7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Operos internetu (II)

Niujorko „Metropolitan opera“ transliacijų apžvalga (tęsinys)

Kristupas Antanaitis
Nr. 13 (1334), 2020-04-03
Muzika
„Tristanas ir Izolda“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tristanas ir Izolda“. „Metropolitan opera“ nuotr.

Šalyje įsibėgėjęs karantinas turi ir savų pliusų. Vienas jų – „Metropolitan opera“ spektaklių įrašai (www.metopera.org), pasiekiami ir prienami visiems ir bet kuriuo metu. Kovo 23–29 d. turėjome puikią progą mėgautis vien Richardo Wagnerio operomis: „Tristanas ir Izolda“, „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfridas“, „Dievų žūtis“, „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir „Tanhoizeris“. Tai monumentalūs veikalai, kuriuos kompozitorius rašė ilgai, nestokodamas ir aplinkinių kritikos. Maža to, privataus rėmėjo, mecenato ir globėjo dėka Wagneriui buvo pastatytas teatras Bairoite, kur buvo atliekamos tik jo operos. Kompozitorius turėjo visišką laisvę savo operoms rašyti libretus, nevaržomai komponuoti muziką, trunkančią 4–5 valandas.

 

Šių eilučių autorius jaučia pareigą plačiau aptarti ne „Metropolitan opera“ spektaklių kokybę (ten tiesiog nėra ko rimčiau kritikuoti, o besąlygiškai girti nesinori), o papasakoti apie didįjį vokiečių kompozitorių Wagnerį, kuris labai sunkiai randa kelią į Lietuvos sceną. Per 100 profesionalios operos gyvavimo metų Lietuvoje turėjome galimybę matyti tik 4 šio genijaus operas – tai „Tanhoizeris“, „Lohengrinas“, „Skrajojantis olandas“ bei „Valkirija“. Prieš gerus 15 metų Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, koncertiškai buvo atlikęs tik du iš trijų operos „Parsifalis“ veiksmų. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė kartą pajuokavo, jog kai norės „užknisti“ Lietuvos publiką, ji su „Vilnius City Opera“ kolektyvu pastatys visą „Nybelungų žiedo“ sagą. Juokas juokais, bet visos tetralogijos, panašu, dar teks ilgokai palaukti.

 

Wagneris gimė tais pačiais metais kaip ir didysis italų genijus Giuseppe Verdi – 1813-aisiais. Richardo tėvas Carlas Friedrichas Wagneris buvo policijos tarnautojas, o motina Johanna Rosine buvo kilusi iš kepėjo šeimos. Tėvas mirė, kai Richardui buvo vos šešeri. Vėliau jo motina Johanna pradėjo gyventi su Ludwigu Geyeriu, manoma, kad jie buvo susituokę, nors Leipcigo bažnyčios įrašuose jų santuokos dokumentų nėra. Jaunuolis Richardas iki 1827 m. vadinosi Richardu Geyeriu.

 

1820 m. Richardas pradėjo mokytis klebono Wetzelio mokykloje Posendorfe, netoli Dresdeno, kur iš lotynų kalbos mokytojo išmoko groti fortepijonu. Mirus patėviui, 1821 m. jaunuolis buvo išsiųstas į internatinę mokyklą, kur gyveno patėvio brolio išlaikomas. 1827 m. šeima grįžo į Leipcigą. Po keleto metų, išgirdęs paskutines Ludwigo van Beethoveno simfonijas, jis taip susižavėjo šia muzika, jog iš klausos perrašė klavyrą. Galiausiai 1831 m. įstojo mokytis į Leipcigo universitetą, kur pradėjo kurti, tačiau niekuomet nepabaigė savo pirmosios operos „Vestuvės“ („Die Hochzeit“).

 

Pirmąja užbaigta Wagnerio opera tapo „Fėjos“ („Die Feen“). Šis kūrinys aklai mėgdžiojo kito vokiečių kompozitoriaus – Carlo Maria von Weberio – stilių, tad operos sėkmės istorija prasidėjo gerokai vėliau, tik po kompozitoriaus mirties.

 

1836 m. kompozitorius vedė, tačiau po metų jo santuoka iširo. 1837 m. vasarą Wagneris tapo Rygos operos muzikos vadovu. Po keleto metų dėl susikaupusių skolų jam teko bėgti į Londoną. Kadangi jūra buvo audringa ir kelionė užsitęsė, laive kompozitorius ėmė kurti savo vieną sėkmingiausių ir populiariausių operų – „Skrajojantį olandą“. Išsprendęs finansines bėdas 1842-aisiais Wagneris grįžo į Dresdeną, kur pradėjo aktyviai kurti. Vienas iš kūrybos vaisių – „Tanhoizeris“. Keletą metų kompozitorius buvo įsitraukęs ir į politiką, tačiau po sukilimo ir kolegų išdavysčių vėl teko slėptis. Šįkart – Šveicarijoje. Gyvenimas kalnų apsuptyje kompozitoriui prilygo tremčiai, kuri tęsėsi ištisus 12 metų. 1849 m. kompozitorius išleido trumpą esė, kur pirmą kartą aprašė savo įžvalgas, kad muzika, dailė, šokis, visas vaizduojamasis menas bei teatras turi susijungti į vieną reiškinį. Tai vadinama Gesamtkunstwerk, kas pažodžiui išvertus reiškia „visuotinio meno kūrinio koncepciją“. Antrą knygą „Opera ir drama“ kompozitorius išleido 1851 m., joje aprašė dramos estetiką. Vadovaudamasis šiomis idėjomis kompozitorius paskyrė 25-erius metus visos „Nybelungo žiedo“ tetralogijos kūrimui.

 

Persikėlęs gyventi į Paryžių kompozitorius kelis kartus susitaikė ir vėl išsiskyrė su savo pirmąja žmona, sukūrė operą „Tristanas ir Izolda“.

 

Vienas iš įspūdingiausių Wagnerio gyvenimo etapų – Bairoito teatro atidarymas ir kompozitoriui skirtų festivalių pradžia 1876 metais. Išsirinkęs „žaliąją kalvą“ miesto pašonėje, kompozitorius šešerius metus rūpinosi pinigais bei teatro statyba, kuri nebūtų įmanoma be karaliaus Liudviko II pagalbos, draugystė su juo prasidėjo dar 1864-aisiais. Teatro atidarymui buvo pasirinktas „Nybelungų žiedo“ ciklas.

 

Savojo teatro kompozitoriui žūtbūt reikėjo, nes jo operų sėkmė nelydėjo, publika nesuprato „begaline melodija“ ir leitmotyvų sistemos plėtojimu grįstos muzikos, solistai bei dirigentai atsisakydavo dirbti su kūriniais, kurie jiems atrodė beprotiškai ilgi ir gvildena nesuprantamas, iš mitologijos kilusias idėjas. Tad naujasis teatras Wagneriui buvo tikras išsigelbėjimas. Žinoma, sėkmė kartais nusigręždavo ir nuo Bairoito. Antroji Wagnerio žmona Kozima (Ferenco Liszto dukra) yra rašiusi, jog po pragaištingo pirmojo operų festivalio jų šeima patyrė 150 000 markių nuostolį, ir citavo kompozitoriaus žodžius: „Niekada, daugiau niekada!“ Tačiau laikui bėgant sėkmė vis labiau žvelgė Wagnerio link. Deja, neilgai trukus, 1883 m. vasarį, būdamas 69-erių, kompozitorius mirė. Palaidotas Bairoite.

 

Opera „Tristanas ir Izolda“, sukurta pagal Gottfrydo Štrasburgiečio (Gottfried von Straßburg) 1210 m. sukurtą eiliuotą riterių romaną keltų legendos motyvais, buvo įrašyta 2016 m. spalio 8-ąją ir pradėjo 50-ąjį teatro sezoną Linkolno centre. Teatro vadovas Peteris Gelbas prieš transliaciją sakė, jog pradedant naująjį 2016–2017 m. sezoną jiems reikėjo kažko ypatingo ir monumentalaus, tad ši Wagnerio opera tam puikiai tiko. Pagrindines partijas atliko Nina Stemme, Stuartas Skeltonas ir René Pape. Spektakliui dirigavo garsus britų dirigentas Simonas Rattle’as. Ši opera yra tarsi didelė vokalinė simfonija, bylojanti apie meilės galią, grožį ir tragiškumą. Vienas iš žymiausių operos epizodų – Izoldos mirties scena.

