Operos internetu (XIII)

Jau kelias savaites JAV vykstantys masiniai protestai smarkiai palietė ir meno pasaulį. Po „juodojo antradienio“ akcijos „Metropolitan opera“ orkestro bei choro artistai drauge su profsąjunga pasirašė oficialų raštą, kad teatre reikalauja rasinės lygybės. Jeigu operoje yra 6 pagrindiniai solistai, teatralai reikalauja, jog 3 iš jų būtų baltaodžiai, 3 – afroamerikiečiai. 2020–2021 m. sezono planas su solistų sudėtimis jau senokai patvirtintas, tad geriausiu atveju teatro valdžia į šį kreipimąsi atsižvelgs tik nuo 2021–2022 m. sezono.

Tryliktąją savaitę teatras atsižvelgė į publikos nuomonę ir vietoj 7 operų rodė tik 5. Kitas dvi dienas kartojo balandžio 25-osios gala koncertą iš namų, kuriame virtualiai pasirodė net 40 teatro solistų, choras bei orkestras.

Mažiau nereiškia prasčiau. Birželio 8–14 d. rodyti veikalai buvo itin įdomūs ir savo muzikine kalba, ir turiniu, ir pastatymu bei scenografija. Operos „Jolanta“, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ bei „Jonukas ir Gretutė“ lietuviams gerai pažįstamos. Genialioji Piotro Čaikovskio „Jolanta“ ne per seniausiai dingo iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro, „Jonukas ir Gretutė“ ilgus metus džiugino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mažuosius žiūrovus, o dramatinis ir įtampos kupinas trileris „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ Vilniaus scenoje buvo pirmą kartą pastatytas vos prieš keletą metų. Tad iš 5 operų vos 2 buvo negirdėtos ir nematytos. Įdomu palyginti kūrinius bei jų interpretacijas iš kitų teatrų arba išvysti visą operą, kaip Wolfgango Amadeus Mozarto „Tito gailestingumas“, kuris dažniausiai Lietuvoje skamba tik ištraukomis koncertuose.

Ši Mozarto opera birželio 8-ąją ir pradėjo transliacijų savaitę. „Tito gailestingumas“ nufilmuotas 2012 m. su solistais Lucy Crowe, Barbara Frittoli, Elīna Garanča, Kate Lindsey ir Giuseppe Filianoti bei puikiu barokinės ir klasicizmo epochos muzikos žinovu, dirigentu Harry Bicketu. Kaip ir „Idomenėjas“, taip ir ši opera seria buvo pastatyta režisieriaus bei scenografo Jeano-Pierre’o Ponnelle’io. Didingas veikalas, nukeliantis į antikos laikus, pirmą kartą Niujorko scenoje buvo pastatytas 1984 m. ir iki paskutinio spektaklio 2019-aisiais suvaidintas 51 kartą. Operos veiksmas vyksta 79-aisiais mūsų eros metais, kai Romos imperatoriumi tampa Titas Flavijus Vespasianas. Ankstesniojo imperatoriaus Vitelijaus duktė Vitelija, niršdama dėl to, kad imperatorius Titas kandidate į žmonas pasirinko ne ją, o Judėjos karaliaus dukterį Berenikę, nori nužudyti Titą. Savo įrankiu Vitelija pasirenka ją beviltiškai įsimylėjusį jaunuolį Sestą, artimą imperatoriaus Tito bičiulį. Dėl merginos meilės pasiryžęs bet kam, Sestas sutinka nužudyti imperatorių. Premjeriniame operos sezone prieš tris dešimtmečius pagrindinius vaidmenis sukūrė tokios operos pasaulio žvaigždės kaip Kennethas Riegelis bei Renata Scotto.

Paskutinė Čaikovskio opera „Jolanta“ buvo sukurta 1892 m., tačiau „Metropolitan opera“ pirmą kartą šią jausmingą kompoziciją pastatė tik 2015 metais. Kūrinys pasakoja istoriją apie nuostabaus grožio aklą merginą Jolantą, kuri gyvena Prancūzijoje apsupta tarnų rūpesčio. Mergina nežino, kad tai, ko jai trūksta, yra regėjimas – niekas su ja apie tai nėra kalbėjęs. Taip pat paslaptyje laikoma ir tai, kad Jolanta yra princesė. O sodas, kuriame ji gyvena – karaliaus rūmų dalis. Paslaptingas žynys iš Rytų pasiūlo karaliui vaistus, kurie išgydys princesę, tačiau tam, kad jie suveiktų, Jolanta turi žinoti apie savo aklumą – privalo suprasti savo negalią. Po ilgų apmąstymų karalius atsisako, bijodamas, kad vaistai gali nesuveikti, o tuomet Jolanta, jau žinodama savo ligą, niekuomet nebebus laiminga. Visą tiesą merginai atskleidžia netyčia į slaptąjį sodą užklydęs jaunuolis Vodemonas. Nebelikus priežasties slėpti tiesą nuo Jolantos, karalius sutinka su gydytojo pasiūlymu. Vaistai suveikia ir mergina praregi.

