Operos internetu (VII)

Gegužės 9-oji turėjo būti paskutinė „Metropolitan opera“ sezono diena, po kurio teatras būtų išėjęs atostogų iki rugsėjo, o visą gegužę, birželį ir dalį liepos, kaip ir kasmet, jo scenoje karaliautų baletas. Kiekvieną vasarą Amerikos baleto teatras parodo po 8–9 baleto spektaklius. Deja, šie metai bus kitokie. Tad artėjant gegužės 9-ajai vis kirba mintis, ar tik nesibaigs operų transliacijos (www.metopera.org)? Reikia pasidžiaugti, jog bent jau kol kas yra paskelbtas šios savaitės tvarkaraštis, o kaip bus po to – nežinia.

Ši savaitė buvo bene įspūdingiausia. Žinoma, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Per 7 transliacijų savaites akylesni žiūrovai galėjo pasigesti vieno žymiausių pasaulio tenorų, dabar dainuojančio baritono partijas, Plácido Domingo. Praėjusį rudenį šis solistas taip pat buvo paliestas seksualinio priekabiavimo skandalo, tad jo karjera Niujorke jau baigta. Apskritai joks JAV teatras jo nebekviečia. Tad buvo įdomu, ar „Metropolitan opera“ apsieis be šio solisto, nes P. Domingo, kaip ir Jamesas Levine’as, karaliauja daugelyje įrašų. Stebint spektaklius atrodo, kad J. Levine’o skandalas, nutikęs prieš 3 metus, jau kaip ir pamirštas – beveik trečdalį spektaklių dirigavo šis ilgametis muzikos vadovas, o praėjusį šeštadienį pirmą kartą išvydome ir garsųjį tenorą – operoje „Luiza Miler“.

Antras aspektas, kodėl ši savaitė buvo tokia įspūdinga, – tai Gaetano Donizetti „Tiudorų“ trilogija, kurią sudaro istorinės operos „Ana Bolena“, „Marija Stiuart“ ir „Robertas Devere“. Trys įspūdingos operos kartais laikomos britiškuoju Nybelungų žiedu. Na, o savaitės pabaigoje išvydome vieną iš nedaugelio mohikaniškų rusiškų operų – Aleksandro Borodino „Kunigaikštį Igorį“. Daugelis žiūrovų, ko gero, pamena LNOBT statytą genealiojo rusų režisieriaus Boriso Pokrovskio šios operos interpretaciją. Tad paganyti akis ir ausis tikrai buvo į ką. Na ir, žinoma, pirmas įrašas iš 1977–1990 m. laikotarpio – 1985 m. nufilmuota „Aida“. Ji buvo įdomi dar ir dėl to, jog beveik visi šio teatro gerbėjai buvo pripratę prie 1988 m. pastatytos „Aidos“, kuri iki 2018-ųjų rudens karaliavo šio teatro repertuare, o kokia interpretacija buvo prieš tai, daug kas nebeatsimena arba išvis net nežino. Tad tai buvo įdomus spektaklis ir dėl scenografijos. Ir turbūt pagrindinė priežastis, kodėl vertėjo žiūrėti seną ir ne itin kokybišką įrašą (nes tuo metu teatras daug dėmesio skyrė orkestrui, tad girdėjosi net orkestro artistų atsikvėpimai, o tutti vietose visiškai nesigirdėjo choro ir solistų) – tai solistė Leontyne Price, kuri su šiuo vaidmeniu paliko teatrą, o po garsiosios Nilo scenos publika solistę apdovanojo 5 minutes trunkančiomis ovacijomis...

