Muzika
Ne tik artistai yra pasiilgę scenos. Publika irgi ilgisi to nepakartojamo gyvo meninio įvykio jaudulio, pakilios premjerų atmosferos ir net, sakyčiau, teatro dulkių ar naftalino (jei jis sklistų nuo scenos rekvizito) kvapo... Iš to ilgesio prisiminiau naujausią, nors ir vasario 11 d. matytą (tačiau vėlesnių juk jau ir nebebuvo), operos premjerą. Tai Stanisławo Moniuszko „Halkos“ pastatymas Varšuvos didžiajame teatre.
Premjera buvo ypatinga tuo, kad vainikavo visą Moniuszko metų, minėtų 2019-aisiais, programą. Tai buvo Lenkijos nacionalinės operos ir Vienos operos teatro „Theater an der Wien“, kuriame premjera įvyko 2019 m. gruodį, koprodukcija. Toks buvo vienas iš specialiai jubiliejiniams metams sudarytos programos „Moniuszko 200“ tikslų: ne tik atlikti kompozitoriaus kūrinius ar aktualizuoti jo kūrybinį palikimą konferencijose, renginiuose, laidose, naujomis knygomis, bet ir šio kūrėjo vardą „išnešti“ į tarptautinius vandenis. Ir ne tik proginiais koncertais, bet ir – šiuo atveju – embleminės Moniuszko operos „Halka“ pastatymu prestižinėje Europos operos scenoje – „Theater an der Wien“. Būtent paties teatro pastatymu, o ne, sakykime, kurios nors Lenkijos operos trupės gastroliniu spektakliu.
Tam, kad „Halka“ ne tik atsidurtų prestižinėje užsienio scenoje, bet ir būtų įdomi vietos publikai, pasitelkti žinomi atlikėjai ir statytojai. Vieną pagrindinių vaidmenų – Jonteką – įkūnijo žymus ir austrų melomanams puikiai pažįstamas tenoras Piotras Beczała, nuolatinis Annos Netrebko sceninis partneris. Spektaklio režisierius – Mariuszas Trelińskis, ne tik mums žinomas prieš 10 metų LNOBT statytu kontroversiškuoju „Borisu Godunovu“, bet ir aukštai vertinamas pasaulio operos teatruose. Svarbu paminėti, kad M. Trelińskis prieš dešimtmetį inscenizavo Karolio Szymanowskio „Karalių Rogerį“ Sankt Peterburgo Marijos teatre, vėliau jo spektaklis buvo rodomas Edinburgo teatro festivalyje, o dar vėliau šią operą pradėta statyti ir kituose Europos teatruose jau be lenkų menininkų indėlio. Su „Halka“, matyt, norėta pakartoti „Karaliaus Rogerio“ tarptautinės sėkmės scenarijų.
Prisipažinsiu, dar iki Naujųjų intensyviai svarsčiau vykti į Vieną žiūrėti „Halkos“ premjeros, juo labiau, kad spektaklis buvo rodomas ir gruodžio 31-ąją. Bet „apsiribojau“ Varšuva, kur, beje, į premjerą patekti buvo ne ką lengviau, nes, pasak teatro atstovų, pas juos atvažiuoti tąkart sumanė „visas pasaulis“ ir bilietų į visus šešis spektaklius neliko vos paskelbus jų pardavimą. Mat tarptautinėje operos žiniasklaidoje jubiliejinė „Halka“ buvo įvardyta kaip laukiamiausia sezono premjera.
Operos siužeto nepasakosiu. Manyčiau, kiekvienas save gerbiantis vilnietis turėtų jį žinoti, o jei iki šiol nežinojote arba nesate vilnietis (-ė), siūlysiu paieškoti informacijos apie „Halką“ internete, kur šiomis dienomis įmanoma rasti ir ne vieną šios operos vaizdo įrašą. Tiesa, konkrečiai šito naujausio pastatymo nerasite, mat nors kaip tik dabar mėnesį jį gali matyti platformos „Fidelio“ vartotojai, tačiau tik Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Galima liūdnai pajuokauti, kad sienos uždarytos ne tik realiai, bet ir virtualiai (iš tiesų įrašo negalime matyti dėl autorių teisių apribojimų).
Taigi ką išgirdau ir pamačiau vasarį Varšuvoje? Visų pirma, tai labai organiškas spektaklis – aukšto lygio tiek muzikinio parengimo ir atlikimo prasme, tiek teatriniu požiūriu. Dirigentas Łukaszas Borowiczius, vadovavęs „Halkos“ atlikimui ir Vienoje, ir Varšuvoje, yra vienas ryškiausių dabarties lenkų batutos meistrų (beje, 2013 m. jis koncertavo Vilniuje drauge su tarptautiniu jaunimo orkestru „I, Culture“ – tada dar kaip perspektyvus jaunesnės kartos dirigentas). Ł. Borowicziui būdinga dinamiška muzikos formos pajauta, jautrus asistavimas dainininkams ir meistriškas, sakyčiau, elegantiškas – be regimų pastangų – vadovavimas orkestrui. Žinoma, dirigentas po ranka turėjo elitines Lenkijos operos pajėgas, pradedant minėtuoju P. Beczała, Halkos atlikėją – puikų dramatinį sopraną Izabelą Matułą ir kitus premjeros solistus.
