Operos internetu (IV)

Ketvirtoji transliacijų savaitė iš Niujorko „Metropolitan opera“ pasižymėjo naujove – savaitę prieš prasidedant transliacijoms teatras žiūrovams suteikė galimybę balsuoti. Pateiktame sąraše buvo dar nerodyti spektaklių įrašai ir publika galėjo balsuoti už 3 norimus pamatyti spektaklius. Susumavus rezultatus išrinktas vienas publikos pageidautas spektaklis. Taigi šią savaitę tarp 6 spektaklių išvysime ir „Madam Baterflai“, kuri nuskynė laurus žiūrovų rinkimuose. Panašu, jog taip bus balsuojama nuolat, mat jau dabar galima rinktis operą, kuri bus rodoma 6-ąją savaitę.

Dar viena naujiena. Teatras paskelbė, jog balandžio 25-osios vakarą organizuoja gala koncertą iš namų: apie 40 solistų iš savo namų, virtualiai, atliks arijas, o renginį ves teatro vadovas Peteris Gelbas ir muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas. Tai bus didžiulė dovana gerbėjams ir išties laukiamas įvykis, nes tiesiogiai bus galima pamatyti ir išgirsti tokias žvaigždes kaip Roberto Alagna, Piotras Beczała, Angel Blue, Renée Fleming, Elīna Garanča, Jonas Kaufmannas, Isabel Leonard, Ambrogio Maestri, Peteris Mattei, Anna Netrebko, Lisette Oropesa, René Pape, Matthew Polenzani, Anita Rachvelishvili, Brynas Terfelis, Michaelis Volle’as, Pretty Yende, Sonya Yoncheva.

Na, o svarbiausioji žinia skirta jaunimui, moksleiviams bei studentams. Kiekvieną savaitę teatras rodo vieną operą, skirtą būtent jaunajai auditorijai. Šalia spektaklio įrašo įkeliami interviu su solistais, dirigentu, režisieriumi, muzikologu, kurie specialiai filmuojasi jaunajai auditorijai ir paprasta kalba bando paaiškinti sudėtingus dalykus. JAV tai privalomoji nuotolinio mokymo muzikos pamokų dalis. Europoje kol kas mokyklos to neinicijuoja. Tad galima prisijungti ir stebėti transliaciją savarankiškai. Šią savaitę dar bus rodoma Georges’o Bizet „Karmen“, rodyta pirmąją karantino dieną prieš mėnesį.

Ketvirtą transliacijų savaitę publika išvydo skirtingas operas, tarp autorių pirmą kartą atsidūrė ir Wolfgangas Amadeus Mozartas.

Balandžio 6 d. stebėjome 2018 m. įrašytą Giuseppe’s Verdi operą „Aida“, kur pagrindinius vaidmenis atliko A. Netrebko, A. Rachvelishvili, Aleksandras Antonenko. Dirigavo Nicola Luisotti. Šio pastatymo premjera įvyko 1988 m. ir iki 2018-ųjų žiemos ji buvo parodyta 247 kartus. Ši opera, kaip ir „Bohema“, „Metropolitan opera“ scenoje buvo rodoma kiekvieną sezoną, su nedidelėmis išimtimis. Paprastai operos teatre rodomos nuo 5 iki 12 kartų, „Aida“ ir „Bohema“ buvo rodomos po 18 ir daugiau kartų per sezoną, tad nenuostabu, jog nepriklausomai nuo solistų sudėties (kuri visus 30 metų būdavo nepakartojama), publika stovėdavo eilėse, kad gautų bilietus į šias dvi operas, kurios tapo teatro vizitine kortele. „Aidos“ pastatymas teatrui kainavo milijonus, ji buvo sukurta kartu su Milano „La Scala“, ją režisavo britų režisierė Sonja Frisell. Deja, „La Scala“ po dešimtmečio šį pastatymą „nurašė“ ir sukūrė didingą Franco Zeffirelli versiją, teatre rodomą iki šiol. Niujorke 2018–2019 m. sezone „Aida“ buvo parodyta paskutinį kartą, mat kitą teatro sezoną jau rugsėjį pradės naujas šios operos pastatymas, kuriamas kartu su Maskvos Didžiuoju teatru. Žinoma, tai drąsus žingsnis, nes tik pasigirdus šioms naujienoms daugelis meno gerbėjų užsipuolė teatrą, kad šis laužo tradicijas. Tačiau iš eskizų matyti, jog naujoji „Aida“ bus ne ką prastesnis reginys. Senoji teatro „Aida“ visų pirma buvo šou, nes scenoje daug dėmesio buvo skiriama detalėms, o ypač scenos įrangai pademonstruoti, tad tiems žiūrovams, kurie mėgsta iš dangaus nusileidžiančius faraonus ar iš po žemių iškylančią dykumą, ši opera buvo tikras perliukas. „Aidos“ premjera Niujorko scenoje įvyko 1886 m. ir iki 1891 m. buvo dainuojama vokiečių kalba. Šis veikalas visuomet buvo statomas grandioziškai ir pritraukdavo minias žiūrovų.