 

Keturių operų ciklas „Nybelungų žiedas“ – „Reino auksas“ (2010 m.), „Valkirija“ (2011 m.), „Zygfridas“ (2011 m.) ir „Dievų žūtis“ (2012 m.) – buvo didžiausias „Metropolitan opera“ teatro projektas, kainavęs apie 100 mln. JAV dolerių. Režisieriaus Roberto Lepage’o sukurta mašinerija sveria daugiau kaip 4 tonas, jos kūrimas užtruko trejus metus ir nebuvo nei vieno spektaklio, kuris praeitų sklandžiai, nes ši milžiniška technika visuomet strigdavo. Taigi „Nybelungų“ premjeros, išsidėsčiusios 2010–2011 ir 2011–2012 m. sezonuose, buvo tikras galvos skausmas. Iš pradžių visi piktinosi, jog be reikalo švaistomi tokie milžiniški pinigai, antra, niujorkiečiams nepatiko naujojo vadovo idėja nurašyti visus senus ir klasika tapusius tetralogijos pastatymus. Tarp jų ir Otto Schenko režisuotą „Nybelungų žiedą“, rodytą 1986–1990 metais. Lyg bėdų būtų maža, visi spektakliai praėjo nesklandžiai, o kai kuriuos net teko stabdyti, nes scena visai nejudėjo. Padirigavęs dvi pirmąsias premjeras iš dirigento pareigų turėjo pasitraukti tuometis teatro vadovas Jamesas Levine’as, kuris per savo karjerą visą „Žiedą“ buvo dirigavęs apie 50 kartų. Sušlubavus jo sveikatai, „Zygfrido“ premjerai teko ieškoti naujo dirigento. Be to, likus vos mėnesiui iki premjeros, iš projekto pasitraukė Zygfrido vaidmens atlikėjas, o per mėnesį surasti šios sudėtingos partijos solistą buvo neįmanomas iššūkis. Kai teatras rimtai svarstė, jog reikia premjerą atšaukti, netikėtai atsirado Jay Hunteris Morrisas, kuris ir išgelbėjo spektaklius. Galingąjį dievą Votaną dainavo Brynas Terfelis, jo žmoną Fiką – Stephanie Blythe, auksą iš Reino mergelių (Lisette Oropesa, Jennifer Johnson Cano, Tamara Mumford) pavogusį nykštuką Alberichą – Ericas Owensas, o milžinus Fafnerį ir Fasoltą – Franzas-Josefas Seligas ir Hansas-Peteris Königas.

 

Wagnerį įkvėpė ne tik germanų, bet ir skandinavų mitologija, kurioje dievų gyvenimas yra toks begalinis ir įdomus, jog kompozitoriui tai atrodė puiki tema. „Nybelungų žiedas“ – tai epinė pasaka, sukurta pagal senovės norvegų epus. Pirmoji opera pasakoja apie nykštuką Alberichą, kuris iš Reino mergelių pagrobė auksą. Iš aukso nukaltas žiedas amžiams pakeitė mirtingųjų, dievų ir net milžinų gyvenimus.

 

Antroji ciklo opera „Valkirija“ intriguoja nuo pirmų akimirkų, mat scenoje išvystame brolį ir seserį, kurie įsimyli vienas kitą, susilaukia sūnaus ir yra amžiams išskiriami. Žymusis Votano dukterų valkirijų skrydis, Brunhildos užmigdymo scena ir kt.– čia kompozitorius parodė didį talentą susieti siužetą bei muziką su veikėjų charakteriais taip, jog keturias valandas galėtum sekti įvykius, visiškai praradęs laiko nuovoką. „Valkirijos“ scenoje pasirodė žymioji Deborah Voigt (Brunhilda) ir Jonas Kaufmannas (Zygmundas) bei Eva-Maria Westbroek (Zyglinda). Taip pat publika galėjo išvysti Zygmundą nugalėjusį Hundigą – Hansą-Peterį Königą, kuris „Reino aukse“ atliko vieno iš milžinų vaidmenį.

 

Trečioji ciklo opera „Zygfridas“ pasakoja apie vaiką, kurio susilaukė brolis ir sesuo. Zygfridą augina nykštukas Mimė, Albericho brolis. Mimė tikisi, jog su Zygfrido nukaltu kardu pavyks gauti trokštamą žiedą, tačiau, supratęs išdavystę, Zygfridas savo patėvį nužudo. Šioje operoje galėjome gerėtis jau minėtu J. Hunteriu Morrisu. Paminėjau tik pagrindinius personažus, kurie atlieka partijas visose operose. Iš viso tetralogijoje sutinkame apie 30 skirtingų personažų.

