Operos internetu (XII)

Dvyliktoji transliacijų iš Niujorko „Metropolitan opera“ savaitė prasidėjo itin neramiai: birželio 1-ąją teatras solidarizavosi su visomis JAV meninėmis įstaigomis ir prisijungė prie juodojo antradienio akcijos, pagerbdamas Minesotoje policininko nužudyto George’o Floydo atminimą. Dėl šios akcijos teatras vienai parai sustabdė transliacijas, tad Vincenzo Bellini opera „Puritonai“ buvo transliuojama tik ryte Lietuvos laiku. Po to teatras savo socialiniuose tinkluose ir interneto puslapyje paskelbė visiškai juodą nuotrauką ir nutraukė spektaklių rodymą. Po keleto valandų ant tos pačios juodos nuotraukos atsirado žodžiai: „Meno pasaulyje nėra vietos rasizmui, Niujorke nėra vietos rasizmui, šioje šalyje ir visame pasaulyje nėra vietos rasizmui, „Metropolitan opera“ palaiko tuos, kurie kovoja už teisingumą ir lygybę. Skiriama George’ui Floydui (1974–2020) atminti“. Tą pačią dieną buvo paskelbta, kad teatras atšaukia visus spektaklius iki šių metų pabaigos. Gruodžio 31-ąją buvo numatyta Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtosios fleitos“ naujo pastatymo premjera. Deja, teatras surengs iškilmingą gala koncertą, apie kurio programą bei solistus praneš liepos pradžioje. Iš 5 būsimų premjerų įvyks tik viena – šiuolaikinio amerikiečių kompozitoriaus Jake’o Heggie’o opera „Vaikštantis numirėlis“. Pirmą kartą statoma Sergejaus Prokofjevo opera „Ugnies angelas“ ir naujas Giuseppe’s Verdi „Aidos“ pastatymas nukeliami neribotam laikui, o naujos Mozarto „Don Žuano“ ir „Užburtosios fleitos“ interpretacijos neįvyks... Vietoj to bus rodomi seni šių operų pastatymai.

Pirmą kartą teatro istorijoje kitų metų vasario mėnuo būtų buvęs tuščias, mat keletą metų stebėdama turistų srautus Niujorke „Metropolitan opera“ paskaičiavo, kad būtent paskutinį žiemos mėnesį teatro lankomumas yra žemiausias. Dabar būtent vasariui perkeltos trys populiariausios operos – „Bohema“, „Karmen“ ir „Traviata“. Nuo 2021 m. sezono pradžios iki Naujųjų išvakarių nebus rodomas nė vienas veikalas. Dalį jų teatrui pavyko perkelti, dalies ne. Albano Bergo opera „Lulu“ yra sudėtinga ne tik vokaliai, bet ir scenografiškai, tad teatras jos atsisakė. Vietoj „Lulu“ bus rodomas „Sevilijos kirpėjas“. Taip pat nutarta, kad kine iš 10 planuotų operų bus parodytos 7. „Aida“, „Trubadūras“ ir „Fidelijus“ nebus perkelti į kitus mėnesius, tad buvo priimtas sprendimas „Aidą“ ir „Trubadūrą“ rodyti ne tiesiogiai, bet pasitelkiant senus įrašus. Ką teatras darys su niekuomet nefilmuotu „Fidelijumi“, lieka paslaptis. Kritikos sulaukė ir Verdi operų retransliacija. Abejojama, ar pamatyti naujų operų į kiną atėję žmonės norės mokėti už jau matytus įrašus. Lyg to dar būtų negana, birželio 4-osios pavakare paaiškėjo, kad 2021–2022 m. sezone numatyta nauja Richardo Strausso „Salomėjos“ interpretacija, kur pagrindinį vaidmenį turėjo kurti Anna Netrebko, neįvyks. Sutartis su soliste buvo pasirašyta dar 2017 m., tačiau ji atsisakė dainuoti naujojo pastatymo premjeroje, mat šis vaidmuo nėra jai tinkamas.

