Operos internetu (I)

Kai pasaulį kausto baimė ir nerimas, kai dar ilgai reikės būti užsidarius namuose, verslininkai ir menininkai suka galvas, kaip nepatirti didelių nuostolių. Be pinigų, didelė problema yra fizinis spektaklių ir koncertų nebuvimas, tad kultūros įstaigoms tenka greitai rasti sprendimų, kad meno gerbėjai neliktų nuskriausti.

Niujorko „Metropolitan opera“ 2006 metais parodė pasauliui pavyzdį ir pirmoji pradėjo tiesiogiai transliuoti spektaklius. Šią veiklą ypač suaktyvino dabar. Kai pasaulis labiausiai pajuto koronaviruso pavojų ir vis daugiau užsidaro, „Metropolitan opera“ nuo kovo 16 d. kas vakarą pradėjo dovanoti melomanams spektaklių įrašus. Ką reiškia dovanoti? Ogi tai, jog šis teatras savo internetinėje platformoje turi apie 700 radijo ir vaizdo spektaklių įrašų. Per radiją visam pasauliui pirmą kartą spektaklis buvo transliuojamas 1931 m. gruodžio 25-ąją, o per televiziją spektakliai pradėti transliuoti 1977 metais. Tąkart pirmą kartą buvo rodoma „Bohema“ su Luciano Pavarotti. Na, o 2006 m. teatras „persikėlė“ į kino teatrus. Tad, mokant penkiolikos dolerių per mėnesį mokestį, žiūrovai galėjo internetu klausytis radijo įrašų ir stebėti senesnius spektaklius. Šiomis dienomis „Metropolitan opera“ savo archyvus atvėrė nemokamai – kas vakarą teatras įkelia po vieną spektaklį ir sistemoje laiko 24 valandas, kad skirtingose laiko juostose gyvenantys operos gerbėjai galėtų stebėti šio išskirtinio pasaulio teatro spektaklius. Tereikia apsilankyti teatro internetinėje svetainėje www.metopera.org. Lietuvos laiku spektaklio įrašas sistemoje atsiranda 2.30 val. nakties ir laikomas visą parą, tad yra puiki galimybė spektaklius stebėti bet kuriuo metu.

Jau baigėsi pirmoji transliacijų savaitė. Visam pasauliui buvo parodyti 7 įspūdingi spektakliai iš praėjusių kino transliacijų. Taip jau nutiko, kad iš 7 spektaklių beveik visi yra 2008–2010 metų laikotarpio. Pirmoji opera, transliuota kovo 16 d., buvo Georges’o Bizet „Karmen“ (tiesiogiai kine transliuota 2010 m.). Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atliko garsiausi pastarojo dešimtmečio solistai – mecosopranas Elīna Garanča ir tenoras Roberto Alagna. Spektakliui dirigavo dabartinis muzikos vadovas Yannickas Nézet-Séguinas. Spektaklį režisavo garsus britų režisierius Richardas Eyre, kuris po premjeros 2009 m. buvo giriamas už originalumą ir charakterių išryškinimą. Išties, spektaklis pateikiamas labai emocionaliai, kiekvienas dekoracijos elementas, kostiumai, judesys – viskas puikiai dera su muzika. Spektaklio varomoji jėga – didelis smiltakmenio amfiteatras, kuris stovi ant sukamos platformos ir bet kuriuo metu gali kardinaliai pakeisti scenovaizdį. O Elīna Garanča ir Roberto Alagna, atrodo, yra gimę Karmen ir Don Chosė vaidmenims.

Kovo 17 d. „Metropolitan opera“ parodė savo „vizitinę kortelę“ – Franco Zeffirelli režisuotą Giacomo Puccini operą „Bohema“, kurios premjera įvyko dar 1981 m., nuo to laiko ji be pertraukų rodoma kiekvieną sezoną. Šis spektaklis yra vienas monumentaliausių ir grandioziškiausių režisieriaus darbų. Antro veiksmo masinėje scenoje pasirodo per 300 artistų, žaislų pardavėjas Parpinjolis į sceną įvažiuoja vežimu su gyvu asilu, o Miuzetės karietą traukia tikras žirgas. Spektaklis, kurio tikrąją kainą teatras slepia iki šiol, prieš 40 metų buvo sutiktas tokiomis ovacijomis, jog kiekvienas pirmojo sezono spektaklis užsitęsdavo po gerą pusvalandį, mat publika plojo ne tik atlikėjams, bet, pakilus uždangai, ir scenografui. Spektaklis kine transliuotas 3 kartus, tačiau teatras pasirinko pirmąją transliaciją (darytą 2008 m.), mat Mimi partiją tąkart atliko garsus sopranas Angela Gheorghiu, o jos mylimąjį Rudolfą dainavo Ramónas Vargas. Spektakliui dirigavo Nicola Luisotti.

