7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Operos internetu (XIV)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 25 (1346), 2020-06-26
Muzika
„Armidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Armidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.

Keturioliktoji „Metropolitan opera“ transliacijų savaitė, palyginus su prieš tai buvusiomis, praėjo ramiai. Viso pasaulio operos gerbėjams buvo transliuojamos 6 operos. Iš pastarųjų savaičių matome naują tendenciją: teatras rodo mažiau operų, bet vieną „uogą ant torto“ transliuoja kelias dienas. Tryliktąją transliacijų savaitę taip nutiko su gala koncertu iš namų, o šią savaitę dvi dienas buvo rodoma 1984 m. nufilmuota Giuseppe’s Verdi „Likimo galia“. Savaitę pabaigti turėjusi „Traviata“ buvo perkelta į penkioliktą savaitę. Tad nežymios rokiruotės šiek tiek perstumdė tvarkaraštį.

 

Birželio 15-ąją turėjome unikalią progą išvysti itin retai atliekamą Gioacchino Rossini operą „Armidė“. Šio sudėtingo veikalo dažnai atsisako net specialūs Rossini muzikos festivaliai. Opera žiūrovą nukelia į Damaską bei Jeruzalės priemiesčius, kur ir vyksta mitiniu siužetu grįsta istorija apie rūmų intrigas. Pirmą kartą Niujorko operoje šis spektaklis buvo pastatytas tik 2010 metais. „Armidės“ premjera įvyko 1817 m. Neapolio teatre „Teatro di San Carlo“. Tai buvo inauguracinis sezonas po atstatymo, mat prieš metus teatras buvo sudegęs iki pamatų. Pagrindinį vaidmenį tąkart kūrė garsus sopranas Isabella Colbran. „Armidė“ yra vienas sudėtingiausių ir ilgiausių vaidmenų sopranui Rossini repertuare. Šioje operoje gausu sudėtingų koloratūrų, daugybė dinamikos šuolių. Žymiausia operos arija „D’amore al dolce impero“ skamba antrame veiksme. Taip pat publika gėrisi Armidės ir Rinaldo duetu bei trečio veiksmo finalu. „Metropolitan opera“ įvykusi premjera su tokiais solistais kaip Renée Fleming, Lawrence’as Brownlee, Johnas Osbornas, Barry Banksas ir Kobie van Rensburgas bei dirigentu Riccardo Frizza buvo nufilmuota ir nugulė į archyvus. „Armidė“ rodyta 2009–2010 ir 2010–2011 m. sezonuose. Iš viso spektaklis suvaidintas 15 kartų.

 

2017–2018 m. sezone po 25-erių metų pertraukos į sceną sugrįžo kita geniali Rossini opera „Semiramidė“ su solistais Angela Meade, Elizabeth DeShong, Javieru Camarena, Ildaru Abdrazakovu, Ryanu Speedo Greenu bei dirigentu Maurizio Benini. Spektaklis nufilmuotas 2018 metais. Tai buvo išskirtinis įvykis, mat opera grįžo su tomis pačiomis dekoracijomis bei kostiumais. Kodėl teatras šio veikalo nerodė taip ilgai? Ogi dėl itin sudėtingų vokalinių partijų. Anot teatro, „visą šį laiką pasaulyje nebuvo tinkamos solistų sudėties“. Naujo „Semiramidės“ pastatymo premjera po ilgos pertraukos įvyko 1990 m. lapkričio 30-ąją. Režisierius Johnas Copley, scenografas Johnas Conklinas, kostiumų dailininkas Michaelas Stennettas ir šviesų režisierius Gilas Wechsleris sukūrė tikrą stebuklą, publiką šokiravusį milžiniška ir sunkiai suvokiama prabanga, kokios teatras nebuvo matęs jau beveik dešimtmetį, nuo garsiosios Franco Zeffirelli „Bohemos“ premjeros 1981-aisiais. „Semiramidės“ veiksmas vyksta žymiuosiuose kabančiuose Babilono soduose, tad galima įsivaizduoti, ką pavyko sukurti teatro scenoje, žinant, kad „Metropolitan opera“ vienai savo premjerai nebijo išleisti net ir 30 mln. JAV dolerių (palyginimui, 2010–2015 m. vykusi Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija kainavo 20 mln. eurų).

 

„Semiramidė“ į teatro sceną grįžo po 25 metų pertraukos. Dešimtys talentingų teatro butaforininkų bei rekvizitininkų praleido keletą mėnesių naujindami J. Conklino dekoracijas ir M. Stennetto kostiumus, siekdami užtikrinti, kad jie atrodytų lygiai taip pat, kaip per premjerą. Kostiumų siuvykloje 110 meistrų komanda atkūrė 230 individualių drabužių. „Mes maloniai nustebome pamatę, kad kostiumai yra nuostabios formos net ir po šitiek metų“, – sakė kostiumų padalinio vadovė Elissa T. Iberti. Jos komanda pradėjo rengtis šiam atgimimui dar pusmetį prieš pirmąsias repeticijas, kai pirmą kartą į teatrą atkeliavo kelios dešimtys spektaklyje naudojamų kostiumų. Pamačius jų būklę teko nuspręsti, kuriuos reikės tik atnaujinti, o kuriuos – persiūti iš naujo. „Laimei, mums nereikėjo kurti nieko naujo choro artistams, – sako E. T. Iberti, – bet atkuriame daugybę kostiumų, skirtų pagrindiniams personažams. Norint atlikti tokį darbą, teko perversti daugybę archyvų, kad viskas būtų padaryta kuo tiksliau. Peržiūrėjome originalius M. Stennetto kostiumų eskizus, taip pat įvairias pastabas apie audinius. Šios pastabos buvo rašytos statant premjerą ir konsultuojantis su žymiausiais to meto pasaulio dizaineriais. Žinoma, stengiamės išlaikyti kuo originalesnes kostiumų versijas, bet turėjome ir atnaujinti audinius bei pabandyti rasti sąsajas su šiomis dienomis“, – paaiškina ji.

 

Dviem aukštais aukščiau už siuvyklą esančios dekoracijų dirbtuvės taip pat susidūrė su iššūkiais. Jų vadovas Robertas Moody panašiai reagavo į scenografijos atkūrimą. Tačiau, palyginti su kostiumais, nuo pat pradžių buvo aišku, kad butaforininkų darbas bus kur kas sunkesnis. „Daug scenografijos elementų, gulėjusių sandėliuose beveik 30 metų, visiškai sunyko“, – sakė R. Moody. Kada ši monumentali bei nuostabių arijų kupina opera darkart grįš į „Metropolitan“, lieka nežinia. Nuo premjeros 1892 m. iki paskutinio spektaklio 2018-aisiais, „Semiramidė“ „Metropolitan“ teatre rodyta 36 kartus. Įdomu, jog žiūrint trisdešimties metų senumo režisūrinę koncepciją spektaklis išlieka gyvas ir niekuo nesiskiria nuo šių dienų premjerų.

 

