Pradžia buvo ilga...

„Mus skaudindama ir turtingiausia kūrybos valanda sulaukia saulėlydžio. Aistra, kančios yra laikini. Žmogus, būdamas kuriančiuoju, kartu visada neša ir griūties, laikinumo ženklą“, – užsirašiau paskutinius kompozitoriaus Vytauto Barkausko žodžius, pasakytus mūsų pokalbyje. Šiandien, atsisveikinimo valandą, patvirtindami kūno laikinumą, bandome pažvelgti į jo proto, sielos kelią link pilnatvės.

Vytautas Pranas Marius Barkauskas gimė Kaune, Elenos Cirtautaitės-Barkauskienės (1906–1987), Žemaitijos vyskupo dukterėčios, ir Prano Barkausko (1900–1942), vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, šeimoje. Motina buvo baigusi aukštuosius namų ruošos kursus Belgijoje. Tėvas – Karo mokyklą ir su valstybės stipendija studijavo Prancūzijoje, įgijo tarptautinės teisės ir ekonomikos įstatymų leidybos daktaro laipsnį. Žuvo ištremtas, sūnaus pasąmonėje palikdamas skausmą. Mėtydama pėdas mama išaugino sūnų Vytautą ir dvi dukteris – Dalią ir Saulę.

Pradėjęs mokytis katalikiškoje Kauno M. Pečkauskaitės pradžios mokykloje, Vytautas jau nuo 1940-ųjų suolą trynė Kauno V. Kudirkos pradžios mokykloje, 1942–1943 m. Plungės gimnazijoje, jau kaip „liaudies priešo“ sūnus 1949 m. baigė Rietavo vidurinę mokyklą. Išgyvendama artimųjų kančias, žūtis, mama vaikus ruošė gyvenimui: mokė užsienio kalbų, sūnų skambinti fortepijonu.

1949–1953 m. V. Barkauskas mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, su pagyrimu baigė Berlyno konservatorijos auklėtinės pedagogės Tabryt Freidbergienės fortepijono klasę. Tai svarbu, nes V. Barkauskas puikiai pažino instrumentą ir vėliau daug kūrė pianistams gerai suvokiama technika ir turtinga raiškos amplitude. Plačiai atliekamos jo trys „Legendos apie Čiurlionį“, rašytos Tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, profesorės Veronikos Vitaitės propaguoti ansambliai keturioms rankoms, dviem, keturiems pianistams ir kiti kūriniai.

Lygiagrečiai tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute 1949–1953 m. V. Barkauskas studijavo ir matematiką. Sunkiai besiversdamas dirbo įvairius darbus, dažniausiai pasinaudodamas įgyta pianisto specialybe. Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo prof. Antano Račiūno kompozicijos klasėje. 1959 m. baigęs studijas, jau nuo 1961-ųjų konservatorijoje pradėjo pianistams dėstyti harmoniją, po truputį ugdydamas savo kompozicijos klasę (1991 m. – Kompozicijos katedros profesorius).

1959 m. V. Barkauskas buvo priimtas į Kompozitorių sąjungą. Jis ne kartą trumpuose interviu yra sakęs, jog jam „svarbiausia, kad muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška“. Tačiau, sakyčiau, tai tik paviršutiniškas, galantiškas (kuo galėjo didžiuotis) inkliuzas pirmą kartą girdimos muzikos dvasioje. Kaip retai mums pavyksta išgirsti ir įžvelgti sukurtos muzikos esmę! Todėl, kad ji, paslėpta už nedėmesingai klausomo garsyno, gali mums netgi asocijuotis su kakofonija. Tačiau kai tai pavyksta, gali paskęsti muzikos inspiruojamoje nirvanoje. Negalvodami apie teoretikų mėgstamų akcentuoti technologijų primatą, pradedame suvokti kūrinio tiesą. Jo esmę ir tiesą išreiškia idėja. Ji V. Barkausko kūryboje beveik visada atliepia sudėtingas žmogaus sielos šauksmo modifikacijas. Kokie skirtingi jų atspalviai: nuo asmeninio skausmo ir svajos, asmenybės ir sociumo susipriešinimo, plataus spektro liūdesio ir dramatinio polėkio – avanti! Minties plėtojimo logika, dinamika, vidinė konfliktinė dramaturgija ar tiesiog skambesio būsena turėjo būti suvaldyta, rasti būdai, kaip tvarkyti tuos minties, emocijų ir garsyno vandenynus.

