Apie džiazą iš Paryžiaus

Kovo pradžioje Lietuvoje trečią kartą lankėsi prancūzų džiazo saksofonininkas ir kompozitorius Frédéricas Borey. Šį kartą klubo „Jazz Cellar 11“ scenoje jis pristatė naujausią savo dvigubą albumą, pernai įrašytą su jo suburta grupe „Butterflies trio“ (kartu muzikuoja kontrabosininkas Damienas Varaillonas ir perkusininkas Stéphane’as Adsuaras). Jų trio kuria unikalią garsinę atmosferą, kurioje pinasi modernaus džiazo, afrikietiškos ir klasikinės muzikos sąskambiai. Prieš porą metų susikūręs ansamblis jau surengė daugiau nei penkiasdešimt koncertų įvairiose pasaulio šalyse, o jų lyderis F. Borey jau seniai yra žinomas Europos džiazo scenose. Po pasirodymo Vilniuje F. Borey sutiko pasidalyti mintimis apie muzikanto kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius bei kūrybiškumo šaknis.

Koncerte pristatėte savo naują albumą. Kaip galėtumėte nusakyti jo koncepciją?

Iš tiesų, koncerte pristačiau naują dvigubą albumą, jau septintą. Jis įrašytas su „Butterflies trio“. Nepasakyčiau, kas buvo kažkokia griežta įrašo koncepcija. Vis dėlto mane ilgą laiką labai domino iššūkis groti be harmoninio instrumento, kaip antai fortepijono ar gitaros, o kurti bendrą skambesį tarp saksofono, kontraboso ir būgnų.

Kaip nusprendėte suburti „Butterflies trio“ ir kaip pasirinkote būtent tokią instrumentų sudėtį?

Pirmiausia susipažinau su Stéphane’u, būgnininku. Muzikaliai mes puikiai „susiklijavome“ nuo pirmųjų natų! Pasipasakojau jam apie troškimą suburti trio ir jis mane supažindino su kontrabosininku Damienu. 2018-ųjų gegužę pradėjome koncertuoti Paryžiuje, reguliariai kas mėnesį pasirodydavome restorane. Tais pačiais metais jau surengėme 50 koncertų, taip pat organizavome meistriškumo pamokas Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ispanijoje, o pastaruoju metu ir Meksikoje. Mums labai pasisekė, kad po koncertinio turo Meksikoje gavome galimybę įrašyti dvigubą albumą. Įrašymas teikė daug džiaugsmo ir mes visą laiką buvome geros nuotaikos.

Iš pradžių studijavote klasikinę muziką. Kaip atradote savo vietą džiaze?

Nuo aštuonerių metų mokiausi groti klasikiniu saksofonu, mokymosi procesas truko iki kokių 26-erių metų. Pasiekiau aukščiausią studijų pakopą ir įgijau išsilavinimą. Bet dar nuo aštuoniolikos pradėjau eksperimentuoti grodamas ne akademinę, o džiazo, roko popmuzikos stiliumi. Pabaigęs saksofono studijas gavau mokytojo darbą, bet po kelerių metų suvokiau, jog klasikinio saksofono pasaulis man nesuteikia pakankamai galimybių koncertuoti, klasikinio repertuaro saksofonui nėra jau tiek daug. Taip įsitraukiau į džiazo muziką, susipažinau su naujais muzikantais, kartu dalyvavome improvizacijos sesijose ir įvairiuose projektuose. Taip viskas ir įsisuko.

Kaip atsirado Jūsų aistra muzikai?

Cha cha! Iš pavydo seseriai, kuri pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Norėjau groti gitara, bet, deja, buvau supažindintas su saksofono mokytoju. Tikra aistra muzikai gimė man būnant maždaug 16-os.

Kaip savo profesiją įsivaizdavote jaunystėje ir kaip Jūsų suvokimas pakito?

Atvirai kalbant, profesinio kelio pradžioje sau neturėjau jokių didelių lūkesčių. Buvau studentas, siekiau susikurti tam tikrą tvarką ir struktūrą savo gyvenime. Tuomet pradėjau jausti muzikanto kasdienybę. Sunkiausias – administracinis darbas, kai bandai būti savo vadybininku ir valdyti savo asmeninį muzikanto verslą. 

Kokie muzikantai ar kūriniai Jus labiausiai įkvepia kaip džiazo saksofonininką?

Kadangi atėjau iš klasikinės muzikos pasaulio, pirmiausia klausiausi Dexterio Gordono, kuris mane žavėjo savo žaismingu atlikimu. Po to susipažinau su kitais didžiais saksofonininkais: Sonny Rollinsu, Johnu Coltrane’u, Wayne’u Shorteriu, Joe Hendersonu – jie, manau, įkvėpė daugybę muzikantų. Jų klausydamasis suvokiau, jog džiazo muzikoje svarbiausia intensyvumas.

Į ką kreipiate dėmesį, klausydamas kitų atliekamos muzikos?

Anksčiau mane domino, įkvėpė ir motyvavo techniniai atlikimo elementai didžiųjų saksofonininkų įrašuose. Dabar mane labiau jaudina skambesio kokybė. Laukiu, kad klausantis muzikos oda pradėtų bėgioti šiurpuliai. Per muzikanto atlikimo skambesį taip pat prisiliečiu prie jo charakterio ir jautrumo.

Šiandien Jūsų kasdienybė skyla į atlikėjo ir mokytojo veiklos puses. Kaip subalansuojate savo gyvenimą? Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriate?

Šiuo metu virtau profesionaliu muzikantu visais įmanomais būdais, todėl visada siekiu lygiavertiškai subalansuoti mokytojavimą ir koncertavimą. Iš pradžių atsidaviau mokytojavimui, bet buvo sunku prie to derinti koncertus. Tačiau per kelerius pastaruosius metus, regis, atradau taip ilgai ieškotą pusiausvyrą. Abi veiklos man nepaprastai brangios, suteikiančios visai kitokius išgyvenimus. Aišku, sudėtingiausia – planuoti ir organizuoti veiklą, kai bandau būti pats savo vadybininku. Tai suėda daugybę laiko, kurį galėčiau skirti kūrybai ir muzikavimui.

Minėjote, jog grodamas stengiatės išvengti klišių. Kas Jums dar yra svarbu scenoje?

Iš tiesų kiekvieną kartą atlikdami kūrinį ar improvizuodami stengiamės, jog jis nuskambėtų lyg pirmą kartą. Kiekvienąkart skambesys būna naujas, vis kitoks. Toks požiūris paįvairina kolektyvinį kūrimo procesą ir pagilina mūsų muzikinį santykį. Scenoje kiekvieną kartą man svarbiausia perteikti tam tikrą sutartą emociją klausytojams ir sukurti ryšį su kitais muzikantais.

Kaip suvokiate kūrybiškumą?

Kūrybiškumas man yra natūralumo sinonimas, kuris yra kaip moto per pasirodymus. Kurdamas stengiuosi vengti pasikartojimų ir rizikuoti. Taip pat daug dėmesio skiriu tylos aspektui muzikoje. Kartu su nauju projektu mūsų trio nuolat stimuliuoja kūrybiškumą muzikuodami kartu – toje akimirkoje čia ir dabar, klausantis, kreipiant dėmesį į įvairias skambesio detales.

Ar galėtumėte apibūdinti savo vidinę būseną, kai komponuojate muziką?

Niekuomet nuodugniai nesvarsčiau apie tai, bet galiu pasakyti, jog tarp pirminio taško ir finalinio rezultato jaučiu evoliuciją, kai panyru į vis gilesnę koncentracijos būseną. Ne vien intelektualiai. Taip pat panyru į meditaciją, kur jausmai, spalvos ir jų santykis su dabarties akimirka yra labai aiškiai apčiuopiamas. Mano mėgstamiausia kompozicinio proceso dalis yra ta, kai galvon šauna nauja idėja. Kūryba prasideda improvizuojant fortepijonu, apsiginklavus natų sąsiuviniu ir pieštuku.

Ar turite neįprastų muzikos klausymosi įpročių?

Dažnai klausausi tos pačios dainos begalę kartų iš eilės. Bet ar tai neįprasta? Nemanau.

Kaip atrodo Jūsų kasdieninė muzikanto rutina?

Gyvenimo ritmas gana greitas, bandau į jį sutalpinti mokymą, koncertavimą, reklamavimą, muzikos klausymą, komponavimą ir t.t. Juo toliau, juo mažiau lieka laiko viskam aprėpti. Praktikuodamasis daugiausia dėmesio skiriu esminiams muzikavimo elementams – garso skambesiui, emocinei įkrovai. Kai atrandu naują, mane dominantį džiazo standartą, ilgą laiką groju melodiją, siekdamas atrasti asmeninę jos išraišką. Komponuojant mano rutina būna kasdien vis kitokia.

Ką labiausiai vertinate savo profesijoje?

Kiekviena patirtis man suteikia labai daug energijos ir aš kiekvienoje situacijoje siekiu išlikti pozityvus. Šiuo metu savo karjeroje jaučiu tobulą balansą. Sulaukiu dėmesio bei pagarbos iš studentų, taip pat turiu galimybę keliauti ir išreikšti save skirtingose pasaulio scenose. Keliaudamas labiausiai vertinu prisilietimą prie man naujų kultūrų, skirtingų pasaulio versijų. Šios patirtys iš tiesų praplečia pasaulio suvokimą ir augina mane kaip žmogų.

Kokie ateities projektai Jus labiausiai džiugina?

Jau antri metai mano pagrindinis džiaugsmas yra „Butterflies trio“. 2021 metais planuojame įrašyti naują albumą su kviestiniu svečiu, kuris kol kas yra paslaptis! Po kokių trejų ketverių metų norėčiau išpildyti savo svajonę ir sukurti trio įrašą su styginių orkestro ir pučiamųjų kvarteto pritarimu.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė