Pusamžis, atiduotas atlikėjo menui

Kas, jeigu ne žmonės, kuria miesto aurą? Tapatybė – „viena svarbiausių humanitarinių ir socialinių mokslų sąvoka. (...) Kultūrinis tapatumas kuriamas per istorinę, simbolinę galią turinčias istorijas. Gal pasiklydusį mitą, kartais jau blėstančią atmintį, realybės sužadintą vaizduotę, nuolatines realijų transformacijas patiriančias istorijas, dabarties diskursus. Tapatybė įprasminama tik sąmoningai veikiant ir identifikuojantis su tuo, kas mums egzistenciškai yra svarbiausia. Ir tik „kultūrinė reprezentacija gali suburti įsivaizduojamą bendruomenę“, – teigia Benedictas Andersonas. Siekiant stiprinti kolektyvinę tapatybę, formuojasi atminimo kultūra (Alvydas Nikžentaitis).

Tai viena priežasčių, kodėl minint iškilių žmonių jubiliejus verta tarsi pro rakto skylutę žvilgterėti į jau vystantį darželį, kuriame herojus pinavija žydėjo. Regina Paskačimaitė-Tamošaitienė reprezentuoja Panevėžį. Ji – senamiesčio vaikas, prieš devynis dešimtmečius bėgiojęs dar sraunaus Nevėžio pakrantėmis, iš visada ten žydėjusių geltonų vandens lelijų žiedų pynęs vainikus, o taku iš daržo atbėgdavęs pasigrožėti raibuliuojančiu upės vingiu.

Pakalnėn besiritančioje seniausioje Panevėžio senamiesčio gatvėje gyveno, brendo kūrybinga Steponavičių gentis: skulptorius, dailininkas, architektas, dainininkas, filharmonijos simfoninio orkestro artistas obojininkas Antanas Steponavičius, menininkai, mokslininkai, diplomatai. Čia Anželikos Cholinos mamos Laimos Varnaitės tėvonija. Senamiestiečiai – Breivių giminė. Augo Lietuvos onkologijos centro Navikų terapijos klinikos vadovas docentas medicinos daktaras Paulius Breivis, talentingo chorvedžio Antano Virbicko mokoma bažnyčios choro giedorka, balsingoji jo sesuo, žinoma Panevėžio stomatologė Stasė Breivytė-Neveravičienė, su ja susisiejęs gydytojas, kolekcininkas, bibliofilas, teatro, muzikos menus mėgęs ir išmanęs žmogus Algirdas Neveravičius. Panevėžio muzikos mokykloje pas Aleksandrą Domarką ir Sofiją Petkūnienę iš senamiesčio į pamokas atpėdindavusi dabar žinoma ilgametė Operos ir baleto teatro arfininkė Palmyra Breivytė-Skripkauskienė. Ir teatro orkestro klarnetininkas, unikalus pedagogas Vytautas Skripkauskas, tuosyk, pokaryje, mokėsi ne tik Panevėžio muzikos, bet ir Ekonominėje mokykloje, buvo miesto futbolo komandos narys.

Senamiesčio gatvė – tai žemdirbiai, amatininkai, darbininkai, kaminkrėčiai, vežėjai, pribuvėjos, gaisrininkai, geležinkelininkai, mokytojai, kunigai, medikai, inžinieriai, agronomai, dailininkai, muzikai... Lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusai... Vakarais nuo aukštumėlės skambėdavo dainos. „Su drauge Janina Kupčiūnaite, būdavo, ravime daržus ir dainuojame. Keista, dabar jaunimas nei moka, nei mėgsta dainuoti“, – sako žinoma kanklininkė, docentė Regina Tamošaitienė. O kokios šventės be dainos? „Kalėdos, Velykos, Stanislovo vardinės, Antaninės – svarbiausios. Naujieji Metai nebūdavo tokie reikšmingi.“

Reginos Paskačimaitės-Tamošaitienės senelis buvo knygnešys Antanas Briedelis (Briedis, g. 1860). Jis platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su knygnešiais J. Bieliniu, J. Bataičiu. Didelė, plati jo etažerė buvo pilna senųjų leidinių. Tėvas Stasys Paskačimas dirbo Panevėžio apygardos teismo sekretoriumi, buvo įtakingas žmogus (Panevėžio istoriją tyrinėjusi Mergaičių gimnazijos pedagogė, vėliau žinoma istorikė Ona Maksimaitienė aptiko žinių apie Paskačimų bajorystę). Mama Antanina Briedelytė-Paskačimienė, Kaune baigusi dvikalbius mašininkių kursus, dirbo 1921–1931 m. Panevėžio miesto tarybos nario, garsaus advokato Česlovo Petraškevičiaus mašininke.

