7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikos degustavimas skaitmeninėje filharmonijos salėje

Pokalbis su tonmeistere Aleksandra Keriene

Ona Jarmalavičiūtė
Nr. 13 (1334), 2020-04-03
Muzika
Aleksandra ir Vilius Kerai. LNF stendas Knygų mugėje. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra ir Vilius Kerai. LNF stendas Knygų mugėje. D. Matvejevo nuotr.

Klasikinės muzikos gerbėjams užsidarius namuose, atveriamas nationalphilharmonic.tv langas. Šiuo metu daugiau nei 50 koncertų įrašų siūlanti Lietuvos nacionalinės filharmonijos internetinė platforma per karantiną traukia klausytojus iš viso pasaulio. Viena iš skaitmeninės koncertų salės vadovų, vienintelė Lietuvoje tonmeisterė Aleksandra Kerienė, kartu su vyru Viliumi Keru net kelis kartus nominuota prestižiniams „Grammy“ apdovanojimams, dalinasi šios salės sukūrimo istorija, kalba apie kasdienius koncertų įrašymo iššūkius ir bendrystę, padėsiančią išbristi iš dabartinės krizės.

 

Kaip šiomis dienomis gyvuoja skaitmeninė salė?

Skaitmeninė salė gyvuoja labai aktyviai. Pastebime, jog daugelis kultūrinių įstaigų persikelia į skaitmeninę erdvę. Mums tai nebuvo šuolis, kurį turėjome padaryti būtent dabar. Mūsų veikla vyko iki karantino ir vyksta dabar, todėl mums nereikia kažko naujo sukurti, kaip kitoms salėms. Džiaugiamės, kad turėjome skaitmeninę koncertų salę ir iki šiol. Dabar, be abejo, veikla dar labiau suaktyvėjo. Žmonės pradėjo ieškoti koncertų, pagaliau dabar jie turi tam laiko. Juk dažnas iš mūsų, žiūrėdamas koncerto anonsą, sako būtinai pažiūrėsiąs, bet vis tam pritrūksta laiko. Atrodo, anksčiau visi svajojo daugiau laiko skirti sau, artimiesiems, namams, koncertams. Pagaliau mūsų svajonės išsipildė su kaupu. Pavyzdžiui, pastarąją savaitę svetainė turėjo 1670 lankytojų, apytiksliai šiuo metu kas savaitę svetainę aplanko 1700 žmonių iš įvairių pasaulio kampelių, per dieną sulaukiame nuo 200 iki 400 klausytojų. Didžiausia klausytojų dalis yra iš Lietuvos, tačiau taip pat turime publikos iš Italijos, Rusijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Švedijos, Belgijos. Turime klausytojų Kanadoje ir netgi Japonijoje.

 

Kaip suprantu, skaitmeninės salės pirminė paskirtis buvo palaikyti kultūrinį pulsą, skatinti nuolat vykstantį kultūrinį gyvenimą. Ar dabar, keičiantis aplinkybėms, keičiasi salės paskirtis?

Salės pagrindinė paskirtis niekada nebuvo tik palaikyti pulsą. Nacionalinės filharmonijos koncertai yra išskirtiniai. Filharmonija turi galimybių pasikviesti koncertuoti įstabius muzikus, tarptautinio lygio žvaigždes. Tačiau ne kiekvienam žmogui pavyksta apsilankyti koncertuose. Ne tik dėl finansų – žmonės turi vykti iš kitų miestų, ieškoti nakvynės. Dažnai susiduriame su vadinamaisiais anšlagais, kai net pardavus stovimus bilietus lieka nepatekusiųjų į salę. Dėl to siekėme, kad koncertai nebūtų skirti tik ribotam kiekiui žmonių. Tad viena iš skaitmeninės koncertų salės paskirčių – suteikti išskirtinę galimybę peržiūrėti kokybišką koncerto įrašą. Tokia salės paskirtis yra ir dabar, ji leidžia žmonėms pamatyti koncertus vėliau. Dabar tuo gali pasinaudoti visi, esantys namuose. Todėl manau, kad mūsų vizija išsipildė su kaupu.

 

Kokią svarbą, Jūsų nuomone, muzika turi žmogui, išgyvenančiam šią krizę?

