7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ir į praeitį, ir į ateitį

Pokalbis su trimitininku Dovu Lietuvninku

Elvina Baužaitė
Nr. 16 (1337), 2020-04-24
Muzika
Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.
Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.

Nuo muzikos – kelio tikrąja to žodžio prasme – galima pradėti pažintį su trimitininku Dovu Lietuvninku. Gimęs ir augęs JAV, savo atmintyje jis tebegirdi mamos lopšines, senelio dainuotas lietuviškas dainas, kurios įsirašė kaip ir pavardė su ypatinga Lietuvos žyme. Galbūt tai jį atlydėjo į Lietuvą. Šiandien Dovas Lietuvninkas yra Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris, ansamblio „Brasspalvos“ narys. Kalbamės su juo apie muziką ir tas patirtis, kuriomis jis savuoju instrumentu kuria dabartį, tiesiančią kelią ateitin.

 

Gimėte ir augote JAV. Pasidalinkite, kokie garsai, kokios melodijos ataidi iš ten?

Labiausiai atminty aidi mano mamos ir senelio balsai. Mamos lopšinė prie lovos ir senelio dainuotos lietuviškos dainos „Siuntė mane motinėlė“, „Ridikėlis ir petruška“, „Augo kieme klevelis“... Būtent lietuvių liaudies dainos yra mano ankstyviausi muzikiniai prisiminimai. Vėliau klausiausi įvairios muzikos, bet nuo vaikystės linkau į liaudišką, folk revival, 7–8-ojo dešimtmečių muziką, taip pat prie tokių kaip Bobas Dylanas ir jam artimų atlikėjų, klasikinio roko – „The Beatles“, „The Who“, „Led Zeppelin“. Klasika susidomėjau tik vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje, tada pradėjau lankyti koncertus Čikagos filharmonijoje, ėmiau gilintis į didžiuosius romantikus Richardą Straussą, Gustavą Mahlerį, Antoną Brucknerį, Jeaną Sibelijų ir kitus.

 

Papasakokite apie savo instrumentą trimitą.

Trimitas labai įdomus instrumentas. Kaip grojant ir kitais variniais pučiamaisiais, juo garsas išgaunamas lūpomis ir valdant orą, o vožtuvai iš tikrųjų mažai ką lemia. Norint, kad varinis instrumentas skambėtų, reikia kelerius metus uoliai ruoštis, treniruoti lūpų raumenis, turime išlavinti ambušiūrą (muziko, grojančio variniu pučiamuoju instrumentu, raumenų aparatas – E. B. past.), kad tinkamai dirbtų, vibruotų raumenys ir skambėtų reikiami garsai. Natos keičiamos lūpomis ir oro pūtimo technika, viskas veikia pagal fizikos dėsnius – kuo intensyviau eina oras ir greičiau vibruojama, tuo aukštesnis garsas. Iš tikrųjų ganėtinai sudėtinga viską suvaldyti.

 

2016 m. baigėte Eastmano muzikos universitetą Ročesteryje, vėliau tobulinotės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o dabar magistro laipsnio siekiate Jeano Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje. Koks buvo Jūsų kelias atrandant ir įvaldant trimitą?

Trimitas nebuvo mano pirmas instrumentas. Pradėjau nuo fortepijono, tada išmėginau smuiką. Be to, visą laiką dainavau choruose. Visa tai mane muzikaliai išugdė, išlavino klausą, kuri labai svarbi grojant trimitu, nes, kaip minėjau, instrumentas valdomas lūpomis ir oro srautu, todėl reikia būti itin tiksliam. Šiame kelyje iššūkiai lydi visados. Nuo penktos iki dvyliktos klasės turėjau labai gerą mokytoją – Ricką Leisterį. Jis man padėjo pereiti visus mokymosi sunkumus ir labai gerai parengė universitetui, kuriame man taip pat labai gerai sekėsi. Studijavau pas Jamesą Thompsoną, kuris daugiau nei trisdešimt metų grojo geriausiuose pasaulio orkestruose, buvo ilgametis Monrealio, Atlantos ir kitų miestų simfoninių orkestrų koncertmeisteris, turi gilią ir plačią patirtį, tad daug ko pasisėmiau iš jo. Buvo labai įdomu tobulintis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pas Lauryną Lapę, kuris dabar yra geras mano draugas ir kolega orkestre. Jis kaip kempinė, sugėrusi daugybę įvairiausios informacijos! Laurynas pats studijavo Švedijoje pas žymius trimitininkus Bo Nilssoną ir Håkaną Hardenbergerį, ten įgijo vertingų žinių ir nuolat jas gilina, todėl studijuodamas pas jį gavau svarbių patarimų apie įvairias grojimo metodikas. Esu labai laimingas, nes visur sutinku gerus mokytojus. Jeano Sibelijaus akademijoje studijuoju pas Pasi Pirineną, jis yra Helsinkio filharmonijos trimitų koncertmeisteris, dėsto ir koncertuoja visame pasaulyje.