Regina šeimoje buvo vyriausia, pasaulį išvydo 1930-ųjų rugpjūčio 11-ąją. Paskačimų sūnūs Zenonas ir Gintautas gimė Antrojo pasaulinio karo metais. Šeima gyveno pasiturinčiai. Mama buvo puiki kulinarė. „Koks būdavo stalas! Farširuotas paršelis, tortas „Napoleonas“, kurį išmokė gaminti ir mane. Niekas negirtaudavo, svečiai būdavo vaišinami iš mažų taurelių.“

Senamiestis – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapija. Vikaras Antanas Gobis buvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio, žvalus, judrus, skvarbių juodų akių, visada linksmas. Piniavos pradinėje mokykloje dėstydamas vaikams tikybą mėgdavo pasakoti apie muziką, vargonus, kitus instrumentus, subūrė gitaristų ansamblį. Į klasę atsinešdavo smuiką, grieždavo negirdėtas melodijas, improvizuodavo. „Mes ruošdavome įvairiausias programas, vienoje jų vaidinau čigonę.“ Tik 1990 m. paaiškėjo, kad kunigas A. Gobis karo metais slėpė žydus. Izraelio vyriausybė jį apdovanojo Pasaulio tautų teisuolio medaliu.

„Pradėjome mokytis netoli namų buvusioje Senamiesčio pradinėje mokykloje. Labai nepatiko mokytojas, pravardžiavome jį Burbuliu. Su broliu verkėme. Tuomet nuvedė į mokyklėlę prie Raudonosios (Šv. Petro ir Povilo) bažnyčios. Atsimenu tautinius šokius. Buvau balerina, vaidinau. Mama pasiuvo tautinį kostiumą, puikų languotą sijonėlį“, – pasakoja Regina. Visą gyvenimą giminė gražiai bendravo. Paskačimai ir pusseserės, pusbroliai Breivės dalijosi duona ir medumi, skausmu ir džiaugsmu, netgi potraukiais. Svarbiausias jų – muzika. Kieme susėdę tėvai, giminaičiai mėgdavo padainuoti. Ir kambaryje ką beveikdami vis ką nors niūniuodavo. Dainavo choruose. Ir dabar Tamošaičiai su Skripkauskais giminiuojasi.

Tais vaikystės metais mažąją Renytę labiausiai žavėjo iš tėvelio nupirkto „Phillips“ radijo imtuvo sklindanti muzika, ypač fortepijono garsai. Tik visuomet apgailėdavo, kad nematyti grojančiojo. Mama kreipėsi į muzikos mokytoją Mykolą Karką, kad patikrintų mažosios klausą. Šis nedvejodamas pasiūlė mokyti muzikos. Buvo sutarta su advokato žmona Ona Petraškevičiene, Petrapilio konservatoriją baigusia pianiste, keturių vaikų mama. Iki ištaigingo advokato namo Sodų gatvėje tekdavo keliauti kelis kilometrus. „Muzikos mokytoja buvo griežta. Baisiausios buvo pirmosios pamokos...“

Dar įspūdingesnė buvo Petraškevičių vila (dabar vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas) prie kelio į Pasvalį. Parkas, tvenkiniai, ramybė. Atšilus orams šeima persikraustydavo į užmiestį vasaroti. Viloje buvo muzikuojama, skambėdavo eilės, būdavo žaidžiamas lauko tenisas. Vilos šeimininkas buvo įsitikinęs, kad reikia ugdyti jaunimo dvasią ir kūną, savo vaikus skatino užsiimti prasminga veikla. „Atėjome su Palma (Breivyte-Skripkauskiene) pirmą kartą. Nežinome, į kurį kambarį eiti: ten kyštelime galvą – tuščia, atveriame kitas duris – ir čia nieko nėra. O kambarių daug... Žiūrime – lauke šeimininkas basnyčiom dalgiu šienauja. Ir visi vaikai ką nors dirba.“ Mokinukės pakaitomis galėdavo groti, grožėtis parku, net vaišintis. Per karą pagrindinio vasarvietės pastato patalpas užėmė vokiečių kareiviai. Šeimininkas 1941-aisiais žuvo avarijoje, karui baigiantis šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Liko prie vilos vešlioje pievoje pražystančių purienų laukas...