Manau, kad muzika turi gydomųjų savybių ir kiekvienam žmogui kiekviename gyvenimo etape sukelia tam tikras asociacijas. Paklaustas, kodėl būtent šis kūrinys yra jo mėgstamiausias, žmogus atsako, kad jis ką nors primena, asocijuojasi su kitu žmogumi ar įvykiu. Kai išgirstu muziką, man pačiai atrodo, kad užuodžiu net tos akimirkos, kuri atsigamina atmintyje, kvapą. Žmogus – jautri būtybė ir mūsų emocijos yra svarbi mūsų kasdienybės dalis. Todėl ir muzika yra labai svarbi mums visiems. Muzikoje kiekvienas atrandame paguodą, ji gali palaikyti, pastiprinti, pakelti nuotaiką arba kaip tik leisti paliūdėti.

 

Kiek žinau, kas savaitę yra planuojama pristatyti po naują įrašą. Kaip šiuo metu vyksta garso režisierių darbas?

Vienintelis pokytis, kuris įvyko dėl karantino, tai persikėlimas iš skaitmeninės salės studijos į namus. Šiandien visi postprodukcijos (baigiamieji – red. past.) darbai vyksta namų studijoje. Pirmasis koncertas po filharmonijos salės rekonstrukcijos buvo įrašytas lapkričio pabaigoje. Nuo to laiko įvyko nemažai koncertų, kuriuos spėjome užfiksuoti iki saviizoliacijos. Dabar kas savaitę dovanojame žmonėms po naują įrašą, taip pat turime didžiulį archyvą, kuris buvo nufilmuotas dar prieš filharmonijos salės rekonstrukciją. Be abejo, laukiame, kol filharmonija vėl atsivers koncertams ir mes galėsime daryti naujus įrašus.

 

Galbūt turite kokių rekomendacijų įrašų klausymuisi?

Manau, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti pagal savo skonį ar nuotaiką. Labai patobulėjusi svetainės paieškos sistema, dabar mūsų lankytojas gali rasti koncertą įvedęs atlikėjo vardą, kolektyvo pavadinimą ar netgi dalį žodžio. Kiekvienas skonis ir poreikis turėtų būti patenkintas. Šiuo metu skaitmeninėje salėje atsirado jaunosios kartos pianisto Luko Geniušo koncertas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu. Nuostabus yra Mūzos Rubackytės koncertas per Vilniaus fortepijono festivalio atidarymą. Labai džiaugiamės galimybe parodyti kelis mūsų maestro Modesto Pitrėno su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašus. Yra ateities įrašai, kurie turėtų sulaukti išskirtinio dėmesio. Viename koncerte skamba Lietuvos kamerinis orkestras su naujosios kartos solistais Hugo Ticciati ir Roku Vaitkevičiumi. Kitame koncerte Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui diriguoja jaunoji batutos meistrė Giedrė Šlekytė.

 

Ar jau yra numatomi koncertinės veiklos atsigavimo keliai ir kaip skaitmeninė salė prie to prisideda?

Po šio laikotarpio atsigauti turėsime visi. Vienas iš pagrindinių būdų, kuriuos aš matau, galėtų būti mūsų visų bendrystė. Kol mes būsime stiprūs kartu, tol nebus baisus nei karantino laikotarpis, nei atsigavimo kelias. Visada maniau, kad žmogus žmogui turi ištiesti ranką ir pasiūlyti stiklinę vandens, kai to labiausiai reikia. Aš tikiu žmonių gerumu ir kad visi padėsime vienas kitam. Dabar išgyvename baimę ir neaiškumą, tačiau tai puiki proga išmokti pamokas apie gyvenimo, akimirkos trapumą. Labai tikiuosi, kad po sunkaus laikotarpio išeisime į gatves išmintingesni, turtingesni vidumi. Filharmonija tęs savo darbus, kvies nuostabius muzikus, rengs įsimintinus koncertus, lauks savo lankytojų. O skaitmeninė salė įamžins gražiausius istorinius momentus ir pateiks įrašus savo platformoje.

 

Klausytojai atsiliepia, jog įrašo klausymosi jūsų salėje patirtis yra net geresnė nei gyvo koncerto, nes galima pamatyti ir išgirsti daug naujų detalių, kurių nesimato arba nesigirdi sėdint salėje. Kaip Jūs tai vertinate?

