Prisijaukinant Godowskį

Kai vasario pabaigoje buvo paviešinta šių metų Vilniaus festivalio programa, priešpaskutinis koncertas pasėjo intrigą – tai fokusas į Fryderyko Chopino ir Leopoldo Godowskio kūrybą Mūzos Rubackytės rečitalio programoje. Pirmiausia galima buvo numanyti skambėsiant Godowskio virtuozines aranžuotes. Tačiau greitai tapo aišku, kad festivalio organizatorių prašymu pianistė ėmėsi sudėtingo uždavinio greta Chopino atlikti monumentalų muzikinį epą – Godowskio penkiadalę Sonatą e-moll. O tada prasidėjo karantinas ir netikrumo šleifas pasklido virš daugelio planuotų sumanymų. Šiemet šia Godowskio sonata M. Rubackytė ketina papildyti ne tik savo repertuarą, bet ir diskografiją. Viena vertus, studijuoti ir repetuoti visiškai naują, techniškai sudėtingą opusą iki paskutinės akimirkos nežinant, ar bus galimybė jį gyvai pristatyti birželio mėnesį, galėjo atrodyti beprasmiška. Kita vertus, anot pianistės, būtent karantino laikotarpis, kurio metu teko atšaukti suplanuotas gastroles (tarp jų – apie dvidešimt koncertų JAV ir Kolumbijoje), leido susikoncentruoti į milžinišką, kone valandos trukmės kompoziciją. Tad birželio 16-ąją Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje M. Rubackytė pristatė savo programą, tiesa, gerokai kupiūruotą „atsižvelgiant į saugos rekomendacijas neviršyti renginiams leistino laiko“. Tuo pat metu, kai lauke, skveruose ar kavinėse buvo būriuojamasi visai nekreipiant dėmesio į „saugų atstumą“, filharmonijos salėje rečitalis vyko kone išskirtiniams šimtui klausytojų.

M. Rubackytė rečitalį pradėjo minėta Godowskio sonata ir paskambino keturias jos dalis (dėl laiko ribojimo pianistė atsisakė trečios dalies, t.y. vieno iš sonatos scherzo). Šią sonatą Žasliuose gimęs bei Vilniuje augęs pianistas ir kompozitorius rašė 1910–1911 metais. Tai buvo metas, kai po sėkmingo rečitalio Berlyne 1900-aisiais jau dešimtmetį Godowskis aktyviai koncertavo, darbavosi prie aranžuočių, ėmėsi komponavimo, o nuo 1909 m. buvo pakviestas vadovauti vienai svarbiausių pianistų kalvių Europoje („Klavier-Meisterschule“) – Imperatoriškajai muzikos akademijai Vienoje. Iš tiesų, Godowskio gyvenime būta dviejų ryškių meninio ir kūrybinio pakilimo etapų, kurių pirmasis siejamas su Europa ir XX a. pradžioje visuotinai sužydėjusiu bei rafinuočiausiais pavidalais išsiskleidusiu kultūriniu gyvenimu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir pasitraukus į JAV, Godowskio gyvenime minėtinas antrasis svarbus ir kūrybiškai turtingas laikotarpis, sutapęs su „beprotišku“ šypsenų ir humoro dešimtmečiu, kaktomuša atsitrenkusiu į „juodojo“ antradienio – 1929 m. spalio 29 d. – įvykius. Tad ir į fortepijoninę sonatą dera pažvelgti pro tą nerūpestingumo ir džiugesio sklidinų metų prizmę. Be to, ši sonata yra tarsi Godowskio, kaip pianisto, sukaupto ir permąstyto milžiniško XIX a. fortepijoninio repertuaro rezultatas. Antai pirmą ir penktą dalis galima būtų pavadinti muzikinėmis fantazijomis ar parafrazėmis – tai žanras, prie kurio tuo pat metu Godowskis itin dažnai prisėsdavo ir rengė savąsias Chopino, Franzo Schuberto ir kt. kompozicijų versijas. Neatsitiktinai pirmoje ir penktoje sonatos dalyse, pasižyminčiose kvaziorkestrine faktūra, itin meistriškai supinami Chopino, Ferenco Liszto fortepijoninių pasažų analogai, Johanneso Brahmso muzikai būdingų nepilnų kvintakordų harmonijos, taip pat Sergejaus Rachmaninovo ar Aleksandro Skriabino chromatizuotų melodijų reljefai. Beje, penkta dalis paties kompozitoriaus taip ir pavadinta – „Retrospektyva“, joje dar be įvairių aliuzijų inkorporuojamas ir fantasmagoriškas maršas, perfrazuojantis Dies irae sekvenciją, ar chromatizuota fuga, grįsta b-a-c-h motyvu. Muzikinių aliuzijų gausu ir kitose sonatos dalyse. Antai antroje dalyje girdėti sąšaukų ir su Rachmaninovo fortepijoninių preliudų skambesiu, Antrosios simfonijos Adagio ar net Skriabino Trečiosios sonatos Andante – tai jautrus ir nostalgiškas to meto muzikinis portretas. Rečitalyje nuskambėjusi šios dalies interpretacija nejučia privertė vaizduotėje išnirti archyvines fotografijas, iš kurių plačiaskruostis Leopoldas Godowskis (kurį bičiuliai vadino tiesiog Leppu ar Popsy) šypsosi su Charlie’u Chaplinu ar bendrauja su Albertu Einsteinu. Klausantis šios muzikos iškilo ir gana vizionieriškas Godowskio kūrybos bruožas, kartu patvirtinantis bendras to meto muzikines tendencijas, – antai antroje ir penktoje dalyse, regis, girdėti aliuzijos į po poros metų pasirodysiančią Rachmaninovo „Vokalizę“, o ketvirtoje dalyje tarsi brėžiama paralelė su Maurice’o Ravelio panašiu metu komponuotais „Kilniais ir sentimentaliais valsais“. Beje, valso žanras Godowskiui buvo itin artimas – įvairiais kūrybinio kelio etapais jis neretai imdavosi aranžuoti Chopino valsus, šio žanro kompozicijos minimos ir tarp pirmų jo kūrybinių rezultatų („Didysis valsas“, Valsas-skerco), iškart po sonatos parašomi 24 valsai-miniatiūros („Walzermasken“), po dešimtmečio – tridaliu metru paremtos miniatiūros „Triakontameron“, po dvidešimtmečio – valsai-poemos. Regis, šio šokio, kaip nerūpestingumo ženklo, stichija itin taikliai rezonavo su XX a. pradžios atmosfera, kuri atsiskleidžia ir ketvirtoje sonatos dalyje, kur Godowskis su visa savo išmone ir virtuazerija įamžino Vienos valso žavesį.

Gilinantis į Godowskio fortepijoninės sonatos muzikinį turinį, tampa akivaizdu, kad pianistas susiduria su išties rimta užduotimi – kaip atsiriboti nuo gausaus tiesioginių sąsajų ir netiesioginių užuominų srauto bei išryškinti Godowskio kūrinio medžiagos originalumą. Klausantis M. Rubackytės parengtos Godowskio sonatos interpretacijos buvo akivaizdu, kad pianistė, puikiai pažinusi ir įkontekstinusi muzikines sąsajas, pirmiausia išryškino bendrąjį romantinį šios kompozicijos pradą ir brėžė intuityviai besiplėtojantį fortepijoninės muzikos naratyvą, pasitelkdama meistrišką rubato ir garsinių atodūsių aliuzijas, įsiklausydama į chromatizmų prisodrintas harmonijas (tradicionalistas Godowskis savo muzikoje visgi nevengė tonikos „atitolinimo“, „nujautimo“ efektų).

Antroji kompozicija, nuskambėjusi M. Rubackytės rečitalyje, – Chopino Antroji sonata b-moll, sukurta 1839 m. vasarą Noane. Iš tiesų pateikti kažką naujo šio etapinio fortepijoninio opuso interpretacijų retrospektyvoje yra gana sudėtinga bet kuriam atlikėjui. Tad ir šįkart labiau norėtųsi stabtelėti ir pakomentuoti M. Rubackytės pateiktą finalo versiją. Sonatos ketvirtoji dalis, galima sakyti, visiškai atsiriboja nuo pirmose trijose dalyse būdingo garsų pasaulio. Chaoso įspūdį kuriantys pasažai paralelėmis oktavomis, kurių atlikimas gerokai sulėtintu tempu, anot pianistės, akivaizdžiai kelia asociacijas su džiazo harmonija, savo muzikine medžiaga tarsi byloja apie neišvengiamus garsų pasaulio pokyčius (tikėtina, kad būtent ši dalis iš pradžių galėjo paskleisti amžininkų neprielankumą naujam kūriniui, kuris buvo išspausdintas 1840-aisiais). O greta bisams nuskambėjusių Chopino preliudų e-moll ir d-moll šiame kontekste itin taikliai atrodė preliudo e-moll pasirinkimas – chromatizmais žemyn „šliaužiančios“ akordų grandinės. Šie kūrybiniai sumanymai jau XIX a. viduryje gana drąsiai vizionieriškai signalizavo apie artėjančią tonalaus muzikinio pasaulio griūtį, o M. Rubackytės atlikime aštrių sąskambių, disonuojančių garsinių spalvų išryškinimas tapo pagrindiniu akcentu formuojant ir sonatos, ir Preliudo e-moll naratyvą.