Džiaugsmingas muzikos pliūpsnis

Jei ne pandemija, būtume turėję gero europinio lygio kompaktišką „Vilniaus festivalį“. Jau dvidešimt ketvirtą! O štai klastingasis virusas ėmė ir sužlugdė ne tik Vilniaus, bet ir tūkstančius kitų koncertų bei festivalių visame pasaulyje. Laimė, festivalį rengiantis Nacionalinės filharmonijos kolektyvas panikai nepasidavė, iki paskutinės minutės tikėjosi rasti kokią nors išeitį, kad įvyktų bent dalis numatytų koncertų. Didžiausias tikslas buvo išlaikyti šio svarbiausio rimtosios muzikos forumo tęstinumą, kartu prisidedant prie Vilniaus, kaip aukštos kultūros Europos miesto, garsinimo. Taigi, šiek tiek pakoregavus antraštę į „Vilniaus festivalio mozaiką“, renginys prasidėjo. Už tai reikia nuoširdžiai padėkoti visiems festivalio rengėjams ir rengėjoms. Neįvykę planuoti užsienio svečių koncertai nukelti į kitus metus. Jie tikrai įvyks, o pandemijos negandos, tikėkime, bus užmirštos.

Birželio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengtas festivalio pradžios koncertas šimteriopai pranoko lūkesčius. Nėra ko slėpti, koncerto dalyvių Sergejaus Krylovo ir Lietuvos kamerinio orkestro pasirinktas kūrinys – Antonio Vivaldi „Metų laikai“ – pradžioje kėlė nuogąstavimą: nesyk girdėta, klausyta, recenzuota... Tačiau koncerte tokių minčių neliko nė menkiausio šešėlio! Solistas su orkestru pateikė tokį pakilų, šventišką, įdomų ir uždegantį veikalo variantą, kad klausymasis tapo tiesiog kvapą gniaužiančiu intriguojančiu procesu. Turiu pabrėžti, solistas ir visi orkestro muzikantai nė minutei neleido nukreipti dėmesio nuo muzikos.

Būtų tiesiog absurdiška kalbėti apie tobulą S. Krylovo instrumento valdymą, šį muzikantą seniai pažįstame ir žinome, kokio tai fenomenalaus techninio, virtuozinio lygio meistras. Tad apie raiškų ir juvelyriškai tikslų teksto perteikimą nesiplėsiu, ir taip aišku. Tačiau kuo šįsyk jis nustebino, tai ypatingu interpretacijos naujumu, gaivumu, gyvybingumu. Žinomus (kas nors pridurtų nugrotus) koncertus jis griežė taip, kad klauseisi jų tarsi pirmąsyk. Dėmesys koncentravosi į naujus netikėtus muzikinių minčių niuansus, dinamiką, išraiškingą artikuliaciją, kvėpavimo laisvę, eleganciją. Nepažeidžiant autorinio teksto muzika skleidėsi tarsi emocingai pasakojama ar piešiama spalvinga istorija, būtent itališka istorija su visomis jausmingomis paslaptimis ir audromis. Solinės kadencijos sužavėjo aistringai mąsliomis improvizacijomis, atliekamomis pasitelkus gausų smuikavimo galimybių arsenalą. Orkestras solistui pritarė ir atitarė juvelyriškai tiksliai ir emocingai. Sužavėjo ryšys su solistu, garso kultūra, turtinga spalvų paletė. Negaliu nutylėti „Pavasario“ koncerte žavingai čiulbėjusių smuikų, tikslių pirmosios violončelės duetų su solistu, žaibiškų orkestro dinaminių bangų ir virtuoziškų greito tempo tutti. Visi keturi „Metų laikų“ koncertai praskriejo nepastebimai greitai, tarsi sustabdžius laiką.  

Išsiilgusi gyvos muzikos publika buvo užlieta ypatingos džiaugsmo bangos ir laukė tąsos. Nors pagal griežtus reikalavimus salėje buvo tik šimtas žmonių, karštiems aplodismentams nebuvo galo. Daug kartų į sceną kviečiamas solistas negalėjo dar nepagroti. Koncertą užbaigė du pakartoti numeriai iš tik ką nuskambėjusio veikalo: audringasis finalinis Presto iš „Vasaros“ ir melodingasis  Largo su žavinga smuiko solo melodija iš „Žiemos“.

Šio koncerto, be laimingųjų salėje, galėjo klausytis lauke prie filharmonijos susirinkę žmonės, buvo pasirūpinta ir didžiuliu ekranu, taip pat jį transliavo „LRT klasikos“ programa ir Skaitmeninė filharmonijos salė, pasiekiama per internetą.

