Muzika
Vienos ryškiausių jaunosios kartos smuikininkių Ievos Pranskutės per karantiną sumanytas projektas – skirtingose šalyse įrašytas Balio Dvarionio kūrinys „Prie ežerėlio“, talkinant Barselonoje gyvenančiai pianistei Paulinai Dūmanaitei, įvaizdintas gražiausiais Lietuvos kraštovaizdžio kadrais. Prieš pat karantiną Ieva sėkmingai spėjo pabaigti magistro studijas prestižiniame Vienos (Austrija) muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete, profesoriaus Johanneso Meisslio klasėje. Smuikininkė taip pat studijuoja privačiame universitete Vienoje pas pasaulyje žinomą profesorių Pavelą Vernikovą. Ieva Pranskutė papasakojo apie pastaruosius projektus, lietuviškos muzikos skambesį Austrijoje ir profesinę motyvaciją.
Muzikantai karantiną išgyveno skirtingai. Kaip Jums praėjo šis laikotarpis?
Tikrai nebuvo lengva pripažinti, kad visi suplanuoti koncertai bus atšaukti arba perkelti į kitus metus. Kita vertus, esu pozityvus žmogus ir iš visų situacijų stengiuosi pasisemti kažko gero. Per karantiną daugiau laiko galėjau skirti skaitymui, sportui, jogai, naujo repertuaro planavimui bei mokymuisi. Gyvenimo tempas sulėtėjo, atsirado laiko įvertinti prasmę ir norus, suvokti, kas, nepaisant visko, man gyvenime svarbiausia. Labai laukiu koncertų ir gyvo susitikimo su publika. Tikiuosi, kad koncertus lankantys žmonės taip pat jaučia kultūros alkį. Esu skaičiusi, kad koncertuose, sėdėdami šalia vienas kito, žmonės psichologiškai išgyvena ypatingas emocijas – reaguoja į muziką, pradeda kvėpuoti vienu ritmu. Karantinas mus privertė susimąstyti apie tai, kas svarbu – bendravimą, buvimą su artimais žmonėmis.
Per šį laiką kūrėte įvairius meninius projektus.
Karantinas iš tiesų pakeitė mano kasdienybę, atsirado nauji kūrybiniai išbandymai, naujos galimybės. Iki karantino labai intensyviai ruošiausi koncertams, mokiausi naujas programas. Kaip tik kovo pradžioje sėkmingai pabaigiau magistro studijas Muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete Vienoje. Daug žmonių siūlė studijas baigti po pandemijos, juk buvo tiek daug įtampos, nežinios. Vis dėlto jaučiau, kad studijas noriu pabaigti būtent dabar. O per karantiną atsirado daug laisvo laiko kūrybai, naujoms idėjoms.
Visada turėjau minčių savo veiklą sieti su Lietuva. Labai džiaugiausi atradusi bendraminčių, kurie, kaip ir aš, per karantiną nesėdėjo sudėję rankų, troško drauge muzikuoti. Su pianiste Paulina Dūmanaite, kuri gyvena Barselonoje, anksčiau drauge koncertavome Lietuvoje, o patirtis buvo tokia pozityvi, jog noras groti kartu išliko. Man kilo mintis, kad būtent su ja grodama per atstumą galėčiau įrašyti vieną žymiausių lietuviškų kūrinių smuikui ir fortepijonui – Balio Dvariono „Prie ežerėlio“. Šį kūrinį man teko daug kartų atlikti įvairiose koncertinėse programose. Man ir dažnam klausytojui jis labai vizualus – tarsi iškyla lietuviški gamtovaizdžiai, folkloras. Radau įspūdingų lietuviškų gamtos fotografijų, kurios puikiai iliustravo mano viziją. Violončelininkas Mislavas Brajkovićius techniškai sukomponavo kartu garsą ir vaizdą, profesionaliomis kompiuterinėmis programomis sujungė visą medžiagą į visumą.