Kovo 18-ąją pasauliui buvo parodytas bene istorinis spektaklis – 2015 m. nufilmuotas Giuseppe’s Verdi „Trubadūras“. Paskutinį kartą šis spektaklis, kurį režisavo britas Davidas McVicaras, kine buvo transliuojamas 2011 m., premjeriniame sezone. Paprastai „Metropolitan opera“ laikosi taisyklės to paties pastatymo dažnai netransliuoti. Bet išimtys daromos dėl solistų. Prabėgus ketveriems metams nefilmuoti puikiai pažįstamo „Trubadūro“ būtų buvęs nusikaltimas, nes spektaklyje pasirodė Anna Netrebko, čigonės partiją dainavo savo debiuto teatre (būtent su šiuo vaidmeniu) 25-metį mininti Dolora Zajick, puikus tenoras Yonghoonas Lee žydėjo visomis prasmėmis (ir tuo metu buvo užpildęs savo tvarkaraštį iki 2020 metų), na o pagrindinė spektaklio ašis buvo Dmitrijus Chvorostovskis, neseniai pranešęs pasauliui apie smegenų auglį ir grįžęs į sceną po metų pertraukos. Dirigentas Marco Armiliato po spektaklio visiems nusilenkiant solistą įstūmė į scenos priekį, kad orkestras jį apipiltų gėlėmis. Publika tiesiog pašėlo. Deja, po pusantrų metų pasaulis sužinojo, jog solistas pralaimėjo kovą su liga...

Kovo 19 d. turėjome galimybę išvysti Verdi „Traviatą“. Iš dalies tai taip pat istorinis spektaklis, nes jis buvo pirmoji premjera naujai paskirtam muzikos vadovui Y. Nézet-Séguinui, kuris dirbo, galima sakyti, ir kaip spektaklio režisierius. Per pertrauką publikai buvo parodytas trumpas 10 minučių filmas, kuriame pamatėme, kaip dirigentas dirba su Violeta – sopranu Diana Damrau. Arija buvo analizuojama ne iš muzikinės, o iš dramatinės pusės, keliant klausimus, kodėl Violeta įsimyli Alfredą, kodėl ant jo supyksta, kodėl paklauso tėvo ir jį palieka. Radus atsakymus į šiuos klausimus, buvo bandoma emociją perteikti per muziką. Išties, šis spektaklis grandiozinis, į jį buvo investuoti milžiniški pinigai. Režisierius Michaelis Mayeris rėmėsi 1931 m. filmu „Kamila“, kuris tapo atspirtimi scenografijai. Įspūdingi rūmai su auksiniais raštais, sietynais, persiškais kilimais – visa tai galima išvysti naujoje „Traviatoje“. Publikai tai buvo gaivaus oro gūsis, mat paskutinė šios operos interpretacija, rodoma 10 metų, daugelį šokiravo vaizdu su didele balta siena, milžinišku laikrodžiu ir raudona sofa, kuri tapo pajuokos objektu, lydėjusiu šį spektaklį visą dešimtmetį. Alfredą dainavo Juanas Diego Flórezas, tituluojamas šių laikų geriausiu šio vaidmens atlikėju, o Žermono partiją atliko Quinnas Kelsey, kurį galėjome matyti ir kaip Koliną „Bohemoje“.