Nemanau, jog galime lyginti, kuri patirtis yra geresnė. Kiekvienas potyris turi ir pliusų, ir minusų, per jį mes juntame tam tikras emocijas. Gyvas apsilankymas koncerte visada yra šventė, emocija, įvykis. Žmogus puošiasi, laukia koncerto. O žiūrėti koncertą namuose jau kitas dalykas: galima įsijungti sau patogiu metu, pamatyti rakursus, kurie nepastebimi būnant salėje. Klausytojai džiaugiasi, kad pagaliau gali išvysti dirigento veidą, kurio nesimato salėje, kurį nors atskirą instrumentą, akimirką, kai muzikantas įkvepia ir pasirengia griežti, kaip artistiškai kiekvienos natos išgavimui ruošiasi mediniai pučiamieji ir t.t. Skaitmeninė salė leidžia kartu išgyventi tą įkvėpimą prieš išgaunant natą. Tai įmanoma padedant skaitmeninei aparatūrai, bet gyvas koncertas suteikia dar stipresnes emocijas, kurias atnešame ir pasiimame.

 

Ar nesibaiminama, kad dėl skaitmeninių transliacijų gali sumažėti gyvai kultūriniame gyvenime dalyvaujančios auditorijos?

Ne, niekada nebuvo tokios baimės. Juk gyvo įvykio joks įrašas negali pakeisti. Koncertų paskirtis – suteikti žmonėms šventę. Koncertas – tai vieta, kur intensyviai vyksta socialinis gyvenimas, galima pasikviesti draugus, eiti su šeimos nariais ir bendrauti kitoje aplinkoje. Tame slypi koncertų žavesys, dėl to nemanau, jog skaitmeninė platforma atims lankytoją.

 

Ar atsiradus skaitmeninei koncertų salei buvo pastebėti publikos pokyčiai, kitokios reakcijos?

Iš pradžių tai buvo didžiulė naujiena, nes ši salė yra vienintelė Baltijos šalyse. Lietuvos nacionalinė filharmonija yra pirmoji ir drąsiausia, mes tuo labai džiaugiamės. Melomanams buvo labai įdomu, muzikai net laukė skaitmeninės salės atidarymo. Šiuo metu pastebime, jog mūsų auditorija labai išsiplėtė. Žmonės, kurie net nesilankė filharmonijoje, stebi koncertų įrašus. Taip jie susipažįsta su sale, atranda mėgstamą muziką. Tuomet ateina jau susipažinę su kolektyvu, kūrėjais, dirigentais. Įrašai tampa pagalbiniu laipteliu mūsų klausytojams.

 

Ar buvo įrašas skaitmeninėje salėje, kuris sulaukė ypatingo dėmesio?

Kiekvienas koncertas surenka savo auditoriją. Yra žmonių, kurie labai laukė Luko Geniušo koncerto. Tuo metu tapo aktyvesni Rusijos žiūrovai, kurie Luką labai mėgsta ir vertina. Jeigu pasirodo Sergejus Krylovas su Lietuvos kameriniu orkestru, pagausėja salės lankytojų iš Italijos. Vilniaus festivalis visada sulaukia ypatingų svečių ir mes džiaugiamės galėdami jį nufilmuoti, nes taip prasiplečia ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinių žiūrovų ratas.

 

Kaip gimė skaitmeninės salės idėja?

Pirmiausia atsirado tam poreikis. Dažnai pasišnekėdavom su muzikantais, dirigentais, kurie norėjo save reprezentuoti tarptautiniu lygiu, turėti geros kokybės muzikos garso ir vaizdo įrašus. Taip pat ir aš, ir Vilius Keras baigėme studijas užsienyje, kur skaitmeninės salės įprastos. Berlyno filharmonija buvo viena iš pagrindinių mūsų kelrodžių žvaigždžių, Vilius ten atliko praktiką ir stebėjo visus procesus gyvai. Turėjome jaunatvišką svajonę atidaryti tokią salę ir Lietuvoje. Iš šios svajonės salė ir gimė.

 

Ar buvo ir kitų salių, iš kurių sėmėtės įkvėpimo?

