Operos internetu (XI)

Vis labiau šylant orams ir švelnėjant karantinui, visas praėjęs laikas nuo kovo vidurio atrodo kaip tolimas prisiminimas. Nuo viruso plitimo pradžios prabėgo nemažai laiko, pasikeitė ne tik nuotaikos, bet ir orai, tad grįžtant į normalų ritmą ir po truputį atsigaunant renginiams, atrodo keista, kad „Metropolitan opera“ vis dar aktyviai rodo savo spektaklių įrašus. Beje, Vienos valstybinė opera jau paskelbė, kad birželis bus paskutinis operų rodymo mėnuo. Niujorko opera sustoti neketina. Paskutinę pavasario dieną paskelbtas 13-tos ir 14-tos savaičių grafikas, tad bent jau iki Joninių operas dar tikrai matysime.

Pastarąją savaitę teatras pateikė visą pluoštą puikios muzikos. Beveik visos operos lietuviams yra puikiai pažįstamos, jeigu ne iš pastatymų teatre, tai bent jau iš koncertinių atlikimų. Buvo puiki proga susipažinti ir su visiškai nepažįstamais veikalais.

Paskutinę gegužės savaitę pradėjo didingoji prancūzų kompozitoriaus Hectoro Berliozo opera „Fausto pasmerkimas“, kuri dažnai vadinama net ne opera, o dramatine legenda. 2008-aisiais, naujo pastatymo metu įrašytas spektaklis į teatrą sukvietė visą būrį žvaigždžių, tokių kaip Susan Graham, Marcello Giordani, Johnas Relyea ar dirigentas Jamesas Levine’as. Garsus kanadietis režisierius Robertas Lepage’as, puikiai pažįstamas iš „Nybelungų žiedo“ interpretacijos, Niujorke pastatė operą, kupiną grafikos dizaino elementų. Solistai scenoje turėjo pultelius. Jiems judant ekranas rodydavo tam tikrus vaizdus, pavyzdžiui, kai choro artistai šiek tiek pritūpę mosavo rankomis, ekranas už jų nugaros sukūrė jojimo su arkliais vaizdą. Milžiniškų techninių pastangų bei investicijų pareikalavęs pastatymas po 2008–2009 m. sezono į sceną sugrįžo tik šįmet, prieš pat karantino pradžią. Deja, publikai teko nusivilti, mat 12 metų technologijoms yra labai daug. Planuodamas repertuarą prieš kelerius metus, teatras nepaskaičiavo, kad 2008-ųjų technologinė pažanga 2020-aisiais bus gerokai pasenusi. Teko viską perprogramuoti, perkurti dalį dekoracijų, o esant įtemptam grafikui to padaryti buvo neįmanoma. Tad likus porai mėnesių iki sezono pradžios oficialiai paskelbta, jog 2019–2020 m. sezone „Fausto pasmerkimas“ bus atliekamas kaip koncertinė versija, be dekoracijų. Tokie solistai kaip Elīna Garanča ar Ildaras Abdrazakovas situacijos neišgelbėjo – teatras visus 5 vakarus buvo apytuštis. „Fausto pasmerkimo“ premjera Niujorko operoje įvyko 1896 metais. Iki 2020-ųjų opera (dramatinė legenda) vaidinta 30 kartų.

Kovą atšaukus LNOBT spektaklius, daugelis liko itin nusivylę, mat po keleto metų turėjo sugrįžti Giuseppe’s Verdi opera „Ernanis“, ir dar su įspūdinga solistų sudėtimi. Neįvykus spektakliams Vilniuje, proga išvysti šią ankstyvąją Verdi operą pasitaikė gegužės 26-ąją. 2012 m. įrašytame „Metropolitan“ spektaklyje dainavo Angela Meade, Marcello Giordani, Dmitrijus Chvorostovskis ir Ferruccio Furlanetto, dirigavo Marco Armiliato. Nuo 1983-iųjų su tomis pačiomis dekoracijomis rodomas spektaklis visuomet pritraukia pilną salę, mat įspūdingas režisieriaus ir scenografo Piero Luigi Samaritani pastatymas verčia publiką ploti pakilus kiekvieno veiksmo uždangai. Ernanį „Metropolitan“ scenoje yra įkūniję tokie solistai kaip Luciano Pavarotti ar Ermanno Mauro. Po pastatymo premjeros 1983 m. per kelis sezonus opera suvaidinta apie 40 kartų. Deja, nuo 1985 m. iki 2008-ųjų „Ernanis“ nebuvo rodomas.

Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“ nuo pat pasaulinės premjeros 1893 m. Turine kėlė daugybę klausimų, mat garsus prancūzų kompozitorius Jules’as Massenet 1884 m. buvo pateikęs savąją „Manon“ versiją. Ilgus metus solistai nesutarė, kieno muzika gražesnė ir libretas įdomesnis. Šiandien galime daryti prielaidą, jog Massenet „Manon“ statoma dažniau nei Puccini „Manon Lesko“. Kad ir Lietuvoje: per 100 operos veiklos metų Massenet opera buvo statyta net 3 kartus, o Puccini nė vieno. Niujorke „Manon Lesko“ premjera įvyko 1907-ųjų žiemą. Paskutinį kartą ši opera vaidinta 2016-ųjų gruodį. Iš viso parodyti 273 spektakliai. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog prancūziškoji Massenet „Manon“ pirmą kartą parodyta 1895 m., o paskutinį – 2019 metais. Iš viso dainuoti 279 spektakliai. Tad panašu, jog „Metropolitan opera“ šias operas stengiasi rodyti tolygiai. 1980 m. įrašytoje „Manon Lesko“, kurią išvydome gegužės 27-ąją, dainavo Renata Scotto, Plácido Domingo ir Pablo Elvira, dirigavo J. Levine’as. Tai didingas klasikinis Gian Carlo Menotti pastatymas, teatre rodytas iki 2008-ųjų. Naujoji operos interpretacija publikai buvo pateikta 2015–2016 m. sezone.

Gegužės 28-ąją turėjome retą progą išvysti, ko gero, vieną didingiausių ir sudėtingiausių operų pasaulyje – Hectoro Berliozo „Trojėnus“. Joks pasaulio teatras nuo pat operos sukūrimo nebuvo pajėgus atlikti šios sudėtingos, beveik 5 valandas trunkančios operos, kurią sudaro ne tiek du veiksmai, kiek dvi operos, mat pirmoji dalis pasakoja priešistorę, o antroji – trojėnų kovą Kartaginoje, veiksmuose pasirodo skirtingi veikėjai. Ši opera yra paremta Virgilijaus epu „Eneida“. Daugelį metų šis veikalas būdavo atliekamas kaip koncertas, ir dažniausiai ne visas, o tik atskiros dalys ar veiksmai. Pirmą kartą visa opera be kupiūrų atlikta jau po kompozitoriaus mirties 1890 m. Vokietijoje, prabėgus beveik 20 metų po sukūrimo. „Metropolitan opera“ pirmą kartą visą operą pastatė 1973 m. ir nuo to laiko ją pakartoja kaip tradiciją, lygiai kas 10 metų. 2003 m. parodytas naujas pastatymas, kurį, nufilmuotą 2013-aisiais, ir pamatėme. Šios interpretacijos režisierė Francesca Zambello yra pažįstama ir Vilniaus publikai, mat LNOBT savo repertuare iki šiol turi jos statytą „Skrajojantį olandą“. Sudėtingus vaidmenis „Trojėnuose“ sukūrė Deborah Voigt, Susan Graham, Bryanas Hymelis ir Dwayne’as Croftas, dirigavo Fabio Luisi. Opera iš viso rodyta 44 kartus. Pagal idėją 2023–2024 m. opera turėtų būti rodoma dar kartą, mat nuo 2013–2014-ųjų sezono bus prabėgę jau 10 metų. Tačiau niekuomet nesi tikras, kas bus rytoj.

