Bendrystės ženklai

Pandeminis mozaikinis Vilniaus festivalis įvyko. Ar mums jo stigo? Stigo, nes per silpnas tapo vien iš namų erdvės tejaučiamas pasaulio pulsas. Sakytumėt, vietinis festivalis – toks jau čia proveržis į pasaulį... Ir būtumėt neteisūs. Netgi tų kelių koncertų plotmėje atsivėrė gyvastimi alsuojanti žemė, kaip žmogaus esmė, kaip jo egzistencijos pagrindas. Klausytojai vėl susitiko su žinomų kompozitorių kūryba, naujais dabarties autorių opusais. O atlikėjo pasirodymas scenoje kiekvieną kartą klausytojui pateikia kažką nauja, dažnai netikėta. Toks jau atlikėjo menas – gyventi, išgyventi šiandien. Joks interneto koncertas negali perteikti muzikos esmės: mes girdime informaciją, bet ne besiplėtojantį garsų pasaulį, kurio esmė – tonai ir pustoniai, obertonai, šešėliai, tie fluidai, kurie tik salėje gali pasiekti klausytoją. Sąvoka inter-est susijusi ne tik su žmonių bendryste, bet ir su atlikėjo-klausytojo bendros erdvės kūrimo procesu.

Būtent toks jis buvo paskutinį „Vilniaus festivalio mozaikos“ vakarą Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su Modesto Pitrėno vadovaujamu ir diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, solistais – mecosopranu Justina Gringyte ir tenoru Kristianu Benediktu, atlikusiais Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“.

Siekdami suvokti kūrinio potekstę, privalome grįžti į 1907-uosius. „Mano gyvenime tiek daug visko pasikeitė, kad nenustebčiau pamatęs, jog ir mano kūnas kitoks, kaip „Fauste“...“ – rašė Mahleris dirigentui Bruno Walteriui. Tuo metu kompozitorius paliko Vienos Karališkosios operos dirigento postą, buvo pristatytas Amerikai, išgyveno dėl vyriausios dukters mirties ir savosios širdies negalios. Jis tarsi pajuto visas kančios stadijas ir realios mirties dvelksmą. Atsidavė likimui. 1907 m. pradėtas ir 1908 m. baigtas naujas kūrinys – „Daina apie žemę“ – atspindėjo visai kitokio, pasmerkto mirčiai žmogaus požiūrį į gyvenimą. Kūrinys net nepretendavo į Devintąją simfoniją, nes Mahleris buvo prietaringas ir manė, kad jei tokia pasirodytų, jis mirtų. Todėl įvardijo kaip kūrinį tenorui, mecosopranui (baritonui) ir simfoniniam orkestrui.

Netikėtai Mahleris aptiko Hanso Bethge’s kinų poezijos vertimų rinkinuką „Kinų fleita“. Jį pakerėjo šioje poezijoje jaučiami jo jausenos atgarsiai. Staiga pasikeitė Mahlerio potraukiai. Dabar svarbūs buvo ne rytas, saulėta diena, pavasaris, bet slenkantis ruduo, niūrūs šešėliai, žvarbos artėjimas, vakaras, gamtos mirtis. Mahleris pertvarkė netgi sueuropintą vertimą, viena kita strofa išryškindamas svarbiausią jungtį: gyvenimas – mirtis – amžinybė. Žemės grožis ir mirtingo žmogaus likimas. Kas belieka? „Vyno pilna taurė – jeigu tiktai laiku – už visą Žemės lobį mums brangesnė! – taip pradedamas tenoro ir orkestro mini spektaklis. – Žmogau, nė šimto metų tau neleista džiaugtis šios žemės sutrūnijusiais niekučiais... “ Tačiau gamta – gyva per amžius. Pirmoje dalyje „Užstalės daina apie Žemės sielvartą“ („Das Trinklied vom Jammer der Erde“) tenoras K. Benediktas perteikė pagrindinę kūrinio mintį. Tai dramatiškas klausimas, lyriški gamtai skirti epizodai ir beviltiškas raginimas: „Taures ištuštinkite auksines lig dugno!“, „vyno taurė mums už Žemės lobį brangesnė“. Mirties įvaizdis tenoro lūpose suskambėjo dramatiškai, įtikinamai: „Gyvenimas yra tamsa, tai yra mirtis!“ – prasmingas ritenuto ir didžiulės emocinės įtampos pareikalavęs pianissimo... Orkestras puikiai perėmė minties prasmę ir jo maleriškas leidenschaft (aistra) skambėjo kaip tąsa to, kas laukė herojaus. Bet, žmogau, ar dar ilgai tu čia gyvensi? – K. Benedikto balse ypatingas dramatiškumas. Jo la bemol pasiekia emocinę kulminaciją. Kviečia vyno taurei, tačiau šį kartą kvietimas nelinksmas – tamsus gyvenimas, reiškiantis mirtį. Dramatiškumo prasme K. Benediktas pasiekia tragišką apoteozę.

