonijos gimimas buvo komplikuotas, o kelias į premjerą – kone detektyvinis.  

Simfonija sumanyta 1934 m. pavasarį. Praėjo penkeri metai, kai Šostakovičius iš naivumo ir jaunuoliško entuziazmo trinktelėjo dvi „komjaunuoliškas“ vienos dalies simfonijas su finaliniais chorais, parašytas pagal užsakymą. Viena vadinasi „Paskyrimas Spaliui“, kita – „Gegužės pirmosios“. Deklaratyvios, plakatiškos, dirbtinos, susijusios su „revoliucine“ tematika ir pan. Vėliau ir pats autorius jų nevertins. Todėl visiškai pateisinamai jos buvo išimtos ir iš minėto koncertų ciklo. Tiesa, 1932 m. kompozitorius dar baudėsi rašysiąs simfoniją „Nuo Karlo Markso iki mūsų dienų“. Ačiū Aukščiausiajam, nė nepradėjo.

O dabar viešai paskelbė rašysiąs simfoniją... „šalies gynybos tema“. Rėžė kalbą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) kompozitoriams: „Mes visi žinome, kad priešas tiesia į mus savo leteną, priešas nori sunaikinti mūsų užkariavimus revoliucijos fronte, kultūros fronte, kurio  darbininkais mes esame <...>. Mūsų, kaip kompozitorių, pareiga yra savo kūryba kelti šalies gynybinę galią, savo kūriniais, dainomis ir maršais padėti Raudonosios armijos kariams ginti mus <...>.“ Ir ką, – darbui su „gynybine simfonija“ Leningrado kompozitorių organizacijos valdyba komandiravo jaunąjį entuziastą į Krondštato laivyno bazę, į kreiserį „Aurora“. Laive jis užrašė I dalies eskizus...

Laimei, šis marazmas užstrigo. Šostakovičius teisinosi, jog tai turįs būti monumentalus programinis kūrinys, reikalaująs didelės atsakomybės, apmesti eskizai jo netenkina, teks viską pradėti nuo pradžių.

Bet tikroji „užstrigimo“ priežastis buvo visai kita. 1935 m. į kompozitoriaus rankas ir ausis pateko Mahlerio Trečioji simfonija. Ir tiesiog pribloškė grandiozinė forma: 6 dalių ciklas, pusantros valandos trukmės (Šostakovičiaus pirmųjų trijų simfonijų trukmė apie 30 min.) ir tokia pati grandiozinė idėjinė koncepcija – menininko ir visuomenės, idealo ir realybės konfliktas. Ir nepraėjus nė metams po tauškalų apie „gynybinę simfoniją“, paveiktas Mahlerio, dabar jau Maskvos kompozitoriams Šostakovičius leido sau sakyti štai ką: „Tarybinio simfonizmo nėra. Toks neegzistuoja. Reikia būti kukliems ir prisipažinti, kad <...> savo simfoninėje muzikoje mes randame tik kai kurias tendencijas formuoti naują muzikinį mąstymą, kuklius būsimo stiliaus metmenis.“ Ir dar pareiškia, kad „deja, mes labai prastai pažįstame Vakarų simfonizmą“. Žinoma, tokie pareiškimai sudomino atitinkamus represinius „organus“. Tačiau Šostakovičius dabar tvirtai atsispiria į Mahlerį, o ne į „Aurorą“. Tų pačių metų balandį jis viešai praneša: „Dabar eilėje laukia didžiulis darbas – Ketvirtoji simfonija <...>. Visą mano sukauptą ir rašytą medžiagą šiam kūriniui aš išbrokavau. Simfonija rašoma iš naujo.“

Pradėjęs kurti 1935-ųjų rugsėjį, dirbo labai greitai, užsidegęs, net karštligiškai, vaizduotė lenkė rašymą, natos – plunksną. Gimė kažkas visiškai negirdėta, kažkas visiškai nauja. Gimė Sovietų Sąjungoj, o ir Europoj po Mahlerio dar nebūtas simfoninis veikalas.