Vis dėlto, šalia visų negandų, turėjome progą išvysti ir nemažai įdomių operų bei pamatyti puikius solistus. Savaitę pradėjo jau minėti Bellini „Puritonai“, kurių dabartinio pastatymo premjera įvyko dar 1976 metais. Iki šiol opera rodoma su tomis pačiomis dekoracijomis. Puritonai – griežtos protestantizmo atmainos XVI–XVII a. Anglijoje šalininkai. Jie kovojo su absoliutizmu ir Anglikonų bažnyčia, reikalavo griežtos moralės, kuo paprastesnių pamaldų. Šalia istorinių įvykių operoje aptinkame meilės trikampį, tėvo ir dukters santykius, politines aistras ir nugalintį gėrį finale. Tai graži, pamokanti ir, svarbiausia, muzikaliai įtaigi bel canto opera, kurios, deja, Lietuvoje dar neturėjome progos išvysti. 2007-ųjų pradžioje nufilmuotame spektaklyje buvo galimybė pamatyti Anną Netrebko, Ericą Cutlerą, Franco Vassallo, Johną Relyea ir dirigentą Patricką Summersą. Nuo premjeros 1883 m. iki paskutinio spektaklio 2017 m. ši opera vaidinta 63 kartus. Garsiausia Elvyros vaidmens atlikėja laikoma Joan Sutherland, kuri su Luciano Pavarotti ir Sherrillu Milnesu per pirmuosius naujojo pastatymo 1976-aisiais sezonus operoje dainavo apie 20 kartų.

Birželio 2-ąją teatras suteikė unikalią galimybę pamatyti vieną sudėtingiausių ir moderniausių veikalų muzikos istorijoje – XX a. austrų kompozitoriaus Albano Bergo operą „Lulu“, kuri kartu su kita šio kompozitoriaus opera „Vocekas“ yra vertinama prieštaringai ir dažnai teatrų ignoruojama. Džiugi žinia, kad abi šios operos buvo pastatytos kartu su Zalcburgo festivaliu Austrijoje. Festivaliniame „Voceke“ prieš keletą metų pagrindinį Mari vaidmenį efektingai sukūrė Asmik Grigorian. 2015 m. naujai pastatytoje ir nufilmuotoje operoje „Lulu“ dainavo Marlis Petersenas, Susan Graham, Danielis Brenna, Paulas Grovesas, Johanas Reuteris ir Franzas Grundheberis, dirigavo Lotharas Koenigsas. Operai Bergas paskyrė net šešerius metus. Šio veikalo, kurio pasaulinė premjera įvyko 1937 m., kompozitorius taip ir nespėjo pabaigti, mirė. Vis dėlto fatališkosios Lulu istorija tapo vienu gražiausių ir populiariausių jo kūrybos momentų. Nuo 1977 m. iki 2015 m. ši opera „Metropolitan“ teatre rodyta 44 kartus, o pagrindinį vaidmenį čia dainavo tokie sopranai kaip Carole Farley, Julia Migenes ar Christine Schäfer.

Christopho Willibaldo Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė“ iškart po premjeros tapo sensacija, mat garsusis Orfėjo mitas publikai puikiai pažįstamas. Tačiau po to paties pavadinimo Claudio Monteverdi operos premjeros jau buvo prabėgę keli šimtmečiai, tad žiūrovams reikėjo naujo požiūrio į šią istoriją. Be to, Gluckas buvo operos reformatorius, tad „Orfėją ir Euridikę“ publika iškart pamilo ir gausiai lankė. Jo operos reforma buvo tokia stipri, kad sukėlė tradicinės italų ir prancūzų operos šalininkų ginčą – jį laimėjo Gluckas ir jo šalininkai (1779 m. Paryžiuje su triumfu buvo pastatyta „Ifigenija Tauridėje“, birželio 17-ąją ji bus taip pat transliuojama iš „Metropolitan opera“). Birželio 3 d. mums parodytas 2009-aisiais nufilmuotas spektaklis su Danielle de Niese, Heidi Grant Murphy ir Stephanie Blythe bei dirigentu Jamesu Levine’u. Šią 2007 m. pastatytą naują Marko Morriso interpretaciją publika pamėgo dėl scenografijos ir režisūrinių elementų, kurie moderniai perteikė antikinį mitą. Nuo premjeros 1891 m. iki paskutinio vaidinimo 2019-ųjų rudenį „Orfėją ir Euridikę“ buvo galima išvysti 105 kartus.