Nedažnai S. Krylovą pavyksta sulaikyti pokalbiui, vis pritrūksta laiko. Tačiau šįkart Vilniuje jis gyvena jau tris mėnesius, tad atsirado proga pasidalinti koncerto įspūdžiais ir kai ko paklausti. Pirmiausia pasmalsavau, kaip jis iškentė priverstinį karantiną mūsų mieste. Juk gyveno svetimame nuomojamame bute, negalėjo išeiti į lauką... Smuikininkas iš pradžių linksmai nusijuokė, paskui pasakė, kad nuo jaunystės nėra taip ilgai gyvenęs vienoje vietoje, net ir Kremonoje. Pirmąsias dešimt dienų jautėsi prasčiau, bet paskui viskas susitvarkė, įėjo į vėžes. Kiekvieną dieną nuo ankstaus ryto grodavo, bėgiojo judančiu takeliu, o kai buvo galima išeiti į lauką – persikėlė į parką... Jis džiaugėsi, kad pagaliau atsirado laiko geriau susipažinti su mūsų miestu ir jį dar labiau pamilti. „Tai puikus miestas su gerais gyventojais. Daug žmonių mane jau pažįsta, dažnai gatvėje net sustabdo. Taigi Vilniuje jaučiuosi gerai ir labai patogiai.“

Prieš koncertą labai įdėmiai buvau išklausiusi S. Krylovo ir Lietuvos kamerinio orkestro „Deutsche Grammophon“ išleistą CD su Vivaldi „Metų laikais“. Savaime aišku, tai labai geras įrašas ir puiki interpretacija. Tačiau dabar filharmonijoje išklausytas kūrinio variantas man paliko ryškesnį įspūdį ir, kaip minėjau, ypač sužavėjo interpretacijos gaivumas. Ar smuikininkas specialiai ieškojo naujų interpretacijos idėjų? „Menininkai, kurių pasaulio suvokimas nuolat plečiasi ir gilėja, ir mene taip pat nuolat ieško naujų horizontų, – sakė maestro. – Ieškoti to muzikoje yra ir paprasta, ir sudėtinga. Kiekvieną kartą turi pradėti iš naujo, turi nebūti įsitikinęs savo teisumu. Kai ieškoma, gimsta noras gilinti vieną ar kitą muzikos sampratą. Mano kelyje tai vyksta nuolat. Man sunku lyginti minėtą „Metų laikų“ įrašą su dabartiniu koncertu, nes tai produktas, pagamintas studijoje, taigi, be publikos, be salės erdvės, grota į mikrofoną. Dabar grojome pirmą viešą koncertą po ilgos izoliacijos, jis mums tapo tikra švente ir ypatingu įvykiu. Vivaldi „Metų laikus“ suvokiu savaip, turiu omenyje ir savo ryšį su Italija. Dievinu šią muziką ir nenustoju griežti, tačiau kiekvieną kartą ją atlieku kitaip. Ką tai reiškia? Bendras vaizdinys, žinoma, visuomet yra, tačiau atsiranda vis kiti jausmai, kurių iš anksto numatyti neįmanoma. Tai priklauso nuo situacijos, akustikos, bendros nuotaikos ir nuo manęs paties.“

Maestro S. Krylovas Vilniuje mėgstamas, jį čia visuomet lydi sėkmė, gal ne kiekvienas koncertas sulaukia recenzijos, tačiau sėkmės – visuomet... „Kas yra sėkmė? – klausia maestro ir tęsia: – Tai ne pirmasis sėkmingas pasirodymas, o grįžimas groti antrąsyk. Vilniuje aš jau vienuolika metų ir grojau ne kartą, bet siekiu, kad mane girdėję žmonės norėtų ir vėl išgirsti. Davidas Oistrachas sakė, kad susilaukti pasisekimo sunku, bet dar sunkiau jį išlaikyti.“

Vilniuje elektriniu paspirtuku važinėjantis smuikininkas tokį pat turi ir namuose Italijoje. Išvykęs po mokyklos baigimo, sakytum, žalioje jaunystėje, smuikininkas dabar jaučiasi esąs pasaulio pilietis. Ar smarkiai jį paveikė gyvenimas Italijoje? „Žinoma, paveikė. Pirmiausia mane mokė unikalus italų smuikininkas Salvatore Accardo, su kuriuo kartu sėdėjome paskutinio Piotro Čaikovskio konkurso žiuri. Taip pat veikė draugai muzikantai ir daug kitų dalykų. Kai pradėjau visai laisvai kalbėti itališkai, pasikeitė mano grojimas, jis tapo melodingesnis, suskambo kitaip. Niccolò Paganini muzikoje aš jaučiu italų kalbos skambesį, kai griežiu jo kūrinius, mąstau itališkai. Panašiai ir su Vivaldi.“