Tačiau atėjo 1936 m. sausis. Operos „Mcensko apskrities ledi Makbet“ premjera Maskvos Didžiajame. Spektaklyje apsilanko Stalinas. Nebaigęs žiūrėti išeina. Po dviejų dienų „Pravdoje“ pasirodo „recenzija“ pavadinimu: „Netvarka vietoj muzikos“. Opera triuškinančiai pasmerkta dėl „disonuojančio, chaotiško garsų srauto“. Esą, užuot rašęs „tikrą“ muziką, suprantamą liaudies masėms, kompozitorius, pataikaudamas žalingam buržuazijos skoniui, sukūrė kažkokį „formalizmą“. Kad Šostakovičius tikrai suprastų grasinimą, paskutiniai straipsnio žodžiai buvo tokie: „Šis žaidimas gali pasibaigti liūdnai.“

Liūdnai baigėsi jo uošvei, išsiųstai į darbo stovyklą, seseriai, išvežtai į Centrinę Aziją. Kai buvo suimtas jo draugas maršalas Tuchačevskis, Šostakovičius gerą savaitę laukė išvežimo su lagaminėliu laiptinėje...

Kompozitorius kaipmat gavo žiaurios kritikos. Jo opera, apie kurią puikiai atsiliepta užsienyje, čia buvo išvadinta „pornografine“, retoriškai klausta, ar „herojiškais laikais verta statyti operą, kurioje visą laiką vyksta lytinis aktas?“ Šostakovičius niekad nerinko jį giriančių recenzijų. Bet dabar sudarė visų tų kritikuojančių susirinkimų (būdavo tokie organizuojami) albumą, labai kruopščiai, chronologine tvarka, kai ką pasibraukdamas, pažymėdamas tikslias datas, laikraščių ir žurnalų numerius. Išėjo 90 puslapių.  

Tokiomis aplinkybėmis buvo kuriama Ketvirtoji. Spjovęs į bolševikinę konjunktūrą, Šostakovičius ėmėsi grandiozinės psichologinės dramos, kupinos aštrių kontrastų, pritrenkiančių netikėtumais, išnyrančiais bendrame sraute. Esminius netikėtumus slepia iš pirmo žvilgsnio priešingų estetinių kategorijų – grotesko ir lyrikos – derinimas. Sakytum, Mahleris pašnibždėjo: Dima, romantizmas nėra sentimentalumas, svajingas aikčiojimas, Dima, lįsk į psichologinį groteską ir suliek jį su jo priešybe – šviesiu lyrizmu, eik čapliniško tragiško komizmo keliu... Ir Šostakovičius parašė pačią sudėtingiausią ir maleriškiausią savo simfoniją. Sunku pervertinti jos vaidmenį tolesniam kompozitoriaus simfonizmui. Nuo Ketvirtosios visa jėga ištrykš laisvas Šostakovičiaus stilius, kai daugiasluoksnė muzika plėtojama polifoniškai, kai galingos kulminacijos griaudėja pramaišiui su gležnais pučiamųjų instrumentų solo, kai girdi paradoksalius kontrastus, metaforas. O kartu – švarias, santūrias, disciplinuotas emocijas it baltą saulėtą žiemos sekmadienio rytą... Nors simfonijos tematizmas nepaprastai sodrus, tirštas, turtingas, klausa visgi pagauna visų dalių giluminius intonacinius ryšius.