Prieš kurdami skaitmeninę salę išanalizavome daugybę kitų salių. Jose atrasdavome ir pliusų, ir minusų – taip tobulinomės ir ieškojome mums tinkamų kelių. Visa techninė bazė pareikalavo nemažų investicijų. Analizavimas truko apie metus, galiausiai atsirinkome vieną techninį ir meninį planą. Vyko intensyvus bendradarbiavimas su Nacionalinės filharmonijos administracija, kuriai esame be galo dėkingi, nes taip pat degė šia idėja ir patikėjo ja nuo pirmos dienos. Niekas mums „nepakirpo sparnų“, vadovybės palaikymas mums buvo svarbus. Vėliau kalbėjomės su atlikėjais, orkestru, meno vadovais. Jiems irgi buvo naujiena, kad vos ne kiekvieną jų koncertą galime filmuoti. Kyla ir jaudulys, kurį reikia suvaldyti, prisijaukinti. Muzikantai žino, kad įrašas įeina į istoriją, turi išliekamąją vertę. Jauni muzikantai jį analizuoja ir semiasi patirties. Klausytojas, kuris nėra profesionalus muzikas, gali mėgautis aukščiausio lygio vaizdu ir garsu, taip lavindamas savo skonį. Mūsų visų – garso, vaizdo režisierių, prodiuserių, muzikantų – atsakomybė yra nenuvilti ir neapgauti klausytojo.

 

Ar skaitmeninė salė turi galimybę montuoti vaizdą, garsą ir taip dar labiau paveikti klausytoją? Pagal kokius principus derinate įrašo vaizdą ir garsą?

Įraše įamžiname tai, kas įvyko. Neturime stebuklingos lazdelės, kuri paverstų nedainuojantį žmogų geriausiu operos solistu. Galime tik kažkiek padėti, paspalvinti, pagražinti. Koncertinis įrašas yra tam tikros akimirkos įamžinimas. Viskas, kas įvyksta scenoje, yra istorija. Mes ją pateikiame įraše.

 

Kaip numatote vaizdinę įrašo pusę?

Pasiruošimo etapas prieš kiekvieną koncertą yra labai smulkmeniškas ir atsakingas. Dirbama su partitūra, tai tarsi žemėlapis, pagal kurį judame. Turime galimybę atkreipti dėmesį į vieną ar kitą atlikimo aspektą. Dėl to yra nagrinėjama visa partitūra, pagal tai sureguliuojamos kameros, parenkami vaizdai, kadruotės, pozicijos. Darbas vyksta ir repeticijose, juk reikia užtikrinti, kad visa technika veiktų. Svarbiausias dalykas, žinoma, yra žmogiškasis bendravimas – su atlikėjais, meno vadovais, orkestro atstovais, muzikantais, solistais ir administracija.

 

Kaip atrenkate pačius koncertus?

Kokius koncertus įrašysime, paprastai aptariame prieš sezoną. Įrašus planuojame filharmonijos pageidavimu arba paaiškėjus, kurie atlikėjai nori būti įamžinti. Kiekvieną sezoną filharmonija turi išskirtinių kviestinių atlikėjų, kuriuos labai norisi įamžinti. Stengiamės parinkti įsimintiniausius koncertus.

 

Koks yra pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriate vadovaudama skaitmeninei salei?

Iššūkiai visuose darbuose – tai žmogiškasis faktorius. Bendraujant su žmonėmis negalima numatyti, kaip iš tikrųjų vyks procesas. Niekada nežinai, koks tą dieną bus solisto, dirigento nusiteikimas. Viską gali pakeisti dalykai, kurių negali nuspėti ir sukontroliuoti. Todėl turi atrasti kelią, kaip prie kiekvieno prieiti, kaip susitarti, kad įrašas įvyktų. Visi mes esame suinteresuoti, kad įrašas būtų ne tik aukščiausios vaizdo ir garso kokybės, bet ir emociškai stiprus, paveikus. O emociją galima ir sugadinti. Visi šie aspektai turi daug įtakos galutiniam rezultatui.

 

Kaip vyksta bendradarbiavimas su atlikėjais? Ar jie turi savo pageidavimų?

Taip, kiekvienas atlikėjas turi savo įpročius ir pageidavimus. Dažniausiai jie yra nusiteikę bendradarbiauti, siekia, jog būtų įamžinti kaip įmanoma kokybiškiau. Dėl to tas bendravimas būna abipusis. Svarbu išsiaiškinti, ar atlikėjas neprieštarauja, kad būtų daromas įrašas, nes kai kurie pagal sutartis priklauso leidybinei kompanijai ir negali daryti ar platinti savo įrašų kitur.

 

Kokias inovacijas skaitmeninei salei planuojate ateityje?

2019 metais, vykstant Didžiosios salės rekonstrukcijai, atnaujinome ir skaitmeninę salę. Pasikeitė puslapio dizainas, įrašai tapo lengviau prieinami užsienio žiūrovams. Taip pat visada bandome išlaikyti estetinį vaizdą, kad vizualiai būtų patrauklu žiūrovui. Šioje vietoje ištobulėjome tiek, kad koncertą žiūrintis žmogus gali pasijausti lyg žiūrėdamas meninį filmą. Toks buvo mūsų tikslas. Dažnai klasikinės muzikos koncertus žiūrime kaip dokumentiką – tik tai, kas yra užfiksuota. Mūsų tikslas – padaryti meninę vertę turinčius įrašus, kuriuos būtų galima žiūrėti kaip filmus, kad žmogus galėtų ramiai atsisėsti ir pasimėgauti vaizdu, galbūt mintyse, klausydamasis muzikos, sukurti sau nuotykį ir sekti juo. Taigi techniškai mes stipriai atsinaujinome. Šiuo metu skaitmeninė salė aktyvina savo veiklą ir turime daug minčių, kaip lepinsime savo žiūrovus ateityje, bet turbūt jų visų dar nenorėčiau atskleisti.

 

Kiek žmonių dirba skaitmeninėje salėje ir kokios jų pareigos?

Nėra fiksuoto žmonių skaičiaus, tačiau yra fiksuotos pareigos. Labai svarbų vaidmenį atlieka mūsų partitūrų skaitytoja. Tai žmogus, be kurio koncertų transliacijos nebūtų tokio aukšto lygio, kokios yra dabar. Taip pat turime žmogų, prižiūrintį techniką ir užtikrinantį, kad ji veiktų. Tai sunkus darbas, kai sprendimus turi priimti čia ir dabar. Dar turime pagrindinį vaizdo operatorių, kuris prižiūri kadruotes, kamerų pozicijas, šviesas, vadovauja kitiems operatoriams. Jam padeda filharmonijoje dirbantys šviesų dailininkai, nes privalome užtikrinti, kad apšvietimas būtų tinkamas ne tik filmavimui, bet ir atlikėjams. Yra garso inžinieriai, prodiuseriai. Ir žmonės, dirbantys su postprodukcija. Taigi pareigų ir atsakomybių labai daug.

 

Kuo skiriasi tiesioginė transliacija nuo koncerto įrašo?

Tiesioginė transliacija sukelia daugiau įtampos. Postprodukcijos etape, nors yra ir nedaug galimybių, vis dėlto gali kai ką pakoreguoti. Tarkim, jeigu nespėjome „pagauti“ obojaus ar klarneto solo, galbūt rengdami įrašo transliaciją mes tai galėsime ištaisyti. Kai praleisi tą obojų, kuris labai gražiai solavo, tiesioginėje transliacijoje – jis ir liks praleistas. Tai suteikia daugiau įtampos, bet kartu ir žavesio. Kartais per tiesiogines transliacijas darbuotojai būna kur kas labiau susikaupę ir įrašas išeina toks geras, kad nereikia jokių taisymų.

 

Norisi pakalbėti apie Jūsų, kaip garso režisierės, profesines patirtis. Jaunystėje mokėtės groti fortepijonu. Kokią įtaką tai turėjo vėlesniems Jūsų pasirinkimams ir dabartiniam darbui?

Muzika mano gyvenime egzistuoja nuo pat vaikystės. Kiek save atsimenu, visada šokau, dainavau, grojau ir buvau labai emocionalus bei muzikalus vaikas. Tai turbūt ir paskatino mano tėvus nukreipti mane muzikiniu keliu. Vėliau baigiau konservatoriją ir įvyko pasirinkimas profesinėje srityje. Norėjau kažką keisti ir sąžiningai sau atsakiau, kad atlikėja negalėčiau būti. Kadangi su muzika atsisveikinti tikrai nenorėjau, pradėjau ieškoti alternatyvų, kurios nenutolintų manęs nuo meno pasaulio. Garso režisūra buvo puikus pasirinkimas.

 

Kaip susikūrė Akustinės muzikos garso įrašų kompanija „Baltic Mobile Recordings“? Kokia buvo jos idėja?

Šią kompaniją sukūrėm kartu su vyru Viliumi Keru, nes tikėjome muzika ir gyvenome ja. Labai daug žmonių mums sakė, kad dirbti su akademine muzika nėra prasmės ir naudos, stebėjosi mūsų pasirinkimu. Viršų paėmė maksimalizmas ir tikėjimas, kad Lietuvoje gali būti gerai. Tuo metu čia buvo labai sunku padaryti profesionalų įrašą, kuris patektų į tarptautinius katalogus. Mes labai norėjome sukurti kažką tokio, kas išpildytų visų mūsų svajones – tiek muzikantų, tiek mūsų pačių. Tad kompanija gimė iš svajonės.

 

Ši kompanija įgijo tarptautinį pripažinimą, daugybę apdovanojimų, net ne vieną „Grammy“ nominaciją. Kokią reikšmę tai turi Jūsų veiklai? Kaip tvarkotės su atsakomybe ir vidinės kartelės kėlimu?

Kiekvienas pripažinimas suteikia dar didesnę atsakomybę, baimę nenuvilti. Klientas ateina su didesniais lūkesčiais. Visada jautėme atsakomybę už savo darbą, kuri turbūt ir atvedė prie sėkmės. Niekada nesustojame dirbti ir tobulėti. Visą procesą atliekame ir patys, nors turime puikią komandą. Mes tuo gyvename, kiekvienas laidas mums yra brangus, kiekvieną jį vyniojame patys, patys kiekvieną stovą pastatome. Aišku, dėl to visa atsakomybė krenta ant mūsų pečių ir sau keliame labai didžiulius reikalavimus. Siekiame nenuvilti, atlikti darbą kokybiškai. Tikrai reikalaujame iš savęs daugiau nei maksimumo ir labai išgyvename, jeigu pasitaiko nesėkmė. Žmonės sako, kad nereikėtų tokių dalykų imti į širdį, tačiau tai yra mūsų gyvenimas, negalime to atskirti nuo savęs.

 

Koks buvo Jūsų, kaip garso režisierės, profesinis kelias? Kokie pasirinkimai Jus suformavo? Kokios akimirkos Jus daugiausia išmokė?

Mano gyvenime buvo tipiniai laikotarpiai – vaikystė, paauglystė, konservatorija, bakalauro, magistro studijos, vėliau darbas televizijoje ir mūsų kompanijos bei skaitmeninės salės įkūrimas. Kiekvienas iš etapų man yra tarsi atskira mokykla, kiekviename etape išmokstu vieno arba kito dalyko. Vaikystėje išmokau girdėti ir mylėti muziką. Tai buvo turbūt svarbiausios gyvenimo pamokos – nuo įsižiebusios meilės muzikai viskas ir prasidėjo. Toliau – muzikos mokykla ir konservatorija, kur buvo padėtas teorijos pagrindas. Vis dėlto garso režisierius negali gerai atlikti savo darbo neišmanydamas muzikos teorijos. Vėliau vyko profesionalios garso režisūros studijos ir magistro diplomas, įgyta tonmeisterio profesija. Tai buvo labai kryptingas kelias, kurį pasirinkau, žinojau, ko mokausi, į kokius klausimus ieškau atsakymų. Kai pradėjau dirbti profesionaliai televizijoje, paraleliai kūrėsi nuosava kompanija. Ir dabar kiekviena diena atneša po naują pamoką. Kiekvienas koncerto įrašas man suteikia naujų minčių, atrandu daugiau spalvų, skonių, prieskonių. Tikiuosi, kad nenustosiu tobulėti ateityje. Mūsų darbas yra nuolatinis muzikos degustavimas.

 

Dėkoju už pokalbį ir visus kviečiame apsilankyti https://nationalphilharmonic.tv

 

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė

Aleksandra ir Vilius Kerai. LNF stendas Knygų mugėje. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra ir Vilius Kerai. LNF stendas Knygų mugėje. D. Matvejevo nuotr.
„Baltic Mobile Recordings“. D. Matvejevo nuotr.
„Baltic Mobile Recordings“. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Kerienė. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandra Kerienė. D. Matvejevo nuotr.
LNF skaitmeninė salė. D. Matvejevo nuotr.
LNF skaitmeninė salė. D. Matvejevo nuotr.