Muzika
Rugpjūčio 15 d. Paliesiaus dvare koncertuoja jauna, sparčiai garsėjanti pianistė Iveta Calite – Paliesiaus publikai puikiai pažįstamo maestro Jeano-Marco Luisados mokinė. Pusiau lietuvių, pusiau latvių kilmės atlikėja yra žinoma kaip atsidavusi kamerinio žanro muzikantė. Iveta baigė kamerinės muzikos studijas Paryžiaus „École Normale de Musique de Alfred Cortot“ ir Stokholmo Karališkajame muzikos koledže, skambino tokiuose Europos festivaliuose kaip Stokholmo pianistų, „Aurora“, „Jaunieji Latvijos muzikantai“, „Svensk musikvår“ ir kiti. Paliesiuje pianistė atliks iškiliojo impresionisto Maurice’o Ravelio kūrinių programą.
Kaip koncertuojanti pianistė, gyvenate intensyviu ritmu. Karantinas turėjo pakeisti Jūsų kasdienį gyvenimą. Kam daugiausia dėmesio skyrėte tuo metu?
Mano gyvenimas tapo ramesnis ir šią pertrauką pagaliau galėjau skirti apmąstymams apie tai, ką nuveikiau ir pasiekiau per pastaruosius metus. Be to, po dešimties metų užsienyje grįžau gyventi į Rygą. Karantinas – labai reikalingas poilsis. Iš pradžių jaučiausi šiek tiek nemotyvuota, tačiau vėliau pradėjau skaityti knygas, kurioms niekada neturėjau laiko, tęsiau darbą prie Ravelio muzikos repertuaro.
Ko išmokote iš šios patirties?
Kai kuriems mano draugams muzikantams sunku ilgą laiką negroti viešumoje. Man yra kitaip. Iš pradžių, galvodama apie nuostabius koncertus, kurie neįvyks, šiek tiek nusiminiau, bet paskui tiesiog mėgavausi laisvu laiku. Padariau trumpą pertrauką nuo grojimo, nes praėję metai buvo nepaprastai intensyvūs.
Lietuvoje atliksite Ravelio kūrinių programą. Ką labiausiai vertinate Ravelio muzikoje? Kuo šis kompozitorius išsiskiria?
Mane žavi Ravelio muzikos skambesio grožis ir stiliaus tobulumas, intuityvi jo muzikinė kalba. Ravelis nepasakoja tiesioginės istorijos, jo kūriniai – tarsi paveikslai, pagal kuriuos patys galime susikurti istorijas. Kai atlieku jo muziką, labai noriu, kad žmonės girdėtų Ravelį, o ne mane. Tai labai sunkus darbas, tačiau džiaugiuosi, jei po koncerto tenka išgirsti tokių komentarų: „Nežinojau, kad Ravelis yra toks nuostabus kompozitorius“, arba „jo muzika nukėlė mane į kitą pasaulį“. Tai patys maloniausi žodžiai.
Lankiausi jo namuose Prancūzijoje. Pats namas labai mažas ir gražus. Interjere viskas tvarkingai, kruopščiai išdėliota – visai kaip jo muzikoje. Ravelis buvo perfekcionistas ir galbūt tai man artima. Turėjau galimybę skambinti jo instrumentu. Tai buvo stebuklinga patirtis.
Kaip atradote ryšį su Ravelio muzika ir kaip sudarėte šią koncerto programą?
Buvau maždaug šešiolikos septyniolikos metų, kai pirmą kartą grojau stambesnės apimties prancūzų kompozitoriaus Claude’o Debussy kūrinį. Vėliau akademijoje teko skambinti Ravelio kompozicijas, kurios buvo techniškai sudėtingesnės. Pirmasis Ravelio kūrinys, kurį grojau, buvo gana lengvas – „Liūdni paukščiai“ („Oiseaux tristes“), ši kompozicija daugelį metų liko mano repertuare. Dievinu šį kūrinį. Vėliau grojau Pirmąjį fortepijoninį koncertą G-dur – ir tai buvo momentas, kai iš tiesų įsimylėjau Ravelio muziką. Išvykau studijuoti į Paryžių, tikėdamasi atlikti daugiau prancūzų kompozitorių repertuaro. Deja, paradoksalu, bet Paryžiuje visai negrojau prancūziškos muzikos. Tik Stokholme pradėjau groti prancūzų repertuarą, nes mano profesorius labai mėgo Debussy ir Ravelį. Tada laimėjau konkursą ir gavau galimybę pagroti Ravelio fortepijoninį koncertą su orkestru. Ravelio muzika labai sudėtinga, kartais itin keblu ją atlikti. Manau, kad galiu išgauti gražų, natūralų skambesį, iš tiesų tinkantį šiai muzikai, kad jaučiu Debussy ir Ravelio garsą.