Paslaptingoje ir jautrioje bei kupinoje puikių melodijų operoje pagrindinius vaidmenis sukūrė Anna Netrebko ir Piotras Beczała. Kadangi „Jolanta“ trunka vos pusantros valandos, tą patį vakarą žiūrovai buvo pakviesti į vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko vienaveiksmę, vos valandą trunkančią mistinę operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, kuri naujai pastatyta pirmą kartą nuo 1989-ųjų. Vienintelė Bartóko opera sukurta pagal Charles’io Perrault pasaką „Mėlynbarzdis“. Joje tėra du veikėjai – hercogas ir jauna jo žmona Judita. Kai jie atvyksta į Mėlynbarzdžio pilį, vyras prašo tiesiog jį mylėti ir jokiu būdu neprašyti atrakinti septynių paslaptingų pilies kambarių. Iš pradžių Judita sutinka, tačiau vėliau smalsumas nugali. Apgailestaudamas Mėlynbarzdis įteikia žmonai raktus. Pirmajame kambaryje Judita pamato kankinimo įrankius su kraujo dėmėmis. Už antrų durų ji išvysta ginklų sandėlį, už trečių – pasakiškus turtus. Ketvirtame kambaryje ją pasitinka nuostabaus grožio sodas, o pro penkto kambario langą mergina išvysta milžinišką Mėlynbarzdžio karalystę. Nepaisydama hercogo maldavimų nebeeiti į likusius kambarius, Judita atrakina šeštąsias duris, už kurių randa iš žmogaus (ar žmonių) ašarų supiltą ežerą. Septintame kambaryje gyvena trys ankstesnės Mėlynbarzdžio žmonos, taip pat nesuvaldžiusios savo smalsumo. Prie jų prisijungia ir Judita. Opera baigiasi pilyje užsidarant visiems langams ir Mėlynbarzdžiui – vėl vienišam – paskęstant tamsoje... Spektaklyje dainavo Nadja Michael ir Michailas Petrenko. Abi operas dirigavo Valerijus Gergijevas.

Beje, šių operų demonstravimas persispynė ir su politinėmis realijomis. Vykstant 2014–2015 m. sezonui, buvo aneksuotas Ukrainos Krymas. Rusų menininkai A. Netrebko ir V. Gergijevas ir tada, ir dabar ganėtinai garsiai tam pritaria. Tad po „Jolantos“ spektaklio, vykstant nusilenkimams, į sceną išėjo žiūrovas, nešinas plakatu, smerkiančiu visus, palaikančius Rusijos agresiją. Nespėjus atbėgti teatro apsaugai, vyriškis pats pasišalino nuo scenos, bet spėjo sulaukti publikos švilpimo ir solistų galvų kraipymo. Vis dėlto tai nesudrumstė publikos ovacijų.

Nuo naujojo teatro vadovo Peterio Gelbo kadencijos pradžios 2006 m. „Metropolitan opera“ gruodžio mėnesį kasmet rodydavo operas vaikams ir visai šeimai. Kadangi teatras labai didelis, specialiai vaikams skirtų kamerinių operų nestatė. Tačiau buvo pasirinktas, mano nuomone, genialus variantas – pasirinkti puikiai žinomą, įdomaus siužeto bei muzikos operą, ją sutrumpinti iki valandos ir dainuoti anglų kalba. Tokiu būdu kasmet repertuare sukosi (ir vis dar sukasi) 3 kūriniai – „Užburtoji fleita“, „Sevilijos kirpėjas“ bei „Jonukas ir Gretutė“. Pastarąją Engelberto Humperdincko operą, nufilmuotą 2008 m. sausio 1-ąją, ir turėjome galimybę išvysti birželio 10-ąją. Pagrindines partijas operoje atliko Christine Schäfer, Alice Coote, Rosalind Plowright, Philipas Langridge’as ir Alanas Heldas, dirigavo Vladimiras Jurowskis. Vokiečių kompozitoriaus Humperdincko opera „Metropolitan“ teatre pirmąkart buvo pastatyta 1905 m. ir iki šiandien yra suvaidinta 278 kartus. Dabartinis, 2007-ųjų Richardo Joneso pastatymas yra puikus pavyzdys, kaip galima vaizdžiai interpretuoti operą, ir beveik kasmet į teatrą 7–8 spektakliams sukviesti pilną salę vaikų ir jaunimo.