Regina Paskačimaitė valdišką muzikos mokyklą pradėjo lankyti Antrojo pasaulinio karo metais. Neliko ponios Petruškevičienės salono, o namuose instrumento nebuvo. Mergaitė nusipiešė klaviatūrą, bet garso tai nėra! Senelis mirė, namas buvo parduotas, ir močiutė Viktorija Briedelienė, nulemdama vaikaitės ateitį, 1942 m. nupirko fortepijoną. Birulienei, anų laikų mokyklų inspektoriaus žmonai, sumokėjo 600 červoncų už „Schröder“ firmos kabinetinį fortepijoną.

„Pradėjusi lankyti muzikos mokyklą iš pradžių mokiausi pas mokytoją Aleksandrą Domarką, nervingą ir kantrybės neturintį pedagogą. Jis vaikščiodavo po klasę ir, dar nespėjus padaryti klaidos, jau šaukdavo. Man paleidus dūdas, buvau perkelta į mokytojos Sofijos Petkūnienės klasę. Ji buvo labai inteligentiška, rami ir santūri ponia. Jau turėjau fortepijoną ir skambinau namuose. Kaip dabar prisimenu, norėjau būti iš karto pianiste“, – sakė Regina.

Toliau jos kelyje – Antroji vidurinė mokykla, buvusi Mergaičių gimnazija, Muzikos mokykla, orkestrui vadovavę mokytojai Antanas Belazaras, Vytautas Klygis, soliniai pasirodymai, malonumą teikę koncertai ir atsivėręs kelias į aukštąją mokyklą. Ar šiandienos jaunas žmogus gali įsivaizduoti, kad „dėl ideologinių kompozitoriaus nukrypimų“ neleistų egzaminuose skambinti Aleksandro Skriabino kūrinių? O kaip tik dėl to Reginos Paskačimaitės pasirodymui pristigo vertinamųjų balų. Į fortepijono klasę nepriėmė. Jonas Švedas naujai liaudininkus buriančiai klasei tykojo muzikalių žmonių. Suagitavo Reginą pradėti kankliuoti. Ir ji buvo į konservatoriją (dabar – LMTA) priimta. Sekėsi. Susidomėjo sritimi, kurioje atsivėrė Lietuva – melodijomis, ritmais, instrumentų koloritu.

„Konservatorijoje pasižymėjau žaisdama krepšinį – tapau komandos kapitone. Turėjau abonentinius bilietus į koncertus. Patiko simfoninė muzika, žavėjausi dirigentais. Mūsų katedroje buvo dėstomos dvi specialybės – liaudies instrumentų ir dirigavimo, jo mokiausi pas Kiškį, o nuo trečio kurso – pas Konradą Kavecką. Specialybę lankiau pas Praną Stepulį, liaudies muzikos kūrybą pas Jadvygą Čiurlionytę; partitūrų skaitymą dėstė Konstantinas Galkauskas, o liaudies instrumentų orkestro vadovu buvo Jonas Vadauskas. Ypač įsiminė J. Čiurlionytės paskaitos, savotiškas žinių pateikimas ir pati miela profesorės asmenybė. Kaip moteris ji buvo labai švelni ir subtili. Vėliau, rengiant „Sutartinės“ programas, palaikiau su ja kūrybinius ryšius. Jau gerokai vėliau mūsų ansambliui J. Čiurlionytė išrinko pavadinimą – „Sutartinė“. Ypač patiko orkestro klasė“, – prisimena Regina. 1953 m. J. Švedas pakvietė į Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblio orkestrą. Koncertai tapo didžiu malonumu. Atsivėrė Lietuva – tokia įvairiaspalvė, negirdėta.