Garsiojo italų bel canto kompozitoriaus Donizetti „Tiudorų“ trilogija buvo sukurta 1830–1837 metais. Dažnai trilogija dar vadinama „Donicečio karalienėmis“. Tai XVI a., Tiudorų laikų, Anglijos sąmokslų, intrigų, meilės trikampių bei rūmų gyvenimo atspindys, kuriam atskleisti kompozitorius paaukojo ne vienus metus, nes net ir sukurtas operas ne kartą koregavo. Išvysti visas šias tris operas per vieną sezoną pasitaiko itin retai, o dar rečiau nutinka, kad vienas sopranas padainuotų visas tris pagrindines partijas. Taip nutiko Sondrai Radvanovsky, kuri 2015–2016 m. sezone padainavo Aną Boleną, Mariją Stiuart bei Elžbietą I ir pateko į teatro istoriją. Ana Bolena finale yra nukirsdinama, o jos dukra Elžbieta I viską pamato savo akimis. Antroji opera „Marija Stiuart“, sukurta po penkerių metų ir kompozitoriaus pavadinta „Marija, Škotijos karalienė“, pasakoja apie suaugusios karalienės gyvenimą, kai ji įsako nukirsdinti savo pusseserę, Škotijos karalienę. Abi jos siekia karūnos, pirmojo veiksmo finalas yra dramatiškas dviejų karalienių susidūrimas, kuris pasibaigia dvikova. Tai viena sudėtingiausių operų solistams muzikine prasme, prilygstanti bel canto šedevrams „Favoritė“, „Lukrecija Bordžija“ ar „Liučija di Lamermur“. O paskutinioji opera, kompozitoriaus vadinta „Elžbieta I, Anglijos karalienė“, sukurta 1837 m., vaizduoja įvykius po daugelio metų, kai senoji Elžbieta I įsisuka į meilės intrigas ir yra išduodama savo mylimojo bei pati tampa auka. Matome seną ir sunykusią monarchę, kuri nebėra tokia galinga ir įtakinga. Minėtame sezone S. Radvanovsky leido žiūrovams patirti visas Donizetti trilogijos herojų emocijas: nuo jaunos ir visais pasikliaujančios Anos Bolenos iki senstančios jos dukters, karalienės Elžbietos I.

Pirmoji trilogijos opera „Ana Bolena“ pirmą kartą „Metropolitan“ teatro istorijoje buvo pastatyta 2011–2012 m. sezone. Nufilmuotame spektaklyje dainavo Anna Netrebko, Ekaterina Gubanova, Stephenas Costello, Ildaras Abdrazakovas, operai dirigavo Marco Armiliato. Antroji trilogijos dalis „Marija Stiuart“ pastatyta kitame, 2012–2013 m., sezone, ir nufilmuota su tokiais solistais kaip Elza van den Heever, Joyce DiDonato ir Matthew Polenzani bei dirigentu Maurizio Benini. Na, o trilogijos finalo teko palaukti net dvejus metus, kol galiausiai, 2015–2016 m., įvyko ir trečioji premjera. Tada scenoje pasirodė S. Radvanovsky, Elīna Garanča, M. Polenzani, Mariuszas Kwiecienis ir dirigentas M. Benini. Buvo pakartotos ir ankstesnės operos: „Ana Bolena“ po 2015-ųjų rudens į sceną kol kas nesugrąžinta, „Marija Stiuart“ su Diana Damrau turėjo būti rodoma prieš mėnesį, taip pat filmuojama ir transliuojama kine, deja, karantinas pateikė kitokį scenarijų, o „Robertas Devere“ į sceną turėtų sugrįžti šią žiemą. Taigi, kaip matome, visos trilogijos viename sezone išvysti nepavyks, nes tai yra itin brangus ir sudėtingas projektas. Istorinių operų mėgėjai turėtų suklusti, nes vasaros pabaigoje LNOBT žada pirmosios trilogijos operos „Ana Bolena“ premjerą.

„Metropolitan opera“ puoselėja tradiciją kasmet publikai pristatyti po vieną šiuolaikinę operą. Dažniausiai tai būna jau anksčiau sukurti veikalai, kartais užsakyti paties Niujorko teatro. 2018–2019 m. sezone įvyko vieno jauniausių JAV kompozitorių Nico Muhly operos „Marni“ premjera, sukurta pagal 1961 m. parašytą Winstono Grahamo novelę. Kino režisierius Alfredas Hitchcockas 1964 m. pagal ją sukūrė įsimenantį psichologinį trilerį, o 2018-ųjų pabaigoje novelė persikėlė ir į operos sceną. Premjeriniame sezone nufilmuotas spektaklis su Isabele Leonard, Iestynu Daviesu, Christopheriu Maltmanu bei dirigentu Robertu Spano buvo parodytas 8 kartus ir sulaukė pilnos salės žiūrovų bei griausmingų ovacijų. Išties, šios operos siužetas intriguojantis ir įdomus. Jauna mergina Marni įsidarbina įmonėje, pavagia iš seifo pinigus ir dingsta. Pasikeitusi pavardę ji įsidarbina kitoje vietoje ir kartojasi tas pats scenarijus, kol galiausiai Marni pagaunama nusikaltimo vietoje. Detektyvinė ir įtampos kupina istorija įtraukia nuo pirmų akimirkų. Žinoma, A. Hitchcocko filmui opera neprilygsta, nes nėra tokios stingdančios įtampos, tačiau kaip šiuolaikinei operai kūrinys neblogas, nors ir netobulas.