Birželio 17-ąją galėjome stebėti savotišką kompozitoriaus Christopho Willibaldo Glucko sugrįžimą, mat neseniai rodyta jo opera „Orfėjas ir Euridikė“ nebuvo vienkartinis įvykis supažindinti klausytojus su klasikine opera. Šią savaitę teatras mums dovanojo operą „Ifigenija Tauridėje“ su solistais Susan Graham, Plácido Domingo, Paulu Grovesu bei dirigentu Patricku Summersu. Naujojo pastatymo premjera įvyko 2007 m. ir tai buvo pirmas kartas nuo 1917-ųjų. Naujoji režisieriaus Stepheno Wadswortho interpretacija buvo rodoma du sezonus ir suvaidinta 14 kartų. „Ifigenija Tauridėje“, sukurta pagal maždaug 414 m. pr. Kr. parašytą Euripido tragediją, laikoma Glucko šedevru operos žanre. Kompozitorius ją sukūrė gyvendamas Prancūzijos sostinėje – tai buvo priešpaskutinė jo opera iš vadinamojo „Paryžiaus laikotarpio“. Oresto sesuo Ifigenija yra viena iš pagrindinių deivės Dianos šventikių. Deivė ją išgelbėjo, kai Ifigenijos tėvas – Graikijos karalius Agamemnonas – rengėsi paaukoti savo dukrą dievams. Merginą kamuoja sapne regėti vaizdai, kaip jos motina Klitemnestra nužudo Agamemnoną, o nuo jos pačios rankos žūsta brolis. Tuo metu į deivės Dianos šventyklą įžengia ne mažiau niūriose mintyse paskendęs Tauridės karalius Toasas. Jam išpranašauta pražūtis, jei karalius leis pabėgti bent vienam žmogui, kurį bus nuspręsta paaukoti dievams. Karaliaus sargyba netrukus sulaiko graikus Orestą ir Piladą, bandžiusius iš Dianos šventyklos pagrobti deivės statulą ir sugrąžinti ją į Graikiją. Karalius įsako juos paaukoti. Jaunuoliai sukaustomi grandinėmis ir įmetami į požemį. Trokšdama išgirsti žinių apie karališkąją šeimą, Orestą netrukus aplanko Ifigenija. Seniai matęsi, brolis ir sesuo neatpažįsta vienas kito, tačiau Oresto praneštos žinios Ifigeniją įstumia į neviltį: kaip ji ir sapnavo, Agamemnonas žuvo nuo Klitemnestros rankos, šią keršydamas nužudė Orestas, kuris, pasak kalinio, vėliau nusižudė pats. Gyva liko tik duktė Elektra, nes kita dukra Ifigenija paslaptingai dingo jau prieš daugybę metų. Apraudojusi savo šeimą Ifigenija nusprendžia išgelbėti nuo paaukojimo bent vieną belaisvį, kad šis galėtų parnešti žinią Elektrai apie ją – dingusią, tačiau gyvą seserį. Su žinia į Graikiją pasiunčiamas Piladas, o Orestas imamas ruošti aukojimo ritualui, kurį turi įvykdyti pati Ifigenija. Brolis ir sesuo atpažįsta vienas kitą prieš pat nusileidžiant peilio ašmenims. Smagu, jog po ilgokos pertraukos operoje išvydome P. Domingo, kurio, panašu, teatras vengia, nors solistas yra nusifilmavęs, ko gero, trečdalyje visų esamų įrašų.

 

Birželio 18 ir 19 d. buvo rodomas archyvinis 1984 m. spektaklis – Verdi „Likimo galia“ su tokiomis žvaigždėmis kaip Leontyne Price, Giuseppe Giacomini, Leo Nucci, Bonaldo Giaiotti ir dirigentu Jamesu Levine’u. Ši opera yra tokia sudėtinga, kad Lietuvoje pirmą kartą buvo pastatyta tik 2005 m., o „Metropolitan opera“ nerodyta nuo 2006-ųjų. Per visą istoriją šis Verdi veikalas su įsimintina uvertiūra Niujorke buvo vaidintas 229 kartus. Artimiausiuose teatro planuose, kurie preliminariai žinomi iki 2023 metų, šios operos neaptinkame.

 