 

Ar pastebite šalių kultūros paveiktų skirtumų tarp mokymo įstaigų, ar studijoms daugiau įtakos turi asmeninės pedagogo savybės?

Sakyčiau, esminis skirtumas tas, kad JAV daugiau dėmesio skiriama ansambliniam grojimui nuo pradinio mokymo iki aukštojo mokslo. Čia nėra muzikos mokyklų, o specializuotis galima tik universitete. Yra kelios meno gimnazijos, bet jos – išimtiniai atvejai. JAV kiekviena mokykla siekia turėti bent savo pučiamųjų orkestrą. Pavyzdžiui, Eastmane yra du simfoniniai ir du pučiamųjų instrumentų orkestrai, kiekvienas jų repetuoja tris kartus per savaitę ir surengia po keturis koncertus per pusmetį. Taigi studentai įgyja labai daug ansamblinio grojimo patirties, bendradarbiauja su skirtingais dirigentais. Palyginus su JAV, Lietuvoje ir visoje Europoje svarbu ugdyti solistus, todėl baigdami studijas muzikantai turi mažai ansamblinės patirties. Manyčiau, tokia patirtis yra labai vertinga, todėl privalu ją stiprinti.

 

Kas yra Jūsų autoritetai, idealai? Galbūt turite tokią istorinę asmenybę, kurią norėtumėte sutikti? Kodėl?

Dabartyje atsiremiu į buvusius ir dabartinius savo mokytojus: R. Leisterį, J. Thompsoną, P. Pirineną. Iš šiuolaikinių muzikų savo pasaulėžiūra, sampratomis, mokymu ir kūryba man labai patinka – tiesiog nuostabus! – Miroslavas Petkovas, dabartinis Nyderlandų karališkojo orkestro („Concertgebouworkest“) trimitų grupės koncertmeisteris. Jeigu galėčiau susitikti su kažkuo iš anksčiau, žinau labai aiškų atsakymą – norėčiau susipažinti su buvusiu Čikagos simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteriu Adolphu Hersethu, kuris ėjo šias pareigas penkiasdešimt trejus metus, jis išties legendinis trimitininkas. Savo grojimu, skambesio suvokimu A. Hersethas ir suformavo Čikagos simfoninio orkestro vario sekcijos garsą, žinomą visame pasaulyje. Aš kaip trimitininkas užaugau su šiuo muziku, jo grojimas skamba mano galvoje, o kiek Čikagos simfoninio orkestro įrašų išklausiau! Jeigu tik galėčiau, tikrai labai norėčiau susitikti su A. Hersethu ir praleisti ne vieną popietę.  

 

Pasidalinkite iššūkiais, išbandymais, kuriuos patiria trimitininkai dabar.

Geras klausimas. Menininkai publikos nėra pakankamai įvertinami. Lietuvoje, sakyčiau, šiuo atžvilgiu viskas yra ganėtinai gerai. Tačiau labai daug kas nesupranta, kiek daug žmonės atiduoda menui, ypač klasikinei muzikai. Nepatyrusieji muzikos meno mokymosi, konkursų, koncertų neįsivaizduoja, kiek daug dirbama, aukojama, kad įvyktų kuo geresni, puikesni koncertai.

Kalbėdamas apie JAV, galiu pasakyti, jog ten tarp klasikinės muzikos atlikėjų yra milžiniška konkurencija. Kasmet aukštosios muzikos mokyklos išleidžia labai daug gabių muzikantų, o vietų orkestruose yra palyginus mažai. Be to, klasikinė muzika JAV labai mažai valstybės finansuojama. Įsitvirtinti muzikantui yra iššūkis, aišku, ne tik JAV, o ir visur. Turi būti labai kūrybingas, neapriboti savęs, priešingai, būti įvairialypis, išnaudoti visas galimybes ir sugebėti save pateikti.

 

Įdomu, kokia yra klasikinės, akademinės muzikos dabartis JAV?