Ar impresionistinė muzika Jūsų mėgstamiausia?
Taip, man nepaprastai patinka ir impresionistų paveikslai. Muzikoje, be abejo, labiausiai žavi harmonijos – jų taip ramu ir gera klausytis. Grodama siekiu sukurti nuotaiką, o tembrinės spalvos taip pat labai svarbios. Stengiuosi derinti garsų spalvas prie harmonijų.
Kaip nusprendžiate, kurie kūriniai skambės koncerto programoje?
Lankausi daugybėje koncertų ir išgirdusi tai, kas kartu „rezonuoja“, ieškau, kaip galėčiau tai atlikti. Paprastai koncertų programas sudarau pradėdama nuo vieno kūrinio, kuris yra centrinė koncerto ašis. Tarkime, Dmitrijaus Šostakovičiaus kvintetas. Tuomet galvoju, ką būtų galima pritaikyti prie Šostakovičiaus muzikos – ar rusišką muziką, galbūt ką nors iš XX a. kompozitorių. Taigi programos išeina labai skirtingos. Kartais koncertuose skamba tik latvių arba tik prancūzų kompozitoriai.
Girdėjau, kad Latvijoje, labiau nei Lietuvoje, dėmesys kreipiamas į koncerto programos koncepciją. Jūs tai jaučiate?
Pastebėjau, nes pateikdama koncertinius projektus Latvijos koncertų salėms dažniausiai turiu daug prirašyti apie koncerto idėją – kodėl renkuosi šią erdvę ir šį kompozitorių. Paprastai latvių kompozitoriaus muzika privalo skambėti kiekviename koncerte. Tam tikra prasme tai padeda puoselėti Latvijos muziką.
Kas Jums svarbiausia grojant ansamblyje?
Lankstumas. Būta situacijų, kurios privertė susimąstyti, kodėl žmonės apskritai groja kartu. Pavyzdžiui, patirtis Paryžiuje. Vienas ansamblis pakeitė pianistą, pakvietė mane, taigi turėjau greitai išmokti naują repertuarą. Kai paprašiau savo partnerių pergroti kūrinį lėtesniu tempu (kad tikrai suprastume, kaip skambame kartu), jie man atsakė, kad jau yra tai darę su ankstesniu pianistu. Tai nuskambėjo tiesiog absurdiškai. Mano nuomone, muzikanto lankstumas bet kokioje situacijoje yra būtinas.
Kaip supratote savo profesiją, kai buvote vaikas? Kaip šis supratimas keitėsi?
Kai buvau vaikas, nelabai ką suvokiau apie muzikavimą ir muzikanto profesiją. Visados labai žavėjausi fortepijonu ir į muzikos mokyklą nuėjau pati, niekieno neverčiama. Aštuntoje klasėje buvau praradusi entuziazmą, norėjau gyvenime veikti ką nors kita. Tada supratau, kad nieko kito nenoriu taip, kaip groti fortepijonu. Po savo pedagogės Latvijoje mirties buvau tikrai prislėgta ir norėjau mesti studijas, bet kaip tik tada išvykau į konkursą Paryžiuje. Pajutau, kad turiu judėti pirmyn ir studijas tęsti. Nuo to laiko daugiau ar mažiau stabiliai einu šiuo profesiniu keliu. Juo daugiau groju koncertų, mokau ir lankau meistriškumo kursus, juo daugiau išmokstu. Visada siekiu išbandyti naujus dalykus. Pianisto profesija yra nesibaigianti kelionė.