Gegužės 1-ąją išvydome 1985 m. nufilmuotą Giuseppe’s Verdi „Aidą“, kurioje dainavo karjerą bebaigiantys solistai Leontyne Price, Fiorenza Cossotto, Jamesas McCrackens ir Simonas Estesas. Operai dirigavo J. Levine’as. Tai senas, bet tuo metu modernus pastatymas, beveik be dekoracijų, tačiau su įspūdingais, įsimenamais kostiumais. 1976 m. režisieriaus Johno Dexterio sukurta interpretacija (trečiąją savaitę matėme to paties menininko sukurtą ir vis dar rodomą operą „Karmeličių dialogai“) buvo rodoma 9 sezonus. Teatro legenda vadinta L. Price Niujorko scenoje debiutavo 1961 metais. Jai buvo suteikta garbė dainuoti ir 1966-aisiais, atidarant naujuosius rūmus Linkolno centre. Tai vienas sėkmingiausių sopranų, juodaodė, kuri skynėsi kelią į operos padanges tais laikais, kai požiūris į tokius žmones JAV buvo kitoks, nei šiandien.

Gegužės 2-ąją parodyta retokai statoma Verdi opera „Luiza Miler“. 1979 m. įvykusi premjera buvo vienas gražiausių šio teatro darbų, mat šalia uždangos įmontuota po 3 ložes, kuriose sėdėjo iš XVIII a. nužengęs elitas ir vėdindamasis vėduoklėmis stebėjo operą – interpretuotas „teatras teatre“. 2001 m. įvyko naujas, bet taip pat klasikinis pastatymas, kurio pakartojimą 2018 m. ir turėjome progą išvysti. Operoje pasirodė Sonya Yoncheva, Piotras Beczała ir Plácido Domingo. Spektaklį turėjo diriguoti J. Levine’as. Tačiau vos prieš kelis mėnesius jis buvo iš teatro atleistas po seksualinio priekabiavimo skandalo. Ilgai nebuvo aišku, kas diriguos šį retą kūrinį, kol likus vos mėnesiui iki spektaklių maratono pradžios buvo surastas dirigentas – Bertrand’as de Billy, puikiai susidorojęs su užduotimi.

Savaitę užbaigė po 100 metų pertraukos 2014-aisiais į sceną sugrąžinta Borodino opera „Kunigaikštis Igoris“ su Oksana Dyka, Anita Rachvelishvili ir jau minėtu I. Abdrazakovu bei dirigentu Gianandrea Noseda. Didinga opera, kaip ir „Borisas Godunovas“, reikalauja daug pastangų. Šiame pastatyme buvo pasirinktas ir dekoracijų, ir kostiumų prabangos variantas, kai stebėdamas operą pajunti ir veiksmo vietą, ir laiką, ir siužetą. Viena įspūdingiausių vietų – gėrimo scena, kai į nelaisvę paimtus karius priešai paniekina gerdami alkoholį, valgydami, šokdami ant stalų ir kabinėdamiesi prie moterų. Tai buvo išraiškingai perteikta scena iš „didžiosios“ kaimynės gyvenimo, be jokio pagrąžinimų vaizdavusi Rusijos kaimo realijas. Taip pat įsimena ir antro veiksmo finalas, kai prasidėjus mūšiams tiesiog akyse įvyksta sprogimas, o pasigirdusius nerimo šūksnius nutildo krentančios lubos. Tai grandiozinė, natūralistinė, vaizdinga opera, kurios iki galo negali suvokti net keliskart pasižiūrėjęs. Beje, pirmo veiksmo finale, prieš garsiuosius poloviečių šokius, matomas raudonų aguonų laukas teatrui atsiėjo net 160 000 dolerių. 2014 m. vasarą prasidėjusi finansų krizė, kuri vos nesibaigė operos uždarymu, buvo proga visiems badyti pirštais į šios scenos vaizdą ir kaltinti vadovybę švaistant didelius pinigus už gėles scenoje.

Aštuntąją savaitę matysime dvi ankstesnio laikotarpio operas. Savaitę pradės 1998 m. nufilmuotos Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“, toliau bus rodoma Ambroise’o Thomas’o „Hamletas“, šiuolaikinės autorės Kaijos Saariaho opera „Tolimoji meilė“, Richardo Strausso „Kapričas“ su garsiąja Renée Fleming, Giacomo Puccini „Bohema“ (jos pati pirma teatro transliacija parodyta 1977 m. su Renata Scotto ir Luciano Pavarotti), Pietro Mascagni „Kaimo garbė“ ir Ruggero Leoncavallo „Pajacai“. Bus pateikta ir staigmena – 2017 m. sukurtas filmas „Operos rūmai“, skirtas teatro 50-mečiui Linkolno centre, apie senuosius operos rūmus, naujųjų statybas, senųjų gyventojų prisiminimus, teatro atidarymą ir problemas. Tad laukia ne ką prastesnė, o gal net ir įdomesnė savaitė.