Panašiai kaip ir Lietuvoje, JAV mes taip pat galime didžiuotis savo gamta, ji tokia įvairi... Todėl, man atrodo, geriausius JAV kompozitorius įkvepia gamta. Vienas mano mėgstamiausių kompozitorių yra Aaronas Coplandas, kurio tėvai – litvakai, abu kilę iš Lietuvos. Jo kūriniuose įprasmintas savitas amerikietiškasis garsas. A. Coplando muzikoje perteikiama gamtos begalybė, jos laukiniškumas ir tas beribis Amerikos – didžiulės šalies – laisvės polėkis. Aišku, dar George’as Gershwinas ir, žinoma, džiazas. Pats nesu džiazo atlikėjas, tačiau manau, jog džiazas yra tas ypatingasis JAV indėlis į pasaulinę kultūrą, tikrasis Amerikos menas, išplitęs po visą pasaulį.

 

Akademinės muzikos situacija JAV dabar gana palanki – atsiranda vis daugiau ir daugiau kūrėjų, peržengiančių žanrų ribas, pasitelkiančių džiazo harmonijas ir skambesį populiariojoje muzikoje. Taip pat pastebiu, kad vis daugiau jaunosios kartos klasikinės muzikos atstovų neria į šiuolaikinę muziką. Svarbu rasti savo nišą, vengti bet kokių ribojančių „etikečių“ ir būti kūrybingam – tokia muzikos dabartis ir ateitis.

 

O kaip Jums atrodo Lietuva? Kokia jos šiuolaikinė muzika ir kaip skamba tai, kas šiandien jau yra Lietuvos muzikos klasika?

Labai gera klausimas. Aišku, Lietuvos klasikinės muzikos pasaulis, palyginus su kitų šalių, ganėtinai jaunas, pradedame maždaug nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos. Man labai patinka Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Jose tikrai skamba lietuviški garsai, ten labai vaizdingai perteikta Lietuvos gamta, kurią aš labai myliu. Poema „Miške“ – ypač gražus, vaizdingas Lietuvos gamtos portretas. Šiuolaikinė lietuvių muzika labai gausi, yra daug aktyviai gerą muziką kuriančių jaunų kompozitorių. Man labai patinka Ramintos Šerkšnytės kūryba. Ji pasižymi unikaliu skambesiu, bet kartu justi ryšys su Lietuvos gamta, šalies kultūros praeitimi. Lietuvos muzikai gali džiaugtis galimybe semtis iš nepaprastai gilaus ir turtingo savo liaudies muzikos šulinio. Ypač unikaliu skambesiu iš kitų Europos šalių tautinio garso tradicijų išsiskiria mūsų sutartinės.

 

Esate LNSO trimitų grupės koncertmeisteris. Kokios tai pareigos?

Kiekviena instrumentų grupė orkestre turi savo koncertmeisterį (-ę), tos grupės atstovą, tarpininką tarp dirigento ir muzikantų. Koncertmeisteris atsakingas už tai, kaip grupė skamba, už štrichus, artikuliaciją, dinamiką... Jis nustato bendrą instrumentų grupės muzikinę interpretaciją. Tai ne tik muzikinė dalis, bet ir administracinės pareigos: nustatyti grupinių repeticijų laiką, paskirstyti kūrinius. Iš pradžių man tai buvo iššūkis, nes iki tol šio darbo nedirbau. Man tai ypatinga patirtis. Orkestre labai gera kūrybinė atmosfera. Trimitų grupė ypač draugiška, puikiai sutariame, o tai labai svarbu, tada lengviau bendrai muzikuoti. Sakyčiau, kad LNSO sutaria visos grupės, jos darniai skamba, nes visi turime vieną bendrą tikslą.

 

Muzikuojate daugelyje skirtingų ansamblių, intensyviai koncertuojate. Pasidalinkite ryškiausiomis tokios veiklos patirtimis.

Taip, groju įvairiuose ansambliuose, vienas jų – Varinių pučiamųjų kvintetas. Patirtys labai skirtingos. Man labiausiai patinka, kai publika įsijaučia ir kartu dalyvauja, kai jaučia tą patį, ką ir mes. Vienas tokių nuostabių koncertų įvyko su Andriumi Mamontovu ir Lietuvos kameriniu orkestru Londone. Tai buvo baigiamasis koncertų ciklo, kuriuo pristatytas albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“, pasirodymas. Albumas įrašytas pernai, skirtas A. Mamontovo kūrybinio dvidešimtmečio jubiliejui. Londone baigus koncertą užplūdo ypač geras jausmas, kuris tvyrojo visoje salėje. A. Mamontovas sakė, jog tokios audringos ovacijos neskambėjo netgi arenose Lietuvoje. Matyt, lietuvių bendruomenė Londone tikrai labai pasiilgusi Lietuvos, A. Mamontovo muzikos, tad žmonės įsijautė, šoko pakilę nuo kėdžių, visi dainavo. Tada ir mums, muzikantams, labai smagu kartu dalyvauti visų bendroje šventėje.