Savaitę pabaigė vienas žymiausių šiuolaikinių kompozitorių – Philipas Glassas. Birželio 20-ąją buvo rodoma jo opera „Echnatonas“ su solistais Dísella Lárusdóttir, J’Nai Bridges, Anthony Rothu Costanzo, Aaronu Blake’u, Willu Livermanu, Richardu Bernsteinu ir Zachary Jamesu bei dirigente Karen Kamensek. Šis spektaklis toks populiarus, kad visi bilietai tiesiog iššluojami ir jų nusipirkti neįmanoma. Milžiniškas susidomėjimas ir populiarumas paskatino teatrą iškart paskelbti, kad opera sugrįš 2021–2022 m. sezone. Spektaklis prasideda nuo didžiojo faraono Amenchotepo III kūno balzamavimo ir jo laidotuvių. Egipto sostą perėmęs jaunesnysis faraono sūnus Amenchotepas IV savo valdymą pradeda stulbinančiu įstatymu: senieji Egipto dievai nebetenka galios ir dabar šalies žmonės turės nusilenkti naujam Saulės dievui Atonui. Kad įrodytų savo atsidavimą Atonui, Amenchotepas IV pasikeičia vardą į Echnatoną (reiškiantį „Nuolankus Atonui“). Kartu su gražuole žmona Nefertite ir savo motina, karaliene Tija, Echnatonas paskelbia apie naujos Egipto eros pradžią. Ilgai nelaukęs, Echnatonas imasi vykdyti savo pažadus ir keisti Egipto dievybių hierarchiją. Senieji dievai uždrausti, griaunamos jų šventyklos, o jų vietoje statomos naujos – Atonui garbinti. Paklojami Achetatono (reiškiančio „Atono horizontas“, dabar Amarna) pamatai ir į jį iš Tėbų perkeliama šalies sostinė. Achetatone įsikuria ir naujasis faraonas su žmona Nefertite bei šešiomis savo dukterimis. Tačiau karalienė Tija jaučia liaudies nuotaikas ir nepasitenkinimą sūnaus vykdomomis reformomis. Egipto žmonėms vis labiau bruzdant ir ilgintis senųjų dievų, Echnatonas renkasi vis labiau izoliuotą gyvenimą rūmuose, tokiu elgesiu dar labiau piktindamas savo pavaldinius. Galų gale įtampa sprogsta: priešiškai nusiteikę žmonės įsiveržia į rūmus ir nužudo faraoną Echnatoną. Amenchotepo III vėlei apraudant sūnaus žūtį, į Egipto sostą žengia naujas valdovas: vos devynerių metų amžiaus faraonas Tutanchamonas.

 

Sekmadienį žiūrėjome kitą, ne mažiau populiarią, deja, nuo 2011-ųjų nekartotą operą „Satyagraha“, apie Mohandą Karamchandą Gandhį. Operoje pasirodė Rachelle Durkin, Richardas Croftas, Kimas Josephsonas, Alfredas Walkeris ir dirigentas Dante Anzolini. Verčiant iš sanskrito, žodis „satyagraha“ reiškia sielos ar tiesos jėgą. XX a. pradžios Indijoje šis žodis tapo pagrindiniu taikaus masinio pasipriešinimo tironijai filosofijos raktažodžiu. O pagrindinis šios filosofijos kūrėjas ir skelbėjas, be abejo, buvo politinis ir dvasinis Indijos lyderis Mohandas Karamchandas Gandhis, geriau žinomas Mahatmos Gandžio vardu. „Satyagraha“ yra antroji Glasso operų „Portretų trilogija“ dalis, sukurta pagal Mahatmos Gandžio gyvenimo įvykius bei jo skelbtas idėjas. Beje, operos tekstas parašytas senąja sanskrito kalba.

 

Penkioliktąją transliacijų savaitę (birželio 22–28 d.) matysime operas „Traviata“ (2017), „Atominis daktaras“ (2008), „Samsonas ir Dalila“ (2018), „Manon“ (2019), „Meilės eliksyras“ (1991) su Luciano Pavarotti, „Pelenė“ (2018) ir „Užburtoji fleita“ (2017).

B. d.

„Armidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Armidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Semiramidė“.  „Metropolitan opera“ nuotr.
„Semiramidė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Ifigenija Tauridėje“.  „Metropolitan opera“ nuotr.
„Ifigenija Tauridėje“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Likimo galia“.  „Metropolitan opera“ nuotr.
„Likimo galia“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Echnatonas“.  „Metropolitan opera“ nuotr.
„Echnatonas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Satyagraha“.  „Metropolitan opera“ nuotr.
„Satyagraha“. „Metropolitan opera“ nuotr.