 

„Reino auksas“ skirtas susipažinti su istorijos priešistore, su auksu, gulinčiu Reino dugne. Iš pavogto aukso nukaltas žiedas sukelia daugybę bėdų, kol galų gale finale yra sunaikinamas. „Valkirijoje“ gilinamasi į veikėjų jausmus, išgyvenimus. Tai brolio ir sesers meilė, pamynusi žmonių įstatymus, valkirijos Brunhildos asmeninė drama. Trečioji opera skirta Zygfrido jaunystei, heroizmui, naiviam pasitikėjimui žmogumi, o finalinė opera „Dievų žūtis“ vaizduoja egoizmą, turto troškimą, pasiaukojimą. Zygfridas, išlaisvinęs savo mylimąją Brunhildą iš ugnies spąstų, iškeliauja į pasaulį. Piktadariai pasirūpina, jog Zygfridas pamirštų, kas yra Brunhilda, ir pavogtų iš jos žiedą. Finale operos herojus miršta, o Brunhilda sugriauna dievų buveinę Valhalą. Žiedas grįžta į Reino upę, taip nuplaudamas prakeiksmą: kas turės žiedą – mirs skausminga mirtimi. Dažniausiai šios operos statomos po vieną, didesniuose teatruose – visos kartu, tačiau išvysti šią 14 valandų trunkančią istoriją per 4 vakarus iš eilės – retas ir labai įdomus įvykis.

 

Operos „Tanhoizeris“ ir „Niurnbergo meisterzingeriai“ yra bene romantiškiausi kompozitoriaus veikalai, o pastaroji net ir komiška, joje niekas nežūsta. „Meisterzingeriai“, beje, yra ir ilgiausia Wagnerio opera, kur gryna ir nepertraukiama muzikos tėkmė teka net 5 valandas, tad su pertraukomis teatre tenka išbūti gerokai daugiau kaip 6 valandas. Tačiau visa tai kompensuoja pati muzika ir reginys scenoje. Beje, įdomu, kad trečiojo veiksmo pirmoje scenoje, kai Hansas Sachsas kalbasi su Eva, išgirstame įžymųjį „Tristano akordą“ ir matome, kaip Sachsas Evai pasakoja legendą apie karalių Marką ir mylimuosius Tristaną ir Izoldą. Taigi čia kompozitorius cituoja pats save.

 

„Tanhoizeris“ kine buvo transliuojamas 2015 m. spalio 31-ąją, o „Niurnbergo meisterzingeriai“ 2014 m. gruodžio 13-ąją. Abi šias operas dirigavo J. Levine’as. Pagrindinę partiją „Tanhoizeryje“ atliko dabar jau miręs tenoras Johanas Botha, jo mylimąją Elizabetę – Eva-Maria Westbroek. „Meisterzingeriuose“ Hansą Sachsą dainavo Michaelis Volle, o Evą – Annette Dasch.

 

Įdomu, jog abi šios operos sukurtos pagal tikrus įvykius. „Tanhoizerio“ veiksmas pagal siužetą įvyko 1207 m., kai panašios dainininkų varžybos Vartburge vyko Tiuringijos landgrafų rezidencijoje, o „Meisterzingeriuose“ sutinkamas Hansas Sachas realiai gyveno XVI a. Niurnberge ir kūrė dainas. Abu pastatymus sukūrė vienas garsiausių Wagnerio operų režisierių, austras Otto Schenkas, kurio itin realistiškai traktuojamos operos teatrų scenose išsilaikydavo po 30 ir daugiau metų. „Tanhoizerio“ premjera įvyko 1977 m., o „Niurnbergo meisterzingerių“ – 1993 metais. Abi jos rodomos iki šiol, nors teatras turi planų 2021–2022 m. sezone publikai pristatyti naują „Meisterzingerių“ versiją, kurios premjera Berlyno valstybinėje operoje įvyko pernai.

 

Šią ir kitą savaitę turėsime galimybę stebėti operas „Karmeličių dialogai“, „Sevilijos kirpėjas“, „Niksonas Kinijoje“, „Don Karlas“, „Perlų žvejai“, „Makbetas“ bei „Norma“.

 

Tekste buvo panaudota medžiaga iš knygų: Aldona Vilkelienė, Opera. Istorija, teatrai, libretai, solistai, kompozitoriai, Vilnius, 2000; Derek Watson, Richard Wagner: A Biography, Weidenfeld & Nicolson, 1981.

„Tristanas ir Izolda“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tristanas ir Izolda“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Reino auksas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Reino auksas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Valkirija“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Valkirija“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Zygfridas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Zygfridas“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Dievų žūtis“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Dievų žūtis“. „Metropolitan opera“ nuotr.
 „Niurnbergo meisterzingeriai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Niurnbergo meisterzingeriai“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tanhoizeris“. „Metropolitan opera“ nuotr.
„Tanhoizeris“. „Metropolitan opera“ nuotr.