Dar viena Lietuvoje nestatyta ir koncertiškai neatlikta opera buvo parodyta gegužės 29 dieną. Tai Vincenzo Bellini „Somnambula“, kurios naujo pastatymo premjera įvyko 2009 metais. Spektaklis nufilmuotas tuo pat metu su solistais Natalie Dessay ir Juanu Diego Flórezu bei dirigentu Evelino Pidò. Somnambulizmas, arba lunatizmas – tai reiškinys, kai žmogus vaikšto per miegus. Bellini šmaikščiai pažvelgė į šią istoriją ir sukūrė pusiau komišką, pusiau rimtą bel canto operą, kurioje labiausia išsiskiria lunatikavimo scena. Sopranas šioje vietoje turi pademonstruoti visą vokalo meistrystę, kartais atlikti ir režisieriaus užmojus, pavyzdžiui, „Metropolitan“ teatre ši scena prasideda solistės ėjimu per parterį, pro žiūrovus, scenos link, o vėliau stovėdama ant specialios platformos ji „įvažiuoja“ į orkestro ložę ir kabėdama virš jos kelias minutes dainuoja. Kaip ir Liučijos mirties, taip ir lunatikavimo scena yra vienas iš bel canto pavyzdžių, kuriuos „perkanda“ ne visi sopranai. Nuo premjeros 1883 m. iki paskutinio spektaklio 2014 m. ši opera Niujorke vaidinta 80 kartų.

Savaitę pabaigė komiškasis Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, nufilmuotas 2018 m. su solistais Pretty Yende, Matthew Polenzani, Davide’u Luciano ir Ildebrando D’Arcangelo bei dirigentu Domingo Hindoyanu, taip pat Richardo Strausso „Salomėja“, įrašyta 2008-aisiais su Karita Mattila, Ildikó Komlósi, Kimu Begley, Josephu Kaiseriu ir Juha Uusitalo bei dirigentu Patricku Summersu. Kalbant apie „Meilės eliksyrą“ reikia pabrėžti, kad tai viena populiariausių operų net tik Donizetti biografijoje, bet ir apskritai pasaulyje. Nuo 1904 m. iki 2018 m. veikalas vaidintas 302 kartus. O štai Strausso „Salomėja“ turi kur kas sudėtingesnę ir įdomesnę istoriją. Pirmą kartą ši opera Niujorke atlikta 1907 m. sausio 22-ąją ir nušvilpta. Publika pasibaisėjo scenoje rodomu brutalumu. Teatro valdžia šios operos atsisakė ir nerodė iki pat 1934-ųjų, kai po sėkmingo Wilhelmo von Wymetalio pastatymo prasidėjo šios operos šlovės era. Daugelį sezonų „Salomėja“ buvo rodoma kartu su kitomis vienaveiksmėmis operomis, kaip „Džanis Skikis“, „Kaimo garbė“, „Amelija puotoje“ ar „Tarnaitė ponia“. Pirmą kartą „Salomėja“, kaip savarankiška opera, buvo parodyta 1962 m., dar senajame teatre. Ypatinga ši opera tapo tada, kai Salomėjos vaidmenį pradėjo dainuoti Leonie Rysanek, Grace Bumbry ar Birgit Nilsson. Nuo premjeros iki paskutinio spektaklio 2016 m. šis veikalas „Metropolitan opera“ scenoje buvo rodytas 163 kartus ir nusileidžia tik žymiajam „Rožių kavalieriui“. Būtent šios dvi operos iš daugelio pastatytų Strausso veikalų Niujorko operoje yra populiariausios ir dažniausiai rodomos.

Deja, koronavirusas pasiglemžė jau antrąjį „Metropolitan opera“ šeimos narį. Po altininko Vincento Lionti mirties kovą, šį kartą teatras neteko dirigentų asistento Joelio Revzeno, dirbusio teatre nuo 1999-ųjų. Per šį laiką dirigentas padėjo parengti daugybę spektaklių, o pats prie pulto scenoje stojo vos dukart – 2017-aisiais pakeitė sergantį dirigentą. Tąkart maestro dirigavo „Eugenijų Oneginą“.

Birželio 1–21 d. bus galimybė internetu (www.metopera.org) išvysti operas „Puritonai“ (2007), „Lulu“ (2015), „Orfėjas ir Euridikė“ (2009), „Toska“ (1978), „Keršto angelas“ (2017), „Otelas“ (2015), „Šventoji“ (2008), „Tito gailestingumas“ (2012), „Jolanta“ ir „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ (2015), „Jonukas ir Gretutė“ (2008), „Italė Alžyre“ (1986), bus transliuojamas balandžio 25-osios gala koncertas iš namų (kartojimas) bei operos „Rodelinda“ (2011), „Armidė“ (2010), „Semiramidė“ (2018), „Ifigenija Tauridėje“ (2011), „Likimo galia“ (1984), „Echnatonas“ (2019), „Satyagraha“ (2011), „Traviata“ (2017).

B. d.