Nedaug kam žinoma Gaetano Donizetti „Pulko duktė“ yra viena geriausių komiškų operų, pralenkianti net kur kas populiaresnes kompozitoriaus komiškas operas „Don Paskualė“ ir „Meilės eliksyras“. Kovo 20-ąją buvo transliuojamas 2008 m. spektaklis, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Natalie Dessay ir Juanas Diego Flórezas. Dirigavo M. Armiliato. Tai yra puiki istorija, pasakojanti apie našlaitę Mari, kurią įsivaikina ir kaip dukterį augina visas kareivių pulkas. Vieną dieną Mari aplanko jaunuolis, kuris pareiškia, jog ją yra įsimylėjęs ir nori vesti. Kitą dieną atsiranda ir paslaptingoji teta, kuri pareiškia giminystės ryšius su gražiąja mergele. Nuotaikinga komedija daugeliui puikiai pažįstama iš arijos „Ah! Mes amis“, su kuria L. Pavarotti pradėjo savo kelią į operos padanges. Ši arija yra įspūdinga dėl 9 iš eilės skambančių aukštų do natų, kurios įveikiamos ne visiems tenorams.

Šeštadienį publika gerėjosi 2009 m. rodyta Donizetti „Liučija di Lamermur“, kur pagrindinius vaidmenis atliko A. Netrebko, Piotras Beczała ir Mariuszas Kwiecienis. Dirigavo M. Armiliato. Ši solistų sudėtis, kaip sakė teatro vadovas, viena geriausių šiais laikais. Mat XX a. šis kartais neįveikiamas Liučijos vaidmuo buvo tokių žvaigždžių kaip Maria Callas, Joan Sutherland ar Renata Scotto vienas mėgstamiausių. Apskritai opera parašyta „Romeo ir Džuljetos“ pagrindu, tad apie siužetą kalbėti nereikia (Lietuvos publikai ši opera puikiai pažįstama, nes buvo rodoma Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Kauno muzikiniame teatre). Gražios ir melodingos melodijos, puikūs charakteriai, įspūdingas pastatymas – režisavo Mary Zimmerman.

Pirmąją transliacijų savaitę pabaigė Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ su garsiąja Renée Fleming. Lenskį dainavo Ramónas Vargas, o pagrindinį spektaklio veikėją Eugenijų – D. Chvorostovskis. Spektakliui, kuris buvo gyvai transliuojamas 2007 m., dirigavo Valerijus Gergijevas. Tai kostiuminė drama, rodoma beveik be dekoracijų. Baltas fonas, kuris pagal nuotaiką keičia spalvas, ir daug daug lapų, kurie vis krenta per visą spektaklį. Kostiumus sukūrė garsus dizaineris Michaelis Levine’as, jis pelnė apdovanojimą už autentiškumą. Žinoma, šiai operai nereikia nieko, viską pasako muzika. Tačiau tada, kai įvyko šio pastatymo premjera, teatras turėjo nemenkų finansinių sunkumų, tad buvo priimtas sprendimas pastatyti operą minimalistiškai, nors ir pakviečiant bene geriausius to meto solistus. Spektaklis scenoje laikėsi maždaug 12 metų, buvo parodytas apie 30 kartų. 2013 m. įvyko naujas „Eugenijaus Onegino“ pastatymas su puikiai pažįstamais solistais A. Netrebko, P. Beczała ir M. Kwiecieniu. Tai klasikinis, grandiozinis ir brangus spektaklis, puikiai parodantis Rusijos kaimą ir Peterburgo didybę. Spektaklis rodytas 2013–2014 ir 2016–2017 metų sezonuose ir atliktas kur kas daugiau kartų nei senasis pastatymas per 12 metų.

Kovo 23-ąją prasidėjo antroji transliacijų savaitė, kurios metu rodomos vien tik Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“, „Nybelungų žiedas“ („Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfridas“ ir „Dievų žūtis“), „Niurnbergo meisterzingeriai“ ir „Tanhoizeris“. Reikia nusiteikti, jog visos šios operos trunka apie 4–5 valandas, tad veiklos tikrai užteks. Džiugu, jog teatras savotiškai grįžta prie 40 metų muzikos vadovu dirbusio dirigento Jameso Levine’o, kuris po vadinamojo metoo skandalo 2017 m. buvo atleistas iš teatro. Pirmąsias dvi „Nybelungų žiedo“ operas bei „Niurnbergo meisterzingerius“ ir „Tanhoizerį“ maestro dirigavo nuo 2011 iki 2015 metų.

Trečiąją operų transliavimo savaitę išvysime Franciso Poulenco operą „Karmeličių dialogai“, Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėją“, šiuolaikinio amerikiečių autoriaus Johno Adamso „Niksoną Kinijoje“, Verdi „Don Karlą“, Georges’o Bizet „Perlų žvejus“, Giuseppe’s Verdi „Makbetą“, Vincenzo Bellini „Normą“.