Paulina Dūmanaitė pirmoji įrašė savo fortepijono partiją, o aš, klausydamasi jos su viena ausine, įrašinėjau savo smuiko partiją. Esu labai dėkinga Mislavui ir Paulinai, kurie patikėjo mano idėja ir panoro ja dalintis. Austrai, kurie nėra lankęsi mūsų šalyje, pamatę šį videofilmą negali patikėti, kokia Lietuva yra graži, kiek daug čia galima pamatyti ir atrasti.
Kaip gimė Jūsų noras, nepaisant to, kad gyvenate ir studijuojate užsienyje, sieti savo veiklą su Lietuva?
Lietuvoje yra daug galimybių ir erdvės kurti naujus dalykus. Reikia tik entuziazmo ir kryptingo darbo. Palyginu mūsų šalį su Latvija: iš šios šalies kilę tiek daug pasaulyje žinomų muzikų – dirigentų, vokalistų, smuikininkų. O juk ir Lietuvoje yra ne mažiau talentingų žmonių! Reiktų per daug nesidrovėti – dalintis, pasakoti, rašyti apie tai. Vienoje gyvenantys lietuvaičiai yra labai entuziastingi. Tad skatinčiau tautiečius labiau telktis, vieni kitiems padėti įgyvendinti idėjas.
Myliu savo šalį. Mano prosenelis yra Nepriklausomybės kovų pradininkas, partizanų vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Taigi meilė ir pagarba savo šaknims yra tiesiog įaugusi. Išvykusi dar stipriau pajutau, koks gilus šis ryšys. Jis formuoja žmogaus identitetą. Vienoje organizuojama nemažai renginių, kuriuose pristatomas Baltijos šalių menas. Man dažnai tenka prisijungti prie muzikinės dalies organizavimo, programų derinimo. Labai smagu koncertuose atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius, supažindinti publiką su nuostabiu mūsu šalies kultūriniu paveldu. Lietuviška muzika, deja, retai skamba pasaulyje. Praeitais metais turėjau koncertinį turą Indijoje, į programą buvo įtraukta ir jau minėta Dvariono pjesė „Prie ežerėlio“. Indai labai susidomėjo jiems nežinomu kompozitoriumi ir buvo dėkingi už galimybę susipažinti su nauju skambesiu.
Ar domitės dabarties lietuvių kompozitorių kūryba?
Norėčiau kur kas daugiau bendradarbiauti su Lietuvos kompozitoriais. Esu įrašiusi ir daug kartų atlikusi Anatolijaus Šenderovo kompoziciją „Cantus in memoriam Jascha Heifetz“. Tikėjausi susipažinti ir su autoriumi, deja, taip staigiai jo netekome... Taip pat prieš keletą metų dirbau su kompozitoriumi Vytautu Barkausku, griežiau jo „Partitą“ smuikui solo. Buvo nepaprastai įdomu! Bendras repetavimas, kompozitoriaus dalinimasis idėjomis, bendravimas su atlikėju – labai vertingi dalykai.
Ar esate sulaukusi netikėtų užsieniečių atsiliepimų apie lietuvišką muziką?
Vienoje parodoje griežiau Šenderovo kūrinį. Klausytojai atkreipė dėmesį, kad jo motyvai skamba labai žydiškai. Pradėjome pokalbį šia tema. Supratau, kad dauguma užsieniečių net nežino, kad Lietuvoje gyveno daug žydų, kitataučių, kurių kūryba darė ir daro didelę įtaką mūsų kultūrai. Vienos muzikos universitete studijuoja muzikantai iš įvairiausių šalių, todėl man labai įdomu klausytis jų tautoms būdingų kūrinių. Juk muzika visada buvo ir bus bendra kalba, suprantama visame pasaulyje.
Kaip per gyvenimą keitėsi muzikos reikšmė Jums ir Jūsų kasdienybei?
Muzika ir smuikas man yra daugiau nei profesija. Muzikavimas yra nuostabus asmenybės ir kūrybiškumo raiškos būdas, leidžiantis nuolatos tobulėti, gilintis į muziką kaip interpretatorei, menininkei. Tikiu, jog šiam augimui niekada nebus pabaigos, o muzikos atlikime matau didelę prasmę – galiu pažadinti, džiuginti, paliesti jautriausias klausytojų sąmonės „gaidas“. Per karantiną dar labiau pradėjome vertinti muzikos svarbą – juk tai vaistai sielai!
Šiuo metu išryškėjo ir technologijų svarba muzikos sklaidai. Pati parengėte virtualų projektą, dalyvavote televizijos laidos įraše. Kokia Jūsų patirtis grojant su technologijomis?
Grojant gyvame koncerte jaučiamas neapsakomas ryšys su publika. Tai momento išgyvenimas, žmonių reakcijos, kai kurie regi vaizdinius, prisimena, jaučia... Tačiau šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę priartinti šiaip sunkiai aprėpiamą pasaulį, bet kada dalintis muzika su žmonėmis, kurie neturi galimybių ateiti pasiklausyti gyvai. Vis dėlto įrašai neperteikia žmogaus jautrumo, gyvos akimirkos unikalumo. Technologijos to niekada nepakeis.
Kas gyvenime Jus labiausiai motyvuoja?
Daug dalykų. Vienas jų – aukščiausio lygio koncertai. Džiaugiuosi galėdama klausytis iškiliausių pasaulio muzikų Vienos „Musikverein“ ar „Konzerthaus“ salėse. Taip pat motyvuoja mano pačios koncertinės, konkursinės patirtys, kurios skatina toliau dirbti, analizuoti, tobulėti.
Mėgstu skaityti psichologines knygas, nuo paauglystės domiuosi asmenybės pažinimu, savianalize. Tai labai svarbu, nes scenoje nieko neapgausi. Mane motyvuoja meilė žmogui – nuoširdžiai kiekviename žmoguje stengiuosi pamatyti kažką gero. Motyvuoja suvokimas, jog muzika gali gydyti. Esu legendinio Yehudi Menuhino organizacijos artistė. Per šią organizaciją man dažnai tenka groti publikai, kuri neturi galimybės lankytis koncertuose. Šios koncertų patirtys tiesiog nenusakomos! Klausytojai labai laukia pasirodymų, sukuriamas stiprus bendruomeniškumo ryšys. Tenka matyti, kaip koncerte klausytojai nubraukia ašarą. Tokie išskirtiniai momentai turbūt motyvuoja labiausiai.
Būdama šešerių pirmą kartą grojote solo su Lietuvos kameriniu orkestru ir po to turbūt suvokėte, kad savo gyvenimą skirsite muzikai. Kaip prisimenate tas akimirkas?
Prisimenu, jog nuo pat mažumės man buvo malonus publikos dėmesys – ant scenos jausdavausi kaip žuvis vandeny. To koncerto neužmiršiu niekada. Vaikui groti solo su nuostabiuoju Lietuvos kameriniu orkestru yra tikra garbė! Nors atsakomybė buvo didelė, gerai prisimenu, jog visiškai nejaučiau scenos baimės, man buvo gera, lengva muzikuoti.
Kaip jaučiatės koncertuodama su kitais muzikantais?
Labai mėgstu kamerinę muziką, todėl visada nekantriai laukiu tokių koncertų. Bendros repeticijos, diskusijos, kartais nenuspėjami muzikiniai vingiai (pavyzdžiui, ilgėliau nei įprastai išjaustos pauzės) koncerte mane labai žavi! Man svarbu dalintis, kartu atrasti kompromisus, dialogus su kitais muzikais. Tokios koncertinės patirtys mane augina ir suteikia galimybę į interpretaciją pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Puikiai atsimenu, kaip man buvo įdomu analizuoti techniškus mostus grojant su maestro Mischa Maisky ar pačia Martha Argerich, iš arti matyti, kaip jie dirba, bendrauja – tai neišpasakytos dovanos, kurios labai paveikė mano muzikinį skonį ir supratimą.
Taip pat grojote ir viename žymiausių kamerinių orkestrų „Kremerata Baltica“.