 

Man ypač patinka vieši koncertai atvirose erdvėse. Ne tokie, kai įsigyjami brangūs bilietai, ateina pasipuošusi publika, o tokie, kuriuose susiburia įvairiausi entuziastingi žmonės, tada pajuntame, kad esame ne maža, uždara bendruomenė, o bendros visuomenės kultūros dalis.

 

O kokia ji, Lietuvos publika?

Lietuvoje yra plačios kultūrinės galimybės. Ypač Vilniuje – miestas tikrai labai gyvybingas, gausu kultūros patyrimų, tiek vizualinio meno, tiek dramos teatro pasirodymų, tiek įvairių muzikos renginių. Publika Lietuvoje, vėlgi ypač Vilniuje, sakyčiau, labai entuziastinga, aktyviai dalyvauja įvairiausiuose kultūriniuose procesuose, visi renginiai sulaukia savo auditorijos, kuri atvirai reaguoja, gali pajusti, ką ir kaip ji vertina, patinka ar nepatinka. Tai labai įdomu. Manau, galime didžiuotis Lietuvos publika, ji tikrai išsilavinusi.

 

Kaip nusakytumėte savo įspūdžius Lietuvoje?

Atvykęs iš Čikagos didelių, drastiškų skirtumų nepatyriau. Vilniuje man labiausiai patinka jaukumas, žalio miesto grožis. Nesvarbu, kad tai sostinė, didžiausias Lietuvos miestas, čia vis tiek justi ta nuoširdi artuma, ramybė, nėra tos įkyriai dirginančios skubėjimo energijos. Vilniuje yra laiko atsikvėpti, tačiau miestas prisipildęs ir gyvybingo šurmulio. Tai man pats nuostabiausias Vilniaus bruožas. Mane ypač žavi Vilniaus senamiestis, ta senoji architektūra, kokios JAV tikrai nėra.

 

Džiaugiuosi atsidariusiu MO muziejumi, dažnai lankau ten vykstančias parodas, visados lieku nustebintas, paveiktas patirtų įspūdžių. Lietuvoje labai stiprus dramos teatras, kurį dar kiek per mažai esu atradęs, tačiau matyti spektakliai tikrai nuostabūs. Lietuvoje gausi ir labai kokybiška populiariosios muzikos kultūra, kaskart atrandu vis ką nors naujo. Mėgstu klausytis muzikos ir apie nieką negalvoti, tiesiog paskęsti joje.

 

Pasidalinkite savo naujausiais sumanymais, kūrybinėmis idėjomis.

Aš keliauju į dvi puses: į ateitį ir į praeitį. Man labai įdomi šiuolaikinė muzika. Neseniai surengiau solinį rečitalį „Lituanica: skrydis per Atlantą“, kuriame pristačiau muziką iš dviejų sau brangių šalių: JAV ir Lietuvos. Rečitaliui užsakiau porą kūrinių, pristačiau dvi premjeras: kūrinio „Partizanas“ autorius yra mano draugas, irgi Amerikos lietuvis Kęstutis Daugirdas, o kitą – „Iš Ketvirtosios dimensijos“ – sukūrė Lietuvos jaunosios kartos kompozitorius Andrius Šiurys. Labai noriu atlikti dabartinių kompozitorių kūrinius, taip paskatinti juos kurti, nes man ypač svarbu, kad būtų plečiamas trimito repertuaras, kuris, palyginus su kitų instrumentų, pavyzdžiui, smuiko ar fortepijono, yra labai negausus. O kitas kelias – mane labai domina senoji muzika, kai trimitas buvo visai kitoks – be vožtuvų, vadinamasis natūralus, arba barokinis, trimitas. Barokinę muziką siekiame atlikti kuo autentiškiau, kaip grota prieš kelis šimtus metų. Tai mane labai domina, ieškau informacijos, stebiu, mokausi. Taigi su muzika ir nusikeliu praeitin, ir keliauju į ateitį.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė

Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.
Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.
Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.
Dovas Lietuvninkas. K. Pleitos nuotr.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupė. D. Matvejevo nuotr..
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupė. D. Matvejevo nuotr..
Dovas Lietuvninkas su Jamesu Thompsonu. L. Felčinskajos nuotr.
Dovas Lietuvninkas su Jamesu Thompsonu. L. Felčinskajos nuotr.
Dovas Lietuvninkas su Tadu Motiečiumi Čikagoje. S. Ščedrinos nuotr.
Dovas Lietuvninkas su Tadu Motiečiumi Čikagoje. S. Ščedrinos nuotr.
Varinių pučiamųjų kvintetas „Brasspalvos“. Asmeninio archyvo nuotr.
Varinių pučiamųjų kvintetas „Brasspalvos“. Asmeninio archyvo nuotr.