Subtiliai suskambėję galingieji

Mūsų muzikos kultūrai taip trūkstamą vakarietišką skonį įtakingiausiai skiepija didžiosiose Europos šalyse išsilavinę ir besidarbuojantys lietuviai – orkestro dirigentai ir dirigentės. Viena jų – Giedrė Šlekytė. Jos publikai pristatyti nebereikia, dirigentė namuose gražiai koncertuoja ne vienus metus. Iš puošniausių pastarųjų Šlekytės pasirodymų prisiminkime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirto Vilniaus festivalio koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kai greta suomio Essa-Pekka Saloneno Koncerto fortepijonui ir orkestrui nuaidėjo Ramintos Šerkšnytės kantata-oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui (Rabindranato Tagorės tekstais). Netrukus šio opuso įrašas su tais pačiais atlikėjais buvo atrinktas Šerkšnytės autorinei kompaktinei plokštelei, išleistai etaloninės garbiausios firmos „Deutsche Grammophon“!

Plokštelė pasirodė praėjusių metų lapkritį, o šiemet vasario pradžioje dