Muzika su upės vardu

Šį pavasarį Vilniuje ir Kaune turėjo koncertuoti unikalus gerklinio dainavimo ansamblis „Alash“ iš Tuvos (pietiniame Sibiro pakraštyje esantis regionas, besiribojantis su Mongolija). Tačiau dėl gerai žinomų priežasčių koncertai nukeliami. Vis dėlto manome, kad laikraščio skaitytojams bus įdomu susipažinti su šiuo pasaulyje išgarsėjusiu ansambliu, kuris, tikėkimės, dar ne kartą lankysis Lietuvos koncertų salėse. Ansamblio nariai Bady-Dorzhu Ondaras, Ayanas-ool Samas ir Ayanas Shirizhikas kartu koncertuoja nuo 1999 metų. Savo pasirodymuose, kuriuose demonstruoja gerklinio dainavimo ypatumus, jie naudoja ir tradicinius senovinius instrumentus igil, murgu, limpi, shoor ir kt., taip perteikdami savitą Tuvos garsyną, skambesį bei nuotaiką. „Alash“ nariai sutiko pasidalyti mintimis apie unikalią muzikinę tradiciją, apie šiuolaikinį klausytoją bei ansamblio pavadinimui panaudotą upės vardą.

Ar tai Jūsų pirmas apsilankymas Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?

Esame keletą kartų jau koncertavę Lietuvoje. Vieną kartą su Tuvos nacionaliniu orkestru, kitą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis 2018“. Įspūdžiai šilti, koncertų lankytojai ir visi sutikti žmonės buvo draugiški ir vaišingi.

Koncertuojate įvairiose šalyse visame pasaulyje. Ar galėtumėte išskirti pagrindinius kultūrinius skirtumus, kuriuos pastebite?

Gana lengvai randame bendrą kalbą su kitais muzikantais bei savo srities profesionalais net ir nekalbėdami ta pačia kalba. Manome, kad kartais šalių kultūrų skirtumai pasireiškia, tarkime, dėl punktualumo ir dėl to, kaip yra maitinami atvykę atlikėjai. O šiaip koncertai organizuojami visur panašiai.

Ar klausytojai iš kitų kultūrų iš tiesų gali suprasti jūsų tradicinę muziką, kurią atliekate?

Tai gana sudėtingas klausimas. Apskritai, galima sakyti, kad viskas priklauso nuo pačių klausytojų susidomėjimo. Jeigu žmogus nesidomi, jis nesigilins ir nesupras. Bet jeigu klausytojas yra smalsus ir domisi šia muzika, manau, net ir augęs kitoje kultūroje jis kuo puikiausiai gali suprasti mūsų muziką. Yra atvejų, kai užsieniečiai tampa tikrais Tuvos muzikos žinovais! Ypač jaučiame susidomėjimą Tuvos dainomis ir kultūros istorija.

Naudojate archajinę dainavimo techniką khomei (xöömei). Kaip gimė noras tapti šios vokalinės technikos specialistais ir ja dainuoti profesionaliai?

Mes, visi ansamblio nariai, pradėjome dainuoti dar vaikai. Savo šeimose turėjome vyresniųjų, kurie dainavo šia technika ir pasirodydavo tokiuose ansambliuose kaip „Ertinelig Tuva“ ir „Tuva Ensemble“. Tai įkvėpė mus tęsti tą tradiciją. Ayanas-ool Samas ir Bady-Dorzhu mokėsi pas tokio dainavimo meistrą Kongarą-ool Ondarą, o Ayanas buvo pirmasis Andrejaus Mongusho mokinys. Jie ir suformavo „Alash“ ansamblį 1999 metais. Mes greitai sulipome kaip komanda, pradėjome organizuoti koncertus ir dalyvauti įvairiuose festivaliuose. Taigi šis sprendimas buvo priimtas palaipsniui, kai suvokėme, jog mūsų tradicinė muzika yra aukštai vertinama skirtingų šalių klausytojų.

Kaip apibūdintumėte grojimą murgu, limpi ir shoor?

Šiomis dienomis daugiausiai grojame shoor, o murgu ir limpi buvo įrašyti pirmoje „Alash“ kompaktinėje plokštelėje. Ayano stilius yra labai jautrus, lyriškas, dažnai pilnas vibrato, o kartais perkusinių technikų. Grodami mes dažnai deriname istorines grojimo technikas su labai paveikiu jautrumu muzikai.

Kaip keitėsi ansamblis nuo susikūrimo 1999 metais?

Ansamblis susibūrė paskatintas susidomėjimo folkloro muzika, iš pradžių turėjome dvylika narių. Vėliau jų sumažėjo iki šešių. Po studijų baigimo 2004 m. dauguma muzikantų pasuko kitais profesiniais keliais, o likusieji iki 2011-ųjų tęsėme savo veiklą kaip kvartetas. Ir jau beveik devynerius metus esame „Alash“ trio. Taip kūrinių aranžuotės tapo dar originalesnės, sudėtingesnės ir subtilesnės, perteikiančios balso jautrumą ir galią. Kiekvieno muzikanto įtaka ansambliui pagilėjo, sustiprėjo. Taip pat įgijome daug patirties dirbdami kartu su kitais muzikantais ir atlikdami kitus muzikos žanrus.

Kaip derinate tradicinę Tuvos muziką su klasikinės muzikos elementais? Kokių randate panašumų?

Panašumas – bendra muzikos idėja. Nuo to laiko, kai studijavome klasikinę muziką Kyzylo menų koledže, mes galime lengvai suderinti Vakarų muzikos harmonijas ir Tuvos muzikos jautrumą kurdami tam tikrus muzikos sluoksnius, siekdami organiškumo ir tradicijos grynumo.

Esate bendradarbiavę su daugybe džiazo, beatbox, fusion muzikantų. Kaip suderinate šiuos stilius su savo muzika?

Kartais sutinkame žmonių, su kuriais grojant paaiškėja, jog jie negali keisti savo grojimo manieros ir prisitaikyti prie kitų stilių. Tačiau dažniausiai muzikantai pradeda groti tarpusavyje derindami tam tikras abstrakčias muzikines idėjas, jas eskizuoja, ir tai greitai ir lengvai išsirutulioja į improvizacijų sesijas drauge.

Jūs vedate įvairaus pobūdžio muzikos dirbtuves mokyklose. Ką stengiatės perduoti, pasakyti jauniems žmonėms?

Norime, kad žmonės suprastų, jog Tuvos muzika yra unikalus lobis, susiliejęs su tuvių kultūriniu identitetu. Tikimės, kad žmonės mėgaujasi klausydamiesi šios muzikos, noriai jos mokosi, atlieka ją, tęsia tradiciją. Tuvos muzika yra originalaus ir kompleksiško garso suvokimo atspindys, ji labai skiriasi nuo Vakarų muzikos tradicijos ir muzikos suvokimo. Be to, norime perteikti savo muzikos džiugesį, energiją ir grožį!

Ansamblį pavadinote Alašo upės vardu. Kokią reikšmę Jums turi upės simbolika?

Upė simbolizuoja tradicijos srovę, ištekančią iš savo ištakų, šaltinio. Mūsų protėviai per šių dienų kartos žmones perduoda tradiciją į ansamblio „Alash“ rankas, kuriomis ji nutekės į ateitį. Beje, atliekame daug dainų apie upes ir apie kartų kaitą bei gyvenimo tėkmę. Galbūt tai ir nulėmė pavadinimo pasirinkimą.

Kaip galėtumėte apibūdinti ansamblio identitetą?

„Alash“ yra ansamblis, įvaldęs tradicinius Tuvos instrumentus bei multifonines vokalines technikas. Mes tvirtai remiamės protėvių perduotomis tradicijomis, folkloro muzika. Kartu puoselėjame ir dabarties muziką, ieškome skambesio naujovių, bendradarbiaujame su kitais muzikantais.

Esate pasirodę daugybėje pasaulio salių. Ar yra toks pasirodymas, kuris išsiskyrė iš visų kitų?

Vieną kartą turėjome garbės groti Dalai Lamai XIV. Tai buvo graži ir jautri patirtis. Jis palietė Ayano-ool Samo barzdą. „Carnegie Hall“ Niujorke taip pat įvyko mums daug reiškęs pasirodymas, nes ši salė yra kaip muzikanto pasiekto tarptautinio pripažinimo ir sėkmės simbolis. Visai kitokią prasmę įgauna koncertai, kuriuos atliekame namuose. Beje, neseniai atšventėme savo ansamblio 20-metį Kyzyle, ir mūsų pasveikinti atvyko tokios įžymybės kaip Shodekeh ir Wendelis Patrickas.

Įrašėte penkias kompaktines plokšteles. Kas jas įkvėpė? Ar lyginant šiuos įrašus jaučiamas ansamblio augimas?

Palaukite, kol išgirsite mūsų naujausią albumą! Jame mes sutalpinome visus atspindžius apie tai, kas muzikaliai ansamblis buvo ir yra. Rinkdamiesi temą vienam ar kitam albumui nenumatome konkretaus ir aiškaus proceso, dainos dažnai būna viena su kita susijusios, taigi savaime susidėlioja į bendrą programą.

Jūsų dainavimo maniera imituoja paukščių giedojimą, vėjo pūtimą, vandens tekėjimą ir t.t. Kokią simbolinę reikšmę šie reiškiniai turi Jūsų kultūroje ir muzikoje?

Muzika kyla iš gamtos, jos imitacinio atvaizdavimo. Tačiau dažniausiai tai nėra tiesioginis atvaizdavimas, o veikiau emuliacija, tarsi raibuliuojančio vandens garsai kompozicijoje „Borbangnadyr“, kurios kviesime pasiklausyti.

Dėkoju už pokalbį.