Koncertiniai turai su „Kremerata Baltica“ – viena įspūdingiausių mano profesinių patirčių. Aš tiek daug pasisėmiau grodama orkestre su Gidonu Kremeriu ir kitais aukščiausio lygio muzikais! Maestro Kremeris yra įkvepianti asmenybė, jis mane visada skatino, palaikė, linkėjo svajoti ir siekti svajonių išsipildymo.
Kokia Jūsų svajonė jau išsipildė?
Svajonių turiu labai daug, o viskas pildosi žingsnis po žingsnio. Viena iš išsipildžiusių svajonių – studijos Vienoje, pas tikrus eruditus. Johannesas Meisslis yra išskirtinis klasikinės muzikos ekspertas. Jis mane nuolat konsultavo, buvo mano mentorius įrašant ir vieną įspūdingiausių bei virtuoziškiausių kūrinių – Ludwigo van Beethoveno „Kreutzerio“ sonatą smuikui ir fortepijonui, op. 47. Šis įrašas – taip pat viena iš mano svajonių. Pernai teko dirbti su įžymiu lenkų kompozitoriumi Krzystofu Pendereckiu, taip pat austrų kompozitoriumi Friedrichu Cerha, atlikti jų kūrinius prestižinėje „Musikverein“ salėje. Svajonės mus skraidina į priekį!
Ar turite muzikanto idealą, į kurį atsižvelgiate priimdama sprendimus?
Mano muzikiniame kelyje buvo tikrai nemažai stiprių asmenybių, į kurių nuomonę atsižvelgiu, mokausi iš jų. Mano profesorius Pavelas Vernikovas yra legendinio Davido Oistracho mokinys. Labai gerbiu profesorių už tai, kad kiekvieną savo studentą skatina ieškoti savo asmeninių raiškos būdų, asmeninio garso, interpretacijos. O Johannesas Meisslis daro didelę įtaką mano muzikiniam suvokimui. Jis mane įkvepia analizuoti, gilintis į kūrinius iš teorinės pusės. Žinoma, labai mėgstu klausytis gerų, kokybiškų įrašų su šio meto žymiais smuikininkais, kaip Janine Janson, Leonidas Kavakosas, Aleksandras Sitkovetskis ir kitais.
Minėjote, kad profesorius Vernikovas stengiasi pabrėžti Jūsų individualumą. Kaip atradote ir suformavote savo grojimo braižą?
Tas braižas vis dar formuojamas, jį apibūdinti būtų labai sudėtinga. Žinau, kad mane ugdo pats gyvenimas, muzikinės patirtys – koncertai, konkursai, sutiktos svarbios asmenybės. Negaliu nepaminėti savo tėvelių, senelių, mokytojų įtakos. Nuo vaikystės mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Juo toliau, juo labiau suvokiu, kokioje unikalioje aplinkoje užaugau. Teko bendrauti su nuostabiais muzikantais, su kuriais bediskutuojant formavosi mano nuomonė, muzikinis suvokimas. Mano profesorė Lietuvoje buvo Ingrida Armonaitė – labai įkvepianti, filosofiška asmenybė.
Ko labiausiai laukiate artimiausiame sezone?
Laukiu koncertų, projektų Lietuvoje ir kitose šalyse. Laukiu dueto su kroatų violončelininku Mislavu Brajkovićiumi – rengiamės įrašyti Zoltáno Kodály Duo, op. 8, į kompaktinę plokštelę, ji turėtų pasirodyti 2021-aisiais. Laukiu koncertinio turo su tarptautiniu ansambliu „Scurdia“ – atliksime vadinamojo „crossover“ pobūdžio programą. Taip pat laukiu solinio koncerto, kuriame grosiu žymųjį Beethoveno trigubą koncertą smuikui, violončelei ir fortepijonui kompozitoriaus 250-ųjų gimimo metinių proga.
Jaučiu, kad klausytojai labai išsiilgę gyvos muzikos ir laukia klasikinių koncertų. O aš jų laukiu dar labiau nei įprastai!
Dėkoju už pokalbį!