Pagal pirmąjį scenarijų birželio 11 d. turėjo būti rodoma Gioacchino Rossini opera „Italė Alžyre“, tačiau likus savaitei teatras persigalvojo ir parodė šiuolaikinio JAV kompozitoriaus Johno Corigliano veikalą „Versalio šmėklos“, nufilmuotą 1992 m., su to meto operos žvaigždėmis Teresa Stratas, Renée Fleming, Marilyn Horne, Grahamu Clarku, Gino Quilico, Håkanu Hagegårdu bei dirigentu Jamesu Levine’u.

1983 m. „Metropolitan opera“ minėjo savo veiklos 100-metį. Spalio 22-ąją, tikrąją teatro gimimo dieną, įvyko grandiozinis koncertas su beveik 70 solistų, daugybe choro ir orkestro numerių, 10 dirigentų ir senųjų operos žvaigždžių, kurie tuo metu jau nebedainavo, bet atvyko pasveikinti teatro. Tačiau pirmoji idėja buvo ne koncertas, o specialiai tam sukurta opera. Panašų scenarijų teatras įgyvendino 1992 m. – minint Kristupo Kolumbo kelionės 500-ąsias metines buvo sukurta ir pastatyta Philipo Glasso opera „Kelionė“. Corgiliano dar 1980 m. buvo užsakyta opera, tačiau per trejus metus kompozitoriui jos sukurti nepavyko. Galiausiai dienos šviesą kūrinys išvydo tik 1991-ųjų pabaigoje. Per du sezonus su pertrauka opera buvo parodyta 13 kartų. Kūrinyje pasirodo tokie veikėjai kaip Mozartas, kai kurių jo operų libreto autorius Pierre’as-Augustinas de Beaumarchais, taip pat operų veikėjai, kaip Figaro ar Siuzana. Kompozitorius tarsi stoja akistaton su savo operų personažais. Opera su minimalistine muzikine kalba nebuvo labai populiari ir pasaulyje nėra dažnai statoma, o „Metropolitan opera“ šio kūrinio nerodė nuo pat 1995-ųjų.

Birželio 12 ir 13 d. buvo kartojamas balandžio 25-osios gala koncertas iš namų, o savaitę pabaigė 2011 m. nufilmuota barokinė Georgo Friedricho Händelio opera „Rodelinda“ su Renée Fleming, Stephanie Blythe, Andreasu Scholliu, Iestynu Daviesu, Josephu Kaiseriu, kinų bosu-baritonu Shenyangu ir dirigentu Harry Bicketu. Pirmą kartą opera buvo pastatyta 2004-aisiais ir iki pat 2011 m. nekartota. Kalbant apie barokinę muziką reiktų paminėti, jog „Metropolitan opera“ pirmą kartą koncertuose 1892–1895 m. 3 kartus atliko Händelio oratoriją „Mesijas“, tik po ilgo laiko, 1984-aisiais, buvo parodytas „Rinaldas“, o 1988 m. – „Julijus Cezaris“. Šiek tiek vėliau koncerte buvo atlikta kita Händelio oratorija „Samsonas“, o šalia „Rodelindos“ buvo pastatyta ir „Agripina“, kurią teatras dar spėjo parodyti tiesiogiai kine prieš pat karantiną. Nieko keisto, kad baroko muzika yra reta viešnia Niujorko scenoje, mat tokiam milžiniškam teatrui ši muzika paprasčiausiai svetima. Europoje yra daugybė specialių barokinės muzikos teatrų, itin mažų ir idealiai tinkančių tokiai muzikai. „Metropolitan opera“, turinti 4000 sėdimų vietų, smarkiai rizikuotų ir dėl scenografijos problemų, ir dėl publikos susidomėjimo. Tačiau įdomu tai, kad minėtosios operos buvo labai populiarios. Premjeriniame (ir vieninteliame) 1984–1985 m. sezone „Rinaldas“ buvo parodytas net 21 kartą ir galėjo konkuruoti tik su „Bohema“ ar „Karmen“.

14-ąją operų transliavimo savaitę (birželio 15–21 d.) teatras rodys operas „Armidė“ (2010), „Semiramidė“ (2018), „Ifigenija Tauridėje“ (2011), „Likimo galia“ (1984), „Echnatonas“ (2019), „Satyagraha“ (2011) ir „Traviata“ (2017).

B. d.