7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įelektrintosios

Richardo Strausso „Elektra“ Zalcburgo festivalio 2020 atidaryme

Ona Jarmalavičiūtė
Nr. 27 (1348), 2020-07-10
Muzika
Aušrinė Stundytė (Elektra), Asmik Grigorian (Chrysotemis). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra), Asmik Grigorian (Chrysotemis). B. Uhlig nuotr.

Įžengus į tamsią kalno uoloje iškaltą Zalcburgo festivalio „Felsenreitschule“ salę nejaukiai pasijauti užspeistas kalno viduje – baugiai nepažįstamoje erdvėje, kuri scenos tolumoje kažin ką tūnantį slepia. Kol kas nieko nematai ir negirdi, tačiau tai tvyro ore – nežinomybė, įtampa, grėsmė. Teritorijos šeimininkas yra plėšrus ir negailestingas žvėris. Prasidėjus veiksmui urvo gale suspindi aštrios it šukė akys. Taip žvelgia mitinė Elektra. Pasak Aušrinės Stundytės iškeltų asociacijų, Elektra it juoda puma žvilgsniu persmeigia jai į nasrus patekusį grobį – publiką. Plėšriose akyse atsispindi nuodinga Elektros asmenybė, maišanti aštrią neapykantą su karčiu cinizmu, rūgščiu pavydu ir beskone tuštuma. Organiškai deranti su ne mažiau aršia Richardo Strausso muzika, ši opera tampa tikru grobuonimi, grasinančiu akimirksniu suleisti savo iltis į publiką.

 

Simfoninis orkestras tarsi vandens paviršius atspindi išorėje nematomą herojės gelmę. Galingas skambesys, sūkuriuojantis ir banguojantis kartu su Elektros kvėpavimu, širdies dūžiais ir judesiais, atveria besimainančias laukines Elektros būsenas. Straussas plaukia ten, kur veda neramus, chaotiškas ir skausmingas veikėjos vidinis pasaulis. Ši bendra stichija, savo grobuoniškumu primenanti įelektrintą pumą, tamsioje uoloje nė akimirkai nepaleidžia užburto klausytojo iš savo nasrų. Klausytojas net ir užsimerkęs jaučiasi it užguitas į kampą šio intensyvaus skambesio, kuris jį negailestingai tampo, gąsdina ir šokdina kėdėje.

 

Strausso muzikos šėlsmas scenoje tramdomas dirigento Franzo Welserio-Mösto rankomis. Būtent tokiu pavidalu atgaivinęs antikinį mitą jis rizikuoja prarasti kontrolę. Pasak dirigento, reikia stiprios savitvardos, kad užčiuoptum bendrą kompozitoriaus ir orkestro pulsą ir jį išlaikytum nuolat netolygiu ritmu banguojantį tarp dinaminių kraštutinumų. Kalbėdami apie darbą su F. Welseriu-Möstu, solistai liudija šį muzikos alchemiką įminus Strausso muzikos paslaptį. Esą per daugelį metų su kompozitoriaus muzika susigyvenęs dirigentas kartu su į festivalio DNR įrašytu Vienos filharmonijos orkestru moka gliaudyti leitmotyvų sistemą ir šifruoti užslėptas prasmes, kurias Strausso muzika suteikia veikėjams ir jų išgyvenimams. Dirigento veidas kartais blyksniais atsispindėdavo raudono stiklo sienose, liudijančiose jo judesių ir veiksmų meistriškumą.

 

Tragišką šeimos istoriją pasakoja lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis, išsiskiriantis gebėjimu suprasti, pajausti psichologinius veikėjų ryšius ir estetiškai perteikti kraštutinumus. Režisierius užsimena, kad kiekvienoje epochoje vis iš naujo imituojamas Elektros mitas XX a. tampa psichologinio ekstremizmo įsikūnijimu. Komponuodamas muziką „Elektrai“ Strausas išgyveno asmeninę šeimos tragediją: žuvus tėvui jis matė psichologiškai palūžtančią savo motiną. Elektros mitas į paviršių iškėlė jo baimes, susijusias su sudėtingais ir dviprasmiais šeiminiais santykiais, šios nusėdo kiekviename jo tuo metu kurtos operos takte. Taip scenoje veikiantys antikos dievai virsta paprastais, nuo nekontroliuojamos psichikos ir neracionalių manijų priklausomais žmonėmis. Dėl to „Elektra“ pranašavo atradimus ir psichoanalizės srityje: jau 1913 m., remiantis mitu, buvo suformuluotas Elektros kompleksas (moteriškas Edipo komplekso atitikmuo), paremtas Sigmunto Freudo įžvalgomis apie toksiškai represuotas aistras šeimos santykiuose. Nenuostabu, jog dėl naujo kompozitoriaus požiūrio rakurso ir asmeniškumo šiandien „pirmoji froidiška opera“ šokiruoja nuoga emocijų išraiška ir pastato žiūrovą prieš tai, ko jis dažnai nenori matyti.