Studijavote įvairiose šalyse – Latvijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Kokių skirtumų pastebėjote?
Kai persikėliau į Paryžių, turėjau pakeisti viską – savo grojimo techniką, pedalo naudojimą ir frazavimą. Iš pradžių maniau, kad net nežinau, kaip groti fortepijonu. Prancūzijoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas artikuliacijai, gražiam garsui, rankos, pirštų paruošimui ir tikrai sudėtingam skirtingų lygių pedalizavimui. Latvijoje ir Švedijoje šiems dalykams trūksta dėmesio. Patyrinėjau savo pedagogų metodikos šaknis, iš ko jie studijavo. Įdomu, kad mano Paryžiaus mokytojas yra kilęs iš Ferenco Liszto mokyklos tradicijos, o Švedijos mokytojas – iš Fryderyko Chopino. Šiais laikais visos mokyklos susipina, todėl sunku pasakyti, ar yra suformuota konkreti švediška mokykla. Manau, tokios nėra.
Man atrodo, kad mano Paryžiaus pedagogas Jeanas-Marcas Luisada – tipiškas prancūzų mokyklos atstovas, bet jo metodika, be abejo, yra įvairių dalykų derinys. Jis labai skiriasi nuo Stefano Bojsteno, mano mokytojo iš Švedijos. Luisada taip pat atlieka daugiau Chopino muzikos nei Bojstenas.
Minėjote, kad Paryžiuje teko išmokti naujos grojimo technikos. Kaip prisimenate šią patirtį?
Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra nusivylimas. Viskas, ką žinojai apie grojimą fortepijonu, staiga tapo nieko verta. Emociškai buvo tikrai sunku. Man prireikė dvejų metų, kol įgavau naujų įgūdžių. Tačiau be to nebūčiau tokia pianiste, kokia esu šiandien. Patobulėjau techniškai, dabar muziką girdžiu ir suvokiu kitaip. Kai Rygoje mokau vaikus, matau jų pagrindus. Nenoriu per daug jų lenkti prie prancūziškos mokyklos, nes žinau, kaip sunku pakeisti tai, ko jie išmoko Latvijoje. Tai nelengva.
Kokiais dar prisiminimais iš studijų Paryžiuje ir Stokholme galėtumėte pasidalyti?
Tarkime, juokinga istorija apie savo pavardę. Paprastai mano pavardė prancūzų kalba tariama Kalit, rečiau – Kalite. Mano prancūzų mokytoją Luisadą taip sužavėjo mano pavardės panašumas į žodį qualité (pranc. „kokybė“), kad jis visada mane vadindavo „Iveta Quality“ (Iveta Kokybė). Kartą jis manęs paklausė, kuri pavardės versija yra teisinga, o aš atsakiau, kad nė viena. Mano treji metai Paryžiuje buvo kupini įvairiausių kultūrinių patirčių – Jeanas-Marcas dažnai mus kviesdavo į geriausius restoranus, žiūrėdavome puikų kiną, susitikdavome su įdomiais žmonėmis ir, žinoma, daug sužinojome, kaip būti geru muzikantu, ne tik geru pianistu. Kultūriškai turtingas gyvenimas mane supo nuo mažens. Persikėliau į Prancūziją iškart baigusi muzikos mokyklą Rygoje. Tada buvau labai drovi ir naivi. Išgyvenau daugybę transformacijų – tiek asmeninių, tiek kaip muzikantė. Tai buvo vieni sunkiausių, bet neabejotinai gražiausių mano metų.
Stokholme mano gyvenimas vėl labai pasikeitė. Turėjau daug laiko grojimui, visų žinių, kurias buvau įgijusi Paryžiuje, apdorojimui. Iš pradžių pasigedau bendravimo, nes švedai labiau uždari. Padedama savo pedagogo Stefano Bojsteno, išmokau įveikti neužtikrintumą ir pasitikėti savimi. Mokytojas mane labai palaikė, tad net ir grojant atsiskleidė natūralios mano charakterio savybės, pavyzdžiui, temperamentas ir aistra. Prisimenu, per vieną kamerinės muzikos užsiėmimą grojome Šostakovičiaus fortepijoninį kvintetą. Aš norėjau praktikuotis intensyviu tempu, bet grojome per daug lėtai ir ramiai. Mane tai nervino, nes pamokos laiko negalėjau išnaudoti taip produktyviai, kaip norėjau. Pasibaigus pamokai trenkusi durimis išbėgau iš klasės. Po kelių minučių kiti ansamblio nariai taip pat išėjo. Aš jų paklausiau, ar Stefanas ant manęs supyko. Atsakė, kad nepyksta, kad jis tepasakė: „O, Iveta ir jos latviškas temperamentas!“
Ar yra kokia nors mokykla ar mokytojas, iš kurio vis dar norėtumėte mokytis ateityje?
Yra puikus muzikantas Paulas Robertsas. Jo specializacija – prancūzų muzika, jis yra parašęs knygas apie Ravelį ir Debussy. Manau, kad ateityje pasirodys ir jo knyga apie Lisztą. Jis daug išmano apie repertuarą ir stilių. Aš lankiau keletą jo meistriškumo kursų, taigi Robertsas yra vienas tų, pas kuriuos norėčiau mokytis.
Kaip suvokiate naujus kūrinius ir formuojate jų interpretaciją? Remiatės skirtingomis mokyklomis?
Mano tikslas nėra kurti asmeninę kūrinio interpretaciją. Siekiu groti kuo geriau, kad kompozicija neskambėtų kažkaip vulgariai ar neatitiktų stiliaus. Manau, kad teisingas atlikimo stilius yra viena iš mano siekiamybių. Labai stengiuosi stebėti, ar negroju per daug romantiškai kūrinio, kuris nėra romantinis. Be to, kūrinys „nugula“ daug praktikuojantis ir sunkiai dirbant. Aš visada daug domiuosi, skaitau apie kompozitorių, kūrinį, laikotarpį. Klausausi panašiu metu sukomponuotos muzikos, ieškau panašumų. Nesistengiu groti asmeniškai, bet manau, kad visi muzikantai, šiaip ar taip, groja asmeniškai.
Kas Jums yra svarbiausia koncertuojant su kitais muzikantais?
Žinoma, pirmiausia norėčiau kurti draugišką santykį su savo kamerinės muzikos partneriais, bet tai ne visada įmanoma. Man patinka groti su žmonėmis, kurie pasinėrę į muziką. Tikrai svarbu būti lanksčiam – ir scenoje, ir gyvenime. Kartą koncertavome Upsaloje su dviem nuostabiais muzikantais. Turėjome tik dvi repeticijas, nes visi buvo labai užsiėmę, o tuo metu aš jau gyvenau Rygoje. Programa buvo labai sudėtinga, įskaitant modernią keturių dalių kompoziciją. Beprotiškas kūrinys perfekcionistui, nes neįmanoma atlikti visų parašytų natų dėl labai greito tempo. Prieš lipant į traukinį ir vykstant į koncertą, man staiga nuskilo dantis... Aš buvau labai nusiminusi, labai alkana, penkias valandas iki koncerto nieko negalėjau valgyti. Smuikininkas buvo labai malonus ir atnešė man skysto maisto, kad nenusilpčiau, nes programa tikrai nemenka. Per repeticiją pajutau, kad man silpna ir prarandu koncentraciją. Dėl to nusprendėme groti tik dvi didžiojo kūrinio dalis, o kitą programos dalį – kaip planuota. Juokingiausia, kad malonus puslapių vartytojas nuolat per anksti arba per vėlai versdavo trio puslapius, todėl kai kurias vietas turėjau groti atmintinai ir improvizuoti. Kiti trio nariai tai pastebėjo ir prisitaikė. Vėliau vietiniame laikraštyje pasirodė labai graži koncerto apžvalga. Taigi, visokiausių dalykų nutinka ir prieš koncertus, ir jų metu, todėl lankstūs ir patikimi kamerinės muzikos partneriai yra nepaprastai svarbu.
Kamerinę muziką grojate skirtinguose ansambliuose, mokote muzikos bei skambinate solo rečitalius. Kaip pavyksta subalansuoti visas savo veiklas?