Simfoniją buvo galvojama atlikti dar 1936 metais. Ir iš karto viskas pradėjo braškėti: Leningrado filharmonijoje pasigirdo balsų, kad orkestras vėl verčiamas groti „formalistinę“ muziką. Pirmoji repeticija buvo labai chaotiška. Nei dirigentas, nei muzikantai aiškiai nesuprato muzikos, orkestras grojo nešvariai (tyčia?). Filharmonijos direktorius, buvęs Šostakovičiaus bendraklasis, neslėpė nerimo. Tašką padėjo neigiama Meno reikalų valdybos prie SSRS Komisarų Tarybų pirmininko nuomonė. Po antros repeticijos Šostakovičius atsisakė teikti ją atlikti. Partitūros rankraštis per blokadą prapuolė. Tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėta kalbėti apie Ketvirtosios prikėlimą. Leningrado bibliotekoje buvo rastos paskiros orkestro partijos. Pagal jas atkurta (ne Šostakovičiaus!) partitūra. Peržiūrėjęs ją, autorius jokių pastabų neturėjo. Po 25 m. nuo parašymo, 1961-ųjų gruodžio 30 d. Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos (bet ne oficialios koncertinės įstaigos) Didžiojoje salėje, diriguojama Kirilo Kondrašino, simfonija pagaliau sulaukė premjeros. Nuo to laiko opusas atliekamas labai retai. Dar ir todėl, kad jis – ne kiekvieno orkestro ir dirigento nosiai.

Ir štai – Lietuva. Po karantino. Vasaros vidurys. Ne koncertų sezono metas. Keturgubas orkestras šiaip ne taip tilpo Kongresų rūmų scenoje. O kai sutilpo, taip užgrojo! Taip pagrojo!

Kaipmat prisiminė, kad tiesiog žėrinčiai dar pernai rudenį buvo atliktos Brucknerio ir Šostakovičiaus Pirmosios simfonijos. Ir štai dabar – triuškinantis, labai įtaigus ir įspūdingas Ketvirtosios interpretavimas. Sudėtinga daugiasluoksnė, sodriai polifonizuota partitūra buvo kruopščiai ir jautriai „išlukštenta“. Nepalikta vietos jokiems atsitiktinumams. Absoliučiai įtikinamai ir paveikiai apgalvota dramaturgija. Nuostabi visa ko pusiausvyra. Puikiai pagautas Šostakovičiaus stilius. Meistriškai paruoštos negirdėtos jėgos kulminacijos. Lengvai įveikti virtuoziški epizodai: ko vertas vien I dalies milžiniškas, kvapą gniaužiantis styginių fugato sūkurys! Arba kerintis timpanų siautėjimas III dalies reprizos pradžioje... It sviestu patepta skambėjo Gintaro Ščerbavičiaus valtorna, be jokių dėmelių savo monologus ir replikas vinguriavo Andriaus Puplauskio fagotas, Ugniaus Dičiūno anglų ragas. Visų neišvardinsiu, bet visi solavę mediniai ir variniai pučiamieji grojo kone idealiai. Styginiai stulbino jėga, giliu garsu, subtilia lyrika ir technika. Ypač antrajame koncerte.

Publika liko apstulbinta ir ne iš karto puolė ploti ir abiejuose Vilniaus koncertuose, ir Klaipėdoje. Prireikė laiko atsitokėti. Nuo Šostakovičiaus. Nuo Valstybinio simfoninio. Nuo Gintaro Rinkevičiaus. Nuo tų vakarų Muzikos.

Tiesiog gaila, jei neturėsime progos to dar išgirsti. Garsas apie įvykį nuėjo toli, ir esu tikras, jog daugybė muzikos ir šiaip tikrų dvasinių vertybių išsiilgusiųjų tikrai norėtų patirti tai, ką liepą, ne sezono metu, patyrė laimingieji.

Šostakovičius mane taip pritrenkė, kad tik atsitokėjęs supratau, jog pamiršau dar vieną koncerto puošmeną – pirmoje dalyje puikiai Sergejaus Rachmaninovo Trečiąjį koncertą su orkestru skambino Lukas Geniušas. Ir jis vertas atskirų eilučių. Bet ne dabar.

P.S. LRT šiuo metu yra tiesiog per žemo lygio, kad susiprastų transliuoti tokį koncertą.