„Trečiame kurse susipažinau su kompozitoriumi Rimvydu Žigaičiu. Tarp mūsų užsimezgė draugystė, tačiau, jam išvykus studijuoti į Maskvą, likau labai vieniša, nors kurį laiką dar susirašinėjom.“ Gyvenimo kelyje pasirodė jaunas, energingas birbynininkas Pranas Tamošaitis. Regina prisišliejo prie žmogaus, kuriam liaudies muzika buvo didžioji meilė, darbas ir gyvenimo prasmė. Apie savo išrinktąją P. Tamošaitis autobiografijoje rašė gana santūriai: „Gera kanklininkė buvo, grojo solo, kartu dirbome ansamblyje. Besimokydami susipažinom ir apsivedėm.“ Jis – pakelta galva, skubantis tvirtais žingsniais. Ji – romi, jautri, svajinga... „Nuolat bendraudama su Pranu, konservatorijos katedroje ir darbe, negalėjau atsispirti jo optimizmui, šypsenai ir komplimentams. Greitai pasirodė, kad jis mano gyvenime vienintelis: nėra už jį gražesnio, puikesnio ir protingesnio. 1954 m., dar būdami studentais, sumainėme žiedus.“

Dabar jau J. Švedo ansambliuose grojo abu Tamošaičiai. Liaudies instrumentai – kanklės, birbynė – tuo laiku jau tapo koncertiniais. „Sunku jam buvo dirbti stalinizmo laikotarpiu – tais laikais buvo lengva ansamblietį apšaukti nacionalistu ir išsiųsti pas baltąsias meškas. Jis pats ne kartą buvo kviečiamas „pasiaiškinti“. Bet tuometinei vyriausybei jis buvo autoritetas ir ne vieną ansamblietį išgelbėjo nuo tikros mirties“, – 1988 m. apie J. Švedą rašė P. Tamošaitis.

1956 m. Prano Tamošaičio iniciatyva sukurta Dainų ir šokių ansamblio kamerinė grupė po dešimtmečio tapo garsiąja „Sutartine“. Su ja surengta per 1600 koncertų Lietuvoje, daugelyje pasaulio šalių, padaryta daug įrašų radijo studijoje, vėliau ir televizijoje. „Ansamblis – nedidelis, kamerinis, bet jam taikomi meniniai reikalavimai būdavo labai aukšti. (...) Kai kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė, apskritai muzikavimo kultūra buvo aukščiausio lygio“, – įvertino Vytautas Juozapaitis.

Mąstau, kodėl dar vis atsiranda žmonių, kurie nenori suprasti, kad J. Švedo įsuktame judėjime dalyvavo ne kokie partiniai veikėjai, bet muzikantai, folkloristai, filologai, rašytojai, dainininkai. Tie, kurie širdimi ir protu suvokė galimybę liaudies menu priešintis sovietiniam režimui, nors akademinė liaudies muzikos terpė pergyveno įvairias transformacijas.

Visokeriopai Regina stengėsi talkinti Pranui. Didžiausius įspūdžius LMTA docentei R. Tamošaitienei palikdavo gastrolės. Juk grojo pačiuose tolimiausiuose tuometės Sovietų Sąjungos kraštuose, Indijoje, Graikijoje, Europos valstybėse. Visur giedojo Lietuvą. Net rusai Maskvoje išsitarė: „Štai tas perlas, kuriuo mums taip reikia sekti.“

„Mes su Tamošaičiu sukūrėme ir medikų liaudies dainų ir šokių ansamblį „Rūta“, kuriam 19 metų vadovavome. Manau, kad prie Lietuvos laisvės atgavimo, Sąjūdžio reikšmingai prisidėjo tie žmonės, kurie buvo tautiškai motyvuoti, būtent tokių ansamblių dalyviai, – sako Regina. – Visas mano gyvenimas – šeima, darbas akademijoje, koncertai, repeticijos. Gyvenimas virė. Ak, kokia gyvenimo ironija: širdimi esi toks pat jaunas, kaip dvidešimties, o kūnas vis labiau klumpa...“ Tačiau mintys, užrašyti atsiminimai, palikti garso ir vaizdo įrašai liudija: ars longa, vita brevis...