Tai gana sunku. Buvo pora metų, kai dirbau ir grojau septynias dienas per savaitę be pertraukos. Netrukus tai tapo nebeįmanoma, todėl sumažinau pedagoginių valandų. Mano prioritetas yra kamerinės muzikos bei solo pasirodymai. Kartais susiplanuoju tiek kamerinės muzikos koncertų, kad nepavyksta pakankamai laiko skirti solo programoms. Praėjusiais metais turėjau labai greitai išmokti naują koncertinį repertuarą – per kelias savaites. Bet dabar mano grafikas lankstesnis. Mokyklos, kurioje dirbu, vadovybė labai supratinga, jei reikia, leidžia laisvai disponuoti laiku.
Kaip save motyvuojate kasdien praktikuotis?
Kartais tai būna sunku, o kartais lengva. Manau, kad geriausiai dirbu tada, kai turiu daug ką nuveikti ir tam skirta mažai laiko. Tada žinau, ką turiu pasiekti per tam tikrą laiko tarpą, ir rezultatas būna geresnis. Kai turiu daugiau laiko, tuomet skaitau, klausausi muzikos ir ieškau įkvėpimo kitose veiklose.
Ar turite kokių kasdienio gyvenimo ritualų?
Anksčiau prieš koncertuodama turėjau tam tikrų ritualų, tačiau tikslingai jų atsisakiau, nes kentėju galvodama, kad neatlikus ritualų koncertas nepavyks. Todėl dabar prieš koncertus geriu kavos, daug vandens ir valgau saldumynų. Šie trys dalykai visada padeda.
Kaip per koncertą kuriate ryšį su publika?
Koncertuodama patiriu daug nerimo ir adrenalino. Santykį su publika pajaučiu tą akimirką, kai nugaliu nerimą ir juntu publikos energiją, jos reakciją į muziką. Tai labai subtilu. Nors nerimas daugeliui muzikantų yra natūralus dalykas, tiesiog negalima leisti jam užvaldyti, kad netrukdytų groti.
Ar kritiškai vertinate savo grojimą koncertuose?
Esu perfekcionistė, todėl tikrai dažnai būnu kritiška. Metams bėgant darosi lengviau su savo kritiškumu susitaikyti. Reikia mokytis sau atleisti. Nors dirbu su savimi, vis dar esu labai kritiška.
Jūs jaučiate nerimą, įtampą, kritikuojate save. Kodėl vis vien renkatės koncertuoti?
Dėl paties momento ir energijos, kuri užplūsta grojant gražią muziką. Po koncerto jautiesi davęs pasauliui kažką gražaus. Muzika daro pasaulį geresnį. Dėl to verta groti.
Kaip planuojate artimiausią sezoną?
Daugelis koncertų atidedami kitiems metams, taip pat yra naujų koncertų su kvintetu ir solo. Dabar vasarą turiu laiko planuoti ateitį. Be Ravelio, galvoju apie koncertinę programą su mažiau žinomų prancūzų kompozitorių kūriniais. Sakyčiau, kad ateinantis sezonas bus įtemptesnis nei ankstesni. Tvarkaraštis gana greitai pildosi atidėtais ir naujais koncertais. Koncertuosiu du kartus per mėnesį su keliomis skirtingomis programomis, o tai yra sunkiausia.
Ar yra kokių nors asmeninių ateities projektų, kurie Jus labiausiai džiugina?
Labai laukiu rugpjūčio 15 d. Paliesiaus dvare vyksiančio rečitalio „Only Ravel“ („Tik Ravelis“). Tai nuostabi ir svetinga vieta su puikios akustikos sale. Kitų metų kovą Vokietijoje debiutuosiu su ta pačia programa ir daugybe kamerinės muzikos projektų, kuriuose dalyvaus puikūs muzikantai. Ketinu įvaldyti visus Ravelio fortepijoninius kūrinius ir tikiuosi po metų ar dvejų juos įrašyti. Tai būtų mano pirmasis CD ir jau kurį laiką apie jį svajoju.
Ačiū už pokalbį!