 

Pasinaudodamas tuo, K. Warlikowskis pasakoja daugiasluoksnę ir psichologiškai įtemptą Atreus šeimos istoriją. Ši apima dvi kartas ir penkis narius, tarpusavyje susietus gyvybės ir mirties, meilės ir neapykantos gijomis. Kiekvienas jų skęsta savo asmeninėse tragedijose, pakeliui pamesdamas protą, identitetą ir gyvybę. Operos pastatyme skausmo pritvinusios šeimos narių interpretacijos yra žmogiškesnės, emociniu lygmeniu kiekvienas jų labai jautrus. Scenoje kartu su veikėjais yra išgyvenama isterija, sutrikimas ir savidestrukcija. Operos finale šeima pati išsižudo.

 

Tragedijos centre – Elektra. Ekstremalus personažas, šįkart patikėtas kaip tik į XX a. muziką besigilinančiai lietuvei Aušrinei Stundytei. Dainininkė sako veikėjai jaučianti artumą ir suvokianti ją kaip palaužtą sielą. Šiurkštesnis A. Stundytės soprano tembras kuria nepaprastai išraiškingą ir užtikrintą vokalinę Elektros interpretaciją. Lietuvė sugeba pakelti visą šio vaidmens intensyvumą ir scenoje skleidžia dar daugiau energijos, nei būtų galima tikėtis. Ji pati tvirtina per daug gerbianti sceną ir žiūrovą, kad jiems siūlytų mažiau, negu gali duoti. Ribų neturinti sceninė ir balso išraiška tuo įtikino kiekvieną besiklausiusį.

 

A. Stundytės Elektra yra moteriškesnė ir pažeidžiamesnė nei ankstesnėse šio vaidmens interpretacijose. Kadangi Elektros charakterį lemia jos teisingumo jausmas ir beribė meilė tėvui, A. Stundytė ją vaizduoja kaip mergaitę, vaikystėje mačiusią, kaip jos motina nužudė tėvą. Dėl to režisierius K. Warlikowskis operą pradeda nauju prologu: apsupta cikadų čirpimo ir sekama aštrių Elektros akių, jos motina Klitemnestra prisipažįsta dėl žmogžudystės. Elektrai besiklausant jos monologo, jos akyse gyvenimo troškimą keičia tuštuma ir atsiveria niekada nebeužgysianti žaizda. Taip užprogramuota netekčių ir patyčių gimsta Elektra. Gedulas ir kerštas tampa jos vienintele paguoda.

 

Ketvirtąkart į Zalcburgo festivalį sugrįžtanti kita lietuvė – sopranas Asmik Grigorian – scenoje tampa Elektros priešybe. Ji yra į gyvenimą su viltimi įsikibusi jaunesnioji sesuo Chrisotemija. Skaidrus, skambus, triumfuojantis A. Grigorian balsas puikiai atskleidžia veikėjos tikėjimą ateitimi. Scenoje pasirodžiusi su raudonais aukštakulniais ir rausvu diskotekiniu kostiumėliu, Chrisotemija kuria pasitikinčios savimi, atviros moters įvaizdį. Ji leidžia sau daugiau moteriškų emocijų negu Elektra ir svajoja apie gyvenimo džiaugsmą susilaukus vaikų. Tačiau Chrisotemija yra tokia pat sužeista ir traumuota šeimos narė, kaip ir kiti. Operos finale ji lieka viena.

 

Šeimą ištikus tragedijai seserys atsiduria skirtingose pusėse. Jiedvi nesusikalba, kaip kad naktis niekada nesusijungia su diena, o gyvas žmogus negali žinoti, kas yra mirtis. Dviem lietuvėms dainuojant kartu atsispindi šis paradoksas – seseriškas jas jungiančios tragedijos bendrumas ir aštrus gyvenimo suvokimo skirtumas.

 

Tačiau pagrindinis operos konfliktas sprendžiamas atsiradus trečiam veikėjui – judviejų motinai. Meile ir neapykanta austas šeimyninis trikampis užbaigiamas vokiečių mecosoprano Tanjos Baumgartner kuriamu skausmingai žmogišku personažu. Atlikėja nepriekaištingai derino dainavimą ir vaidybą. Brolis Orestas, kurį vaidino australų bosinis baritonas Derekas Weltonas, įkalintas močiutės megztame megztinyje, sunkiai renkasi, kurio šeimos nario požiūrį pasirinkti. Jis suvokia, jog tris skirtingas pozicijas užimančios moterys yra viena nuo kitos priklausomos. Strausso muzika, išreiškianti ir lydinti visų šių santykių plėtotę, tik dar labiau paaštrina jų gylį ir paradoksalumą.

