7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Operos internetu (V)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys, pradžia Nr. 12 (1333), 2020-03-26)

Kristupas Antanaitis
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Muzika
„Undinė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Undinė“. „Metropolitan opera“ nuotr.

Sunku patikėti, tačiau baigėsi jau penktoji karantino savaitė. Per šį laiką „Metropolitan opera“ parodė 35 operų transliacijas iš savo 14 metų lobyno. Vis kirbėjo mintis, kada šios transliacijos baigsis, o jeigu bus rodomos ilgiau, ar teatrui nepristigs įrašų? Tačiau Niujorko opera visada mokėjo stebinti. Kai prieš dvi savaites prasidėjo žiūrovų balsavimas, publika išsirinko dvi operas: praėjusią savaitę rodytą „Madam Baterflai“ ir šią savaitę rodomą „Traviatą“, senąjį spektaklį, filmuotą prieš 8 metus. Tačiau neregėtas dalykas, sukėlęs didelį susidomėjimą, buvo teatro pranešimas, kad rodys vieną įrašą iš 1977–1990 metų archyvo. Balsuojant už norimą išvysti operą kilo nemenka problema – už ką balsuoti? Solistus ar spektaklį? Mat tuo laikotarpiu ne tik „Metropolitan opera“, bet ir visas operos pasaulis išgyveno tikrą aukso amžių, kuriame tokie solistai kaip Anna Netrebko, ko gero, atrodytų tik vidutiniokai. Luciano Pavarotti, Plácido Domingo, José Carreras, Sherrillas Milnesas, Jessye Norman, Joan Sutherland, Éva Marton – tai asmenybės, kurios ne tik nuostabiai dainavo ar vaidino, tai buvo menininkai, po savęs palikę ištisas mokyklas. O spektaklių kokybė anais laikais buvo kur kas vertingesnė ir turtingesnė nei šiandien. Tad belieka tik laukti, už ką nubalsuos žiūrovai, nes paskelbti 25 spektakliai yra vienas už kitą geresni.

 

Istorija ir praeitis nėra pamirštama ir šiomis dienomis. „Metropolitan opera“ turi tradiciją – kai ruošiasi „nurašyti“ seną pastatymą ir statyti naują, senoji operos versija parodoma 7–8 kartus ir paskui 2 sezonus repertuare jos nesimato. Tuomet įvyksta naujo pastatymo premjera. Lygiai taip nutiko su Antonino Dvořáko „Undine“, parodyta balandžio 13-ąją. Spektaklis nufilmuotas 2014 metais. Jame dainavo Renée Fleming ir Piotras Beczała, operai dirigavo Yannickas Nézet-Séguinas. 2013–2014 m. sezonas klasikinei Otto Schenko „Undinei“ buvo paskutinis. Lygiai po dvejų metų, 2016–2017 m. sezone, įvyko naujosios „Undinės“ premjera. Gaila, tačiau itin realistinis spektaklis, repertuare išbuvęs nuo 1993-ųjų, pakeistas projekcijomis.

 

Balandžio 14 d. turėjome progą išvysti vieną monumentaliausių kūrinių visoje muzikos istorijoje, kurį išgirdus per kūną bėga šiurpas. Tai Modesto Musorgskio „Borisas Godunovas“ – istorinė opera, paremta Aleksandro Puškino veikalu. Tokie kūriniai reikalauja arba didingo ir brangaus pastatymo, arba modernaus žvilgsnio, kurio publika dažnai nepriima ar nesupranta. Tad „Metropolitan opera“ pasirinko tarpinį variantą: tuščia scena, kurioje pagal veiksmo vietą atsiranda tam tikri vaizdiniai, kaip medinė siena su vienu langu ar auksu išdabintas sostas. Visas dėmesys šiame 2010-ųjų pastatyme sutelkiamas į kostiumus ir žmones. Paprastai operoje choras pasirodo ne visas, dažniausiai 70–80 žmonių. Šiame pastatyme jų pasirodė net 200 ir kiekvienas keitė po 3 kostiumus. Tad vien chorui buvo pasiūta 600 įvairiausių istorinėmis detalėmis perkrautų kostiumų, kurie susižėrė ne vieną apdovanojimą. „Borisas Godunovas“ yra tokia sudėtinga opera, jog po premjerinio 2010–2011 m. sezono ji kartojama nebuvo, nors teatras turi planų ją grąžinti į repertuarą 2021–2022 metų sezone. 2010 metų spalio 23-ąją įrašytame spektaklyje pagrindinį vaidmenį sukūrė René Pape, o dirigavo garsus rusų muzikos žinovas Valerijus Gergijevas.

 

Balandžio 15-oji buvo savotiška šeimos diena, mat rodytoje vienoje iš gražiausių Giacomo Puccini operų „Kregždutė“ išvydome vyrą ir žmoną, vienus geriausių pasaulio operos solistų Angelą Gheorghiu ir Roberto Alagna. 1996 m. po „Bohemos“ R. Alagna pasipiršo savo mylimajai, o kitą dieną teatre vykęs 8 valandų koncertas, skirtas James’o Levine’o 25 metų darbo teatre sukakčiai,  buvo labiau skirtas ne dirigentui pagerbti, o būtent šiems dviem solistams, kuriems publika po abiejų duetų labai įnirtingai plojo. Deja, 2012 m. pora išsiskyrė, o solistė savo buvusį vyrą apkaltino smurtu. Dabar viso pasaulio vadybininkai suka galvas, kaip sudaryti tvarkaraštį, kad ši pora nieku gyvu nesusitiktų scenoje. Nepaisant konfliktų, opera pavyko puikiai. Jai dirigavo publikai puikiai pažįstamas dirigentas Marco Armiliato. „Kregždutės“ premjera įvyko 2008–2009 m. sezone, tai buvo bendras pastatymas su Londono Karališkuoju operos teatru. Opera dar kartą sugrįžo į repertuarą 2012–2013 m., tąkart pagrindiniu vaidmeniu teatre debiutavo garsus latvių sopranas Kristīne Opolais, ir po to nebebuvo kartojama. „Kregždutė“ pastatyta klasikiniu, tačiau moderniu stiliumi, vaizduojančiu 1900-ųjų Paryžių, tačiau iš dekoracijų labiau atrodo, jog esame viloje ant jūros kranto. Beje, šį veikalą Puccini buvo sumanęs kaip operetę, bet įpusėjus kūrimui persigalvojo, dėl to šis kūrinys prarado nemažai muzikos, ji neišliko.

 

Balandžio 16-oji buvo skirta komedijos mėgėjams. Po praėjusios savaitės, kai turėjome progą mėgautis net 3 komiškomis operomis, šią savaitę teatras parodė vos vieną, bet kokią! Gioacchino Rossini „Grafas Ory“ yra vienas rečiausiai statomų kompozitoriaus veikalų. Per visą ilgą istoriją „Metropolitan opera“ šio kūrinio ėmėsi pirmą kartą 2011 m., mat čia reikalingi 3 puikūs solistai, maža to, du pagrindiniai personažai turi būti aukšto lygio koloratūriniai sopranai. Tad kai buvo paskelbta, jog šioje operoje dainuos Diana Damrau, Joyce DiDonato ir Juanas Diego Flórezas, o diriguos Rossini ekspertu laikomas Maurizio Benini, abejonių neliko. Spektaklio scenovaizdis primena XVIII a. teatrą su visa reikalinga įranga, taigi šalia nuostabių balsų ir muzikos turėjome progą gėrėtis puiku reginiu scenoje. Deja, po 2010–2011 m. sezono ši opera buvo pakartota 2013 m. ir daugiau į sceną nebesugrįžo.

 

Publikos išrinktas Puccini šedevras „Madam Baterflai“ yra puikiai pažįstamas LNOBT lankytojams, mat LNOBT 2006 m. šį veikalą pastatė drauge su Londono ir Niujorko operomis. Kino režisierius Anthony Minghella, sukūręs puikų filmą „Anglas ligonis“, su šiuo pastatymu debiutavo operos pasaulyje, deja, netrukus mirė. Galime tik įsivaizduoti, kokius šedevrus jis mums būtų palikęs, jeigu vis dar būtų su mumis. Nuo 2006 m., kai prasidėjo tiesioginės operų transliacijos, šis pastatymas buvo filmuotas bene daugiausiai, net 4 kartus. Tačiau teatras pasirinko 2009-ųjų kovo 7 d. įrašą su Patricia Racette, Marcello Giordani ir Dwayne’u Croftu bei dirigentu Patricku Summersu.