Balandžio 7-oji įsiminė kaip vesterno diena, mat buvo rodoma Giacomo Puccini opera „Mergina iš Vakarų“, filmuota 2011 metais. Pagrindinius vaidmenis atliko Deborah Voigt ir prieš metus miręs auksinio balso savininkas Marcello Giordani. Spektakliui dirigavo maestro N. Luisotti. Įdomu, kad vesterno tipo tematika apie Kalifornijos aukso ieškotojus, ypač populiari praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio kine, operos pasaulyje beveik neegzistuoja. Puccini buvo bene vienintelis kompozitorius, savajame laikmetyje atsigręžęs į Ameriką. Maža to, Europoje ši tema susidomėjimo nesukėlė, tad pasaulinė premjera įvyko būtent senuose „Metropolitan opera“ rūmuose Brodvėjuje. Spektaklyje dainavo Enrico Caruso, o dirigavo Arturo Toscanini. Šio pastatymo premjera teatre įvyko 1992 m. ir per trisdešimt metų žiūrovai ją galėjo išvysti daugiau kaip 50 kartų. 2021–2022 m. sezone planuojamas naujas „Merginos iš Vakarų“ pastatymas. Lietuvoje ši opera buvo pastatyta 1968 m. pavadinimu „Mergina iš Kalifornijos“.

Balandžio 8-oji turėjo patikti visiems komedijų gerbėjams. Ekranuose karaliavo paskutinė Verdi opera „Falstafas“ su L. Oropesa, Angela Meade, Stephanie Blythe, Ambrogio Maestri ir J. Levine’u. Buvęs teatro muzikos vadovas J. Levine’as per savo karjerą šią operą buvo dirigavęs net 55 kartus, tad 2013 m. naujo pastatymo premjeroje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Pagrindinio vaidmens atlikėjas A. Maestri yra laikomas geriausiu šių laikų Falstafo atlikėju. Pagal Williamo Shakespeare’o „Vindzoro šmaikštuoles“ sukurta komiškoji opera kompozitoriui buvo pirmas bandymas po 40 metų grįžti prie komedijos. Mat pirmoji ir paskutinė jo komiškoji opera buvo „Karalius vienai dienai“, kuri ir šiandien beveik nėra statoma. Šis „Metropolitan opera“ „Falstafas“ buvo perkeltas į 1960-ųjų Londoną, tad dekoracijose atsispindėjo modernus aristokratiškumas ir prabanga. Deja, Lietuvoje ši opera teatruose nebuvo pastatyta, tik 2018 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros studentai atliko teatralizuotą koncertinį jos variantą Nacionalinėje filharmonijoje.

Didysis ketvirtadienis, balandžio 9-oji, tapo susikaupimo ir apmąstymo diena, nes pasauliui buvo parodyta Richardo Wagnerio misterija „Parsifalis“. Neoficialiai laikoma penktąja „Nibelungo žiedo“ dalimi, 5 valandas trunkanti misterija suvienijo tokius solistus kaip K. Dalayman, J. Kaufmannas, P. Mattei, Evgenijus Nikitinas ir R. Pape. Dirigentas Daniele Gatti pasižymėjo kaip didis Wagnerio muzikos žinovas, patarinėjęs spektaklio režisieriui, ką reiškia tam tikri muzikiniai momentai filosofine ir muzikos kalbos prasme. Tai modernus pastatymas, kurio scenografiją sudaro milžiniškas ekranas, per visą spektaklį rodęs dangų, ir kraujo upė, kurioje ilgą laiką praleido pagrindinis spektaklio herojus. Nuo pat premjeros 1882 m. Bairoite šis veikalas iš atlikėjų ir publikos reikalavo visiško atsidavimo ir fanatiškos meilės Wagnerio muzikai. Opera iškart įgavo „dvasinės“ operos pavadinimą, nors vėliau buvo pradėta vadinti misterija, nes turinys, pasakojantis apie Šventojo Gralio paieškas, reikalavo tokių epitetų kaip „transcendentinis“, „mistiškas“, „meditacinis“, operoje galima aptikti net budizmo apraiškų. Visgi tai tikras šedevras, apibendrinęs Wagnerio kūrybą.

Istorija apie Romeo ir Džuljetą pažįstama visiems dar nuo mokyklos laikų. Muzikos pasaulyje matome ne vieną operą ir baletą, sukurtą šia tema. Tačiau bene žinomiausias pavyzdys yra prancūzų kompozitorius Charles’io Gounod didingoji 5 veiksmų interpretacija, kurią buvo galima išvysti balandžio 10 dieną. Opera „Romeo ir Džuljeta“, įrašyta naujo pastatymo su „La Scala“ metu 2017-ųjų sausį, į teatrą pakvietė tokius solistus kaip Diana Damrau, Vittorio Grigolo, Elliotas Madore’as ir Mikhailas Petrenko bei dirigentą Gianandrea Noseda. Klasikinis pastatymas, gana tiksliai vaizduojantis Veronos aikštę, to laikotarpio architektūrą bei papročius, yra palaima klasikos gerbėjams. Senasis teatro pastatymas, rodytas 2007–2014 m., buvo perkeltas į astronomijos observatoriją ir vaizdavo Galilėjaus laikus. Tad naujoji interpretacija susilaukė daugiau palankių kritikų vertinimų nei pirmtakė.