Skambėjo puikus antros dalies „Vienišas žmogus rudenį“ („Der Einsame im Herbst“) obojaus solo (ko negalima pasakyti apie finalinę frazę). Liejosi puiki rudens akvarelė. Nuo pirmųjų frazių žavėjausi J. Gringytės mecosoprano tembru, profesionaliu balso valdymu visame diapazone bei raiška. Ir tuo, kiek balsas bei dainininkės vidiniai pojūčiai gali žodžiui suteikti prasmių. Sekdama originalo tekstą išgirdau balsu ir emocija įprasmintą poetinę mintį, jos niuansus. Tragiškai skambėjo frazė: „Mano širdis pavargo....“ Styginių aimanos atvėrė vokaliai gražų ir emocingą frazių vėrinį – „Verkiu aš savo vienatvėje...“ Svarbus šiuo atveju vertimo niuansas: ateinu į ramybės miestelį (ne – kapų). Būtent ramybės, kuri taip buvo kompozitoriui reikalinga. Gražiai derėjo medinių pučiamųjų ansamblis. Puikiai buvo įprasminta paskutinė, dramatinė antros dalies eilutė „niekad, meilės saule, nebešviesi“: gražūs trimito solo, kaip ir styginių judėjimai, morendo, pianissimo.

Trečia opuso dalis „Apie jaunystę“ („Von der Jugend“) – savotiškas pentatonikos eksponavimas. Ši dalis ir ketvirtoji „Apie grožį“ („Von der Schönheit“), skirtingai nuo teksto autoriaus Li Bo, net kompozitoriaus sugalvotais pavadinimais pabrėžia jautriame fone išryškėjančius jaunystės ir grožio idealus. Čia gražiai skambėjo medinių pučiamųjų ansambliai. Vokalas labai plastiškai vedė mintį kaip kontrastą mirties, „ramybės miesto“ nuotaikai. Pabaigos akordams pristigo dirigento inicijuotos ir kartu sugrotos darnos (pianissimo, morendo).

Žaismingai, sakyčiau, aistringai, ekspresyviai, lengvai artikuliuodamas ketvirtines K. Benediktas padainavo penktą dalį „Girtuoklis pavasarį“ („Der Trunkene im Frühling“), vesdamas į kulminaciją, kuri puikiai susisiejo su paskutine – „Atsisveikinimu“ („Der Abschied“). Čia J. Gringytė sukūrė didžiulę dramatinę sceną su niūriu vėlyvo rudens peizažu, palydimu fleitos ir tipiškos Mahlerio akordikos, dažnai nuklystančios į morendo. Gražiai skambėjo obojaus, fleitos solo. Orkestras, jo lankstūs kantilenos epizodai ir solistė kūrė raiškų paveikslą.  

Styginiai su arfa gražiai, plastiškai, poetiškai pagrojo vidurinį finalo epizodą. Dainininkė su orkestru ekspresyviai išryškino vietą, įtvirtinančią kompozitoriaus atnašavimą grožiui, meilę gyvenimui. Vis pasigirstantis savitas „likimo“ motyvas tai fleitos, tai obojaus partijoje kėlė įtampą, vedusią link plačių apibendrinimų – atsisveikinimo su mylima, pavasarį pražystančia žeme. Raiškiai skambėjo dainininkės išdainuotos plačios vokalinės linijos, buvo pasiektas ir reikšmingas kontrastas: labai prasmingai pianissimo ištartas, pakartotas ewig – amžinybėn nuaidėjęs atodūsis. Jeigu gyvenimas yra tik amžiams nutolstantis sapnas, tai kodėl jame tiek kančios?..

Dainos ir simfonijos sąjunga Mahlerio kūryboje kuria savitas žinomo žanro formas, kuriose meistriškai konstruojamas simfoniškumas plėtojamas vokalinėmis struktūromis. Dainos melosas Mahlerio simfoninėse drobėse – ne koks nors „lyrinis nukrypimas“, bet organiška simfoninio mąstymo tąsa. Dainingoji melika įliejo į simfoninį audinį ir savo struktūrą – kartais tai valstietiška, kitą sykį studentiška ar vaikiška kupleto ar strofos formos daina. Potraukis vis atnaujinti mintį puikiai panaudojamas įvelkant teksto strofas vis į kitą instrumentinį rūbą, tokiu būdu kuriant kitokius minties raiškos variantus.

Tą vakarą klausytojus emociškai paveikė atlikėjų kuriami šviesos ir šešėlių dariniai, tenoro ir mecosoprano sukurtos mini scenos, gera universiteto kiemo aura ir klasikinės muzikos pažadinta aistra.