 

Dvi paskutinės praėjusios savaitės transliacijos buvo išties išskirtinis ir retas įvykis operos padangėje. Balandžio 18 d. transliuotas 2019 m. sausio 12-osios įrašas, veristinė Francesco Cileos opera „Adriana Lekūvrer“ („Adriana Lecouvreur“). Visų pirma, tai grandiozinis ir itin įtaigus bei brangus pastatymas, kurio pirmoji premjera įvyko 2010 m. Londone. Garsiausi pasaulio teatrai suvienijo jėgas, kad šis nuostabus pastatymas, tiksliai atkuriantis baroko teatrą, kostiumus bei atmosferą, išvystų dienos šviesą. Antra, tai retas ir, sakyčiau, pamirštas kūrinys apie realiai gyvenusią ir iš pavydo nužudytą aktorę, kuri žiūrovus džiugino XVI amžiuje. Trečia, šiam pastatymui buvo surinkti vieni geriausių šių laikų solistai – A. Netrebko, Anita Rachvelishvili, Piotras Beczała ir Ambrogio Maestri – bei dirigentas Gianandrea Noseda.

 

O sekmadienį buvo transliuojamas įspūdingasis, komiškais elementais prisodrintas Richardo Strausso „Rožių kavalierius“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Renée Fleming, Elīna Garanča, Erin Morley ir Güntheris Groissböckas, dirigavo Sebastianas Weigle. 2016–2017 m. iš naujo pastatyta opera buvo vienas iš retų atvejų, kai „nurašius“ beveik 50 metų rodomą pastatymą, naujasis pasirodo esantis kur kas geresnis. 1969 m. įvykusi senojo pastatymo premjera buvo perkrauta ornamentais, skulptūromis, auksais bei pasižymėjo to meto scenos manieromis, o naujoji interpretacija perkelta į modernesnius laikus, rūmus, kuriuose yra daugybė paveikslų, sienas puošia raudonas aksomas ir pan. Bet įdomiausia, kad R. Fleming ir E. Garanča atsisveikino su šia opera, mat nutarė, kad pagrindinių vaidmenų joje daugiau nebedainuos. Taip jau nutinka, kad solistai turi savo vaidmenis, kuriuos dainuoja visame pasaulyje. Nutinka ir taip, jog tik tas vienas vaidmuo ir yra solisto vizitinė kortelė. Kai geriausias pasaulio Oktavianas ir Feldmaršalienė nutarė, kad niekuomet šių vaidmenų nebekurs, pasaulis sukilo ir ėmė reikalauti kuo daugiau spektaklių. Ši R. Strausso opera yra populiari, tačiau sudėtinga ir ilga, tad kai teatras vieną sezoną parodė net 12 spektaklių ir dar operą nufilmavo, pasaulis tarsi susitaikė su mintimi, jog žymioji R. Fleming daugiau niekuomet nevilkės Feldmaršalienės munduro.

 

Šeštąją transliacijų savaitę turėsime progą išvysti Richardo Strausso „Elektrą“, Puccini „Toską“, Jacqueso Offenbcho „Hofmano pasakas“, Franzo Leháro operetę „Linksmoji našlė“, publikos išsirinktą „Traviatą“ ir komiškąją Rossini „Pelenę“. Taip pat balandžio 25-osios vakarą mūsų laukia grandiozinis gala koncertas iš namų, kuriame virtualiai pasirodys apie 40 šių dienų geriausių solistų.

„Undinė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Undinė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Borisas Godunovas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Borisas Godunovas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kregždutė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Kregždutė“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Grafas Ory“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Grafas Ory“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Madam Baterflai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Madam Baterflai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Adriana Lekūvrer“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Adriana Lekūvrer“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Rožių kavalierius“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Rožių kavalierius“. „Metropolitan opera“ nuotr.