 

Tačiau kelias į mirtį, pareikalavęs Klitemnestros nužudymo ir Elektros savižudybės, scenoje išdėliotas trijose erdvėse: raudono stiklo motinos nužudymo kambaryje-konteineryje, minkštasuolyje, kur nusižudo Elektra, tėvo nužudymo vietoje – vandens baseine, kuriame jis kartais, it vaiduoklis iš Hamleto, pasirodo su įkirsta kruvina galva, kad vėl pamatytų savo dukteris. Papildoma ketvirta erdvė ir laikas yra formuojami projekcijomis ant šaltos „Felsenreitschule“ uolos. Elektrai prisimenant ją persekiojančius kraupius vaikystės prisiminimus, šie tuo pat metu inscenizuojami raudonajame kambaryje ir transliuojami bespalvėse projekcijose. Taip klausytojas dar labiau priartinamas prie veikėjos vidinio pasaulio, surišamas su jos praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Pasitelkęs šią priemonę, režisierius leidžia atsiskleisti dar neatrastoms antikinio mito reikšmėms ir taip kuria gilesnę draminę patirtį.

 

Dėl skirtingų erdvių scena iš pirmo žvilgsnio atrodo perkrauta, tačiau prasidėjus veiksmui juntama jos įtaiga, suteikianti veiksmui daugiau vientisumo ir prasmių. Vieni ryškiausių simbolių buvo kraujo ir gedulo, kaip mirties artefaktų spalvos, atsikartojančios scenografijoje ir kostiumuose. Veikėjų apranga, kaip ir muzikinės psichologinės jų interpretacijos, kasdieniškesnė nei tikėtasi. Trijų juodaplaukių solisčių aprangos detalės raudonos: Elektra dėvi raudoną švarkelį, suknelės klostėse yra raudonas gėlės žiedas; Chrisotemija avi raudonus aukštakulnius, segi raudoną liemenėlę, ryškiai raudonai pasidažiusi lūpas; Klitemnestra pasidabinusi ryškiai raudona suknia su derančiais kaklo papuošalais. Būtent šios atsikartojančios detalės sujungia visus scenografinius elementus į visumą, kuri yra vizualiai stilinga, padedanti veikėjams visapusiškai atsiskleisti.

 

Spalvinis scenografijos aspektas apoteozę pasiekia Klitemnestros nužudymo scenoje, kai stačiai „lūžta“ nuolat auginta įtampa. Raudonas kambarys staiga aklinai užtamsinamas. Nors pagal antikos teatro taisykles mirtis nematoma, ji yra girdima – žvėries urvą kiaurai perskrodžia šiurpą keliantis klyksmas. Plėšrios Elektros akys sužvilga, atsisukusi į publiką ji susijaudinusi kursto žvėrį: „Durk dar kartą!“ Grobuonis puola! Tą akimirką, ko gero, sustoja visų klausytojų kvėpavimas. Puma giliai suleidžia dantis. Muzika nė akimirkai nepaleidžia, juda nesugaunamu greičiu, nenumatomomis kryptimis. Antras dūris – slogus motinos dejavimas tamsoje, kalno uola apsipila krauju ir atsiranda trikdančių musių, kuriančių juodos ir raudonos spalvų šėlsmą ant pilkų akmeninių sienų. Kai juodoji puma baigia savo darbą, iš veiksmo scenoje telieka tik kraujo balos ir skutai...

 

Motinos žūtis nenuslopina Elektros priklausomybės mirčiai ir šįkart ji pasirenka nusižudyti pati. „Meilė visus žudo, tačiau niekas nepalieka šio pasaulio nepažinodamas meilės“, – nuskamba jos žodžiai it paskutinis reveransas tėvui. Nepaisant nieko, tai buvo jos svajonės išsipildymo akimirka. Viltis neapleidžia ir jaunėlės Chrisotemijos – ji pripažįsta girdinti, kaip keršto ratas užsidaro susitaikymu. Savo rankomis nužudęs motiną, brolis Orestas pabėga nuo scenos ir įsimaišo į publiką. Matant jo paniką veide ir judesiuose, tampa akivaizdu, jog taip jis bando pabėgti nuo savęs. A. Grigorian herojė pasilieka viena mirusiuose namuose. Šviesos užtemsta, nutylėdamos tolesnį šios veikėjos likimą.

 

Publika uoloje dar ilgai nepaleido solistų, savo aplodismentų intensyvumu kone mesdama iššūkį pačiam Straussui. Po to išsivaikščiojo po vakarėjančias Zalcburgo gatves, džiaugdamiesi po pusmečio pagaliau vėl išgirdę šią operą. Kaip ir daugelis pasaulio melomanų, ją išvydę per LRT „Klasika“, „Mezzo“ ir kitais kanalais (taip pat opera buvo rodoma Šveicarijos, Vokietijos, Austrijos kino teatruose).

Aušrinė Stundytė (Elektra), Asmik Grigorian (Chrysotemis). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra), Asmik Grigorian (Chrysotemis). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra), Tanja Baumgartner (Klytemnestra). B. Uhlig nuotr.
Aušrinė Stundytė (Elektra), Tanja Baumgartner (Klytemnestra). B. Uhlig nuotr.
Derek Welton (Orestas), Aušrinė Stundytė (Elektra). B. Uhlig nuotr.
Derek Welton (Orestas), Aušrinė Stundytė (Elektra). B. Uhlig nuotr.