2006 m. teatras pristatė naują Gaetano Donizetti operos „Don Paskualė“ pastatymą, kuris iškart sulaukė palankių kritikų ir publikos įvertinimų. Tam buvo dvi priežastys. Viena jų – jau ne kartą minėtas austrų režisierius Otto Schenkas, pasaulyje garsėjęs kaip Wagnerio operų žinovas ir interpretatorius. Sulaukęs 80-ies režisierius grįžo į teatrą vienam iš paskutinių savo darbų. Antroji priežastis ta, jog tai komiškoji opera, viena žinomiausių ir geriausių Donizetti operų. Tad kai 2010 m. šis pastatymas grįžo po pertraukos, teatras suprato, jog reikia ir geros solistų sudėties, nes dekoracijomis publikos antrą kartą nebenustebinsi. Tad balandžio 11 d. rodytame spektaklyje galėjome pamatyti vienus geriausių šių dienų solistų, kurie prieš dešimtmetį dar tik skynėsi kelią į operos viršūnes. Tai A. Netrebko, M. Polenzani, M. Kwiecienis ir Johnas Del Carlo. Spektaklį dirigavęs J. Levine’as 2010–2011 m. sezone minėjo savo darbo teatre 40-metį ir sąmoningai rinkosi dar nediriguotas operas. Tad „Don Paskualė“ buvo šio garsaus dirigento debiutas. Didinga komedija pasakoja apie norintį vesti seną šykštuolį, jaunąjį jo gydytoją bei jo draugus, brolį ir seserį, kurie nutaria pamokyti seną paleistuvį. Nuotaikinga komedija Lietuvoje buvo statyta 1936 ir 1977 metais.

Savaitę užbaigė šv. Velykų dieną rodyta Mozarto komiškoji opera „Visos jos tokios“. Naujojo pastatymo premjera įvyko ankstyvą 2018 m. pavasarį, tad šio spektaklio įrašas buvo vienas iš naujesnių. Operoje dainavo retai teatro scenoje matomi solistai Amanda Majeski, Serena Malfi, Kelli O’Hara, Benas Blissas, Adamas Plachetka ir Christopheris Maltmanas. Dirigentas Davidas Robertsonas publikai pažįstamas iš 2019-ųjų rudenį matyto sensacingo „Porgio ir Besės“ pastatymo. Daugelis kritikų šią solistų sudėtį vadino ne itin įdomia, bet solistai dainavo ir vaidino puikiai. Matyt, Niujorko kritikai ir publika scenoje tikisi išvysti tik žvaigždes, tačiau šįkart teatrui labiau rūpėjo pastatymas, o ne mega operos žvaigždės.

Mozarto opera buvo perkelta į XX a. 6-ojo dešimtmečio Niujorko atrakcionų parką. Realiai egzistuojančiame parke galime sutikti daug keistuolių akrobatų ir magų, kurie ryja kardus ar spjaudosi ugnimi. Penki iš jų, išties dirbantys parke, atvyko į teatrą ir per visus spektaklius scenoje rodė triukus žiūrovams. Įdomi operos interpretacija publiką suskirstė į dvi stovyklas. Viena jų tvirtino, kad Mozarto sumoderninti negalima, jis turi likti savo epochos ribose (beje, prieš šio pastatymo premjerą scenoje karaliavo 1996 m. klasikinis Mozartas). Kita publikos dalis kaip tik sveikino tokį teatro pasirinkimą, nes opera tampa detektyvu, matome greitai besikeičiančias dekoracijas – nuo eilės prie bilietų kasos iki ledų automato ar įėjimo į atrakcioną. Greitai transformuojama scena leido per kelias minutes parodyti net 3 skirtingas veiksmo vietas. Įdomus pastatymas nesutraukė į teatrą sausakimšos salės, tačiau po 2017–2018 m. sezono į sceną grįžo šiame sezone. Tai tik įrodo, jog opera yra populiari.

Penktąją transliacijų savaitę turėsime progą išvysti Antonino Dvořáko „Undinę“, Modesto Musorgskio „Borisą Godunovą“, Puccini „Kregždutę“, Gioacchino Rossini komišką operą „Grafas Ory“, publikos išrinktą Puccini „Madam Baterflai“, Francesco Cilea veristinę operą „Adriana Lekuvrer“ ir įspūdingąjį Richardo Strausso „Rožių kavalierių“.

B. d.