Septintojo dešimtmečio pradžia – visuomenėje vis dar ieškoma „ideologinių, formalistinių“ paklydėlių. Kūrybos kryptį nurodančiuose dokumentuose nuolat buvo pabrėžiama, kad „aktuali ir gera“ muzika tokia, kuri atspindi „socialistinės visuomenės gyvybingumą“, kad „liaudiškumas kaip novatoriškumo išraiška“ yra būtina „kūrinio meistriškumo sąlyga“. Ir V. Barkauskas tvarkingai kūrė liaudies dainų išdailas, dainas ir jų ciklus solistams, ansambliams, pjeses fortepijonui. Tačiau besibaigiant 7-ajam dešimtmečiui atsirado galimybių ištrūkti į Europos pakraštį – Lenkiją, šiuolaikinės muzikos festivalį „Varšuvos ruduo“. Jis atvėrė pribloškiančią muzikos dinamiką, esminius stilistikos, komponavimo technologijų pasikeitimus. V. Barkauskas įniko studijuoti įvairiais būdais gautas Bartóko, Orffo, Varèse’o, Iveso, Messiaeno, Boulezo, Blacherio, Henze’s, Stockhauseno ir, aišku, naujausius lenkų kūrinius bei kitą autentišką rašytinę medžiagą. Nebuvo kalbų barjero. Pjesė fortepijonui „Susimąstymas“ (iš ciklo „Septynios pjesės fortepijonui“, op. 14, 1968) tapo pirmuoju serijine technika sukurtos muzikos pavyzdžiu. Ciklas fortepijonui „Poezija“ (op. 1, 1964) – spalvinga erdvės ir laiko drobė, komponuota vėlyvojo ekspresionizmo ir dvylikatonės technikos garsų organizavimo vienio principu. „Kurdamas šią kompoziciją siekiau erdvės, laisvės ir bandžiau gana paradoksaliai tai suderinti su griežtai reglamentuota technika. Tada mėgau poetą Eduardą Mieželaitį, kurio eilėraščių rinkinys „Aviaeskizai“, ypač jo moto, puikiai atitiko mano nuotaikas“, – rašė V. Barkauskas.

Pokalbyje „Literatūroje ir mene“ („Kada prasideda muzika“, 1981 m. kovo 4 d.) pasakodamas apie Antrąją simfoniją, op. 27 (1971), V. Barkauskas sakė: „Pradžia buvo ilga...“ Ji tarsi apibendrina svarbų laikotarpį, kuriame kompozitorius jau įgudo pasąmonėje gludintą idėją įprasminti naująja raiška, muzikinės kalbos savastį paversti įtikinančiais muzikiniais puslapiais. Gimė tokie kūriniai kaip muzika kino filmams „Jausmai“, „Laiptai į dangų“ ir kt., ciklas fortepijonui „Poezija“, op. 1 (1964), „Monologas“ obojui solo, op. 24 (1970), Partita smuikui solo, op. 12 (1967), triptikas „Trys aspektai“ simfoniniam orkestrui, op. 17 (1969). Po pastarojo premjeros 1969 m. kovo 11 d. Filharmonijoje, tų pačių metų gegužę „Trys aspektai“ jau skambėjo Poznanėje, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui pirmą kartą gastroliuojant užsienyje. Tuomet lenkų kompozitorius Franciszekas Woźniakas komentavo: „Tai jau ne eksperimentas, o puikus rezultatas. Nesitikėjau, kad lietuvių kompozitoriai taip šiuolaikiškai ir meistriškai rašo.“

Apie šį kūrinį pats kompozitorius kalbėjo: „1969 metų pradžioje turėjau kūrybinį tikslą trimis aspektais perteikti savitą lietuviškos rapsodijos įvaizdį mistifikuodamas su meile ir šiluma, taip pat su šypsena bei šiek tiek bufonadiškai. Folkloro citatų nenaudojau – tik intonacijas ir tam tikrus būdingus motyvus. Visa tai galėjau natūraliai jungti su aleatorikos elementais ir kai kuriais dodekafoninės technikos principais. Siekiau, kad sonoristinė koloristika atspindėtų ir senovę, ir paslaptingą, jautrią, šventišką erdvę. Kūrinį įsivaizdavau kaip daugiaplanį etnografinį veiksmą gamtos prieglobstyje.“

Mūsų kartai nepamirštama „Monologo“ obojui premjera. Aišku, tai buvo ir didžiulės reikšmės turėjusio menininko, kol kas įtaigiausio obojininko Lietuvoje Juozo Rimo interpretacija. Tuosyk skambėjo pritrenkiančiai. Išgirdome tarsi gyvą muzikos ontologijos pamoką. Puikiai kūrinį priėmė visi klausytojai Lietuvoje, vėliau Lenkijoje. Gaidas V. Barkauskas nedemonstratyviai įteikė jam patikusiam solistui iš tuometės Jugoslavijos. Pagrojo viename iš Europos festivalių, kas V. Barkauskui lėmė... ne vienų metų draudimą išvažiuoti iš Lietuvos. Čia, koncertų salėse, vyko jo kamerinių kūrinių, 7 simfonijų ir kitų kūrinių simfoniniam orkestrui premjeros, Operos ir baleto teatre pastatyta opera „Legenda apie meilę“ pagal Vlados Mikštaitės libretą (1975). Laikai keitėsi, tačiau ne tik „Partita“ smuikui solo jau pergyveno dešimtmečius, atlikta dar Raimundo Katiliaus, Gidonio Kremerio ir kitų smuikininkų, šiandien žinoma iš 14 įrašų įvairaus formato plokštelėse.

Tokia buvo ryškaus kelio į pripažinimą modernistu pradžia. V. Barkauskas nesistengė priklausyti jokiems vietiniams kompozitorių-muzikologų blokams. O čia dar suskambo ir pavydo varpai. Koncertą altui ir kameriniam orkestrui, op. 63 (1981), pirmą kartą atliko Jurijus Bašmetas ir Lietuvos kamerinis orkestras (dirigavo Saulius Sondeckis). Kūrinys dešimtmečiais nenustojo skambėjęs koncertų salėse. Po Tulono muzikos festivalyje vėlgi J. Bašmeto atlikto opuso rafinuota publika kelis kartus kvietė autorių į sceną. Tarptautinę premiją pelnė kūrinys „At the End is the Beginning“, op. 115 (2000). V. Barkauskas laimėjo Vokietijos Žemutinės Saksonijos kultūros ir meno ministerijos kūrybinę stipendiją: gyvendamas Vokietijoje ir Paryžiaus menininkų centre arčiau susipažino su muzikos aktualijomis.

2001 m. Živilė Ramoškaitė rašė: keičiasi laikas ir pats V. Barkauskas pasikeitė beveik neatpažįstamai. Jo muzika, labai sėkmingai atliekama puikių atlikėjų (Raimundo Katiliaus, David Geringo, Michelio Lethieco, Hanso-J. Greinerio, Ūlos Žebriūnaitės, Indrės Baikštytės ir kt.), skambėjo Pasaulio muzikos dienose, San Lazaro festivalyje, „Schreyahner Herbst“ (1991, 1993, 1996), Šlėzvigo-Holšteino (1992, 2013), „Baltische Woche“ (1996), Reingau (1997), Uzedomo (2011), Olandijos „De Suite Muziekweek“ (1995), „Schiermonnikoog“ (2004), Suomijos Sibelijaus (1998) ir daugybėje kitų festivalių.

2003 m. kompozitoriui buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2004 m. – Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžius.

„Muzikos fenomeno jokiais žodžiais neapibūdinsi, kaip žmogaus dvasios, ir ji turi neišsemiamų kosminių galimybių, kurios nepriklauso nuo mūsų amžiaus pasikeitimo“, – laukiant XX a. rašė jau Europoje pripažintas, atlikėjų mėgstamas, prestižinių leidyklų spausdinamas kompozitorius Vytautas Barkauskas. Ilsėkis ramybėje ir nenusakomose tolybėse išgirsk žemės balsą.