Prieš žymiąją ir jau ne kartą šiame cikle minėtą 1985-ųjų Franco Zeffirelli „Toską“ nuo 1968 m. teatras rodė kito žymaus režisieriaus Otto Schenko pastatymą, su kuriuo šis menininkas debiutavo „Metropolitan opera“ ir čia pastatė beveik visas Richardo Wagnerio operas. Per 12 metų Giacomo Puccini „Toska“ buvo parodyta 187 kartus. 1978-aisiais ši interpretacija buvo nufilmuota, ją ir turėjome progą išvysti birželio 4 dieną. Operoje dainavo Shirley Verrett, Luciano Pavarotti ir Cornellas MacNeilas, dirigavo Jamesas Conlonas. Niujorko operos istorijoje „Toska“ statyta bene daugiausiai kartų, ji patenka ne tik į teatro, bet ir viso pasaulio dažniausiai statomų ar rodomų operų dešimtuką. „Metropolitan opera“ istorijoje šis Puccini veikalas nuo 1901 m. iki 2019 m. parodytas 978 kartus, o žymiąją heroję čia dainavo Milka Ternina, Claudia Muzio, Dorothy Kirsten, Lucine Amara, Hildegard Behrens, Maria Guleghina, Violeta Urmana ir kt.

Birželio 5-oji buvo lyg siurrealistinis penktadienis, kuris sutapo su pilnaties pradžia. Juokas juokais, tačiau šiurpi, pagal klasikinį ispanų kino genijaus Luiso Buñuelio to paties pavadinimo šedevrą sukurta britų kompozitoriaus Thomo Adèso opera „Keršto angelas“ tiesiog kunkuliavo smurtu, kraupumu ir nuolatine įtampa, kurią scenografiškai kūrė ir žymieji teatro salės šviestuvai, žybsėję pagal muziką. Pasaulinė šios operos premjera įvyko 2016-aisiais Zalcburgo festivalyje, čia ji buvo pripažinta geriausia opera. 2012 m. „Metropolitan opera“ pastatė kitą, visai neseniai matytą to paties kompozitoriaus operą „Audra“ pagal Williamą Shakespeare’ą, tačiau „Keršto angelas“, kaip ir Nico Muhly „Marni“, yra viena iš tų operų, kurios prilygsta siaubo filmui. Siužetas toks: po puikaus vakaro operoje nedidelis rinktinių svečių būrelis susirenka prašmatnios vakarienės vieno iš jų namuose. Visi nuostabiai praleidžia laiką. Keistumai prasideda tada, kai atsisveikina pirmoji pora. Nors kambario durys atidarytos, pro jas kažkodėl niekam nebepavyksta nei išeiti, nei įeiti. Iš pradžių juoką kėlusi situacija netrukus ima erzinti, tada pykdyti, o dar vėliau ateina laikas ir tikram įniršiui. Sulig kiekviena valanda save gerbiantys, puikiai išauklėti, rafinuoti ir elegantiški aukštuomenės atstovai vis mažiau primena savo susikurtus personažus. Viena po kitos krenta kruopščiai ruoštos ir puoselėtos kaukės bei įvaizdžio detalės. Vienas svečias miršta. Du nusižudo. Vietoj elegancija persmelktos vakarienės kambaryje įsivyrauja visiška anarchija. Galų gale negausiam būreliui svečių pavyksta išsiaiškinti, kad pasprukti iš kambario galima tik kruopščiai atkūrus ankstesnius įvykius. Tačiau, džiūgaudami ir sveikindami vienas kitą, jie dar nežino jų laukiančios paradoksalios ironijos: juk tiksliai atkūrę visus vakaro įvykius, jie vėl atsidurs tiksliai ten, kur yra dabar... Pats kompozitorius apie šį veikalą yra sakęs: „Nors veiksmas vyksta kambaryje, iš kurio neįmanoma ištrūkti, aš į tai žiūriu kaip į metaforą. Mes visi esame įkalinti savo galvose, savo pažiūrose, iš kur ir yra sunkiausia išsivaduoti.“ Galbūt šis veikalas dar kviečia susimąstyti, ką mūsų laikais reiškia aukštuomenė, jos narių kuriamas įvaizdis, nešiojamos kaukės ir kas po jomis slypi? 2017 m. lapkritį per premjerą nufilmuotoje operoje dainavo Audrey Luna, Amanda Echalaz, Sally Matthews, Sophie Bevan, Alice Coote, Christine Rice, Iestynas Daviesas, Josephas Kaiseris, Frédéricas Antounas, Davidas Portillo, Davidas Adamas Moore’as, Rodas Gilfry, Kevinas Burdette, Christianas Van Hornas, Johnas Tomlinsonas. Dirigavo pats kompozitorius T. Adèsas.

Šeštadienį buvo parodyta turbūt viena populiariausių ir Lietuvoje ne kartą statyta Verdi opera „Otelas“, nufilmuota per naujo pastatymo premjerą 2015-aisiais. Operoje pasirodė Sonya Yoncheva, Aleksandras Antonenko ir Željko Lučićius, dirigavo dabartinis teatro muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas. „Metropolitan opera“ „Otelą“ yra stačiusi 8 kartus. Pirmasis spektaklis čia suvaidintas 1891 m. lapkričio 23-ąją, o paskutinis – 2019-ųjų sausį. Opera iš viso rodyta 345 kartus. Ko gero, žymiausia teatro Dezdemona ir Otelas, daugybę kartų pasirodę Niujorko scenoje, yra Renée Fleming ir Plácido Domingo. Ši, naujoji režisieriaus Bartletto Shero interpretacija žiūrovą nukelia į stiklo rūmus, kuriuose meilės drama išgyvenama pasitelkus šviesas.

Paskutinė savaitės opera – Lietuvoje niekuomet neregėta prancūzų kompozitoriaus Jules’io Massenet „Tais“ („Thaïs“), kurią daugelis melomanų pažįsta iš nuostabiosios „Meditacijos“ smuikui ir orkestrui. 2008 m. nufilmuotame spektaklyje dainavo R. Fleming, Michaelis Schade’as ir Thomas Hampsonas, dirigavo Jesús López-Cobos. R. Fleming apie šį sudėtingą vaidmenį yra sakiusi: „Tai vienas ikoniškiausių vaidmenų soprano repertuare. Man asmeniškai tai vienas iš muzikaliausių personažų, kokį tik esu dainavusi. Ši opera iš solisto reikalauja visų ir vokalinių, ir vaidybinių pastangų. Čia juntame absoliučią lyriką ir paslaptingą pianissimo, bet šalia matome ir daugybę emocijų. Šis vaidmuo man puikiai tinka pagal vokalinę tesitūrą, tad stengiuosi jį dainuoti kuo dažniau.“ Išties, „Tais“ yra labai įdomi ir intriguojanti opera, pasakojanti apie vienuolį, kuris visą gyvenimą yra pašventęs Dievui, tačiau įsimyli koketišką kurtizanę. Nuostabi muzikinė kalba dažnai vadinama Massenet brangakmeniu. Itin retai atliekama opera yra labai efektinga ir jausminga. „Metropolitan“ teatre nuo premjeros 1917 m. iki paskutinio spektaklio 2017 m. ji vaidinta 80 kartų.

13-ąją ir 14-ąją operų transliavimo savaites (birželio 8–21 dienomis) teatras rodys operas „Tito gailestingumas“ (2012), „Jolanta“/„Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (2015), „Jonukas ir Gretutė“ (2008), „Versalio šmėklos“ (1992), kuri dėl nepaaiškintų priežasčių pakeitė numatytą transliuoti 1986-ųjų Rossini operą „Italė Alžyre“, taip pat bus transliuojamas balandžio 25-osios gala koncertas iš namų (kartojimas) bei operos „Rodelinda“ (2011), „Armidė“ (2010), „Semiramidė“ (2018), „Ifigenija Tauridėje“ (2011), „Likimo galia“ (1984), „Echnatonas“ (2019), „Satyagraha“ (2011), „Traviata“ (2017).