Pagrindinės operos veikėjos Halkos partija reikalauja virtuoziško ir ištvermingo balso. Kompozitorius nepagailėjo Halkai sudėtingų epizodų, juolab jog ši partija 1858 m. operos premjeros Varšuvoje proga ir buvo taikyta primadonai Paulinai Rivoli (beje, gimusiai Vilniuje), kad ši galėtų pademonstruoti visą savo meistriškumą. Tiesą sakant, Halkos partija nestokoja ryškių, virtuoziškų momentų ir pirminėse vilnietiškose 1848 m. ir 1856 m. versijose.
Aptariamoje premjeroje Halką dainavusi Izabela Matuła puikiai susidorojo su muzikiniais iššūkiais ir tiksliai įvykdė režisieriaus užduotis, įkūnydama desperatiškai mylinčios jaunos moters paveikslą. Jis skiriasi nuo gana romantiškos kalniečių merginos, kaip būdinga tradicinėms „Halkos“ inscenizacijoms. Režisierius su dramaturgo Piotro Gruszczyńskio pagalba Halką, kaip ir ją užjaučiantį kaimo vaikiną Jonteką, paverčia padavėjais, aptarnaujančiais nuvorišų vestuves. O jaunieji – tai besituokiantys aukštesniojo visuomenės sluoksnio atstovai Janušas (Halkos mylimasis, kuris ją pameta) ir Sofija. Toks siužeto aktualizavimas gana taiklus ir buvo įgyvendintas skoningai, net su tam tikromis socialinio sarkazmo gaidelėmis. Sofija (sopranas Maria Stasiak) paversta paika, į puotos pabaigą net kiek padauginančia alkoholio šiuolaikine jaunamarte, o Janušas (baritonas Tomaszas Rakas) – stilingu šiuolaikiniu beprincipiu niekšu. Taip pat per premjerą dainavo Krzysztofas Szumańskis (Stolnikas), Dariuszas Machejus (Dziemba) ir kiti solistai.
Keturių veiksmų opera buvo sutraukta į dvi dalis, tačiau jos neprailgo. Ar lėmė Moniuszko kompozicinis meistriškumas ir gera patyrusio operisto dramaturginė pajauta, ar prisidėjo atlikėjų, pirmiausia dirigento ir statytojų pastangos bei vaizduotė, bet visa opera nuskambėjo lyg vienu ypu. Vasario 11-osios vakaras Varšuvos didžiajame teatre išties tapo šventišku, pakilios nuotaikos įvykiu. Blizgesio, be abejo, suteikė žvaigždės, lenkų publikos numylėtinio P. Beczałos dalyvavimas spektaklyje. Ypač solisto padainuota garsioji Jonteko arija (jos galima pasiklausyti internete https://www.youtube.com/watch?v=oNRtTcBlHBA), kurioje jis gailisi Janušo pražudytos, o jo paties mylimos Halkos: tai ir publikos nuščiuvimas klausantis šitos turbūt kiekvienam premjeros žiūrovui atmintinai žinotos arijos, ir ilgiausios ovacijos po jos. Žinoma, Beczała pademonstravo puikią vokalinę ir sceninę formą. Publikos nuotaika ir reakcijos buvo tokios, kokios būtų pas mus, jei, pavyzdžiui, kokios nors ilgai lauktos operos premjeroje populiarią ariją jaudinančiai atliktų Violeta Urmanavičiūtė.
Beje, Jonteko atjauta Halkai, manau, atspindi ne tik kompozitoriaus, bet ir režisieriaus poziciją. Kiek teko matyti M. Trelińskio pastatymų, pagrindinės moters paveikslas šio kartais į „kontroversijas“ linkusio režisieriaus spektakliuose visuomet piešiamas labai jautriais štrichais, tiksliai išlukštenant veikėjų tragedijų priežastis ir aiškiai parodant jų skriaudėjų – vyrų – niekšybes. Sakyčiau, M. Trelińskis yra feministas. Antai „Halkoje“ tiksliai – su krauju, bet be perteklinių smulkmenų – parodomas Halkos persileidimas: tai naujai sugalvotas, su Halkos kūdikiu susijęs siužeto posūkis, bet jis padeda logiškai rutulioti Halkos tragedijos liniją ir išryškinti tiek Janušo abejingumą, tiek Jonteko užuojautą. Todėl toliau skambanti Jonteko arija jau nebėra tiesiog gražus operos numeris, bet nuosekliai augina veiksmo dinamiką.
Spektaklio visuma gerai apgalvota – sukonstruota protingai, nuosekliai. Scenografijos dailininkas Borisas Kudlička – nuolatinis M. Trelińskio bendradarbis – sukūrė, viena vertus, realistišką, kita vertus, išgrynintą ir konstruktyvų scenovaizdį. Dorotos Roqueplo kostiumai taikliai charakterizuoja personažus. Geras yra šviesų dailininko Marco Heinzo, vaizdo projekcijų kūrėjo Barteko Maciaso, choreografo Tomaszo Jano Wygodos, choro vadovo Mirosławo Janowskio darbas.
Manyčiau, šis „Halkos“ pastatymas ateinantį ar vėlesnį sezoną dar turėtų būti rodomas Varšuvoje, galbūt ir Vienoje. Nuoširdžiai rekomenduoju jį aplankyti: šis spektaklis leidžia suprasti, kodėl daugiau nei prieš 150 metų „Halka“ taip sukrėtė Varšuvos visuomenę, jog pradėta vadinti pirmąja lenkų nacionaline opera, nors toli gražu neatitiko patriotinės operos lūkesčių. Aš ir pati mielai pažiūrėčiau šį spektaklį dar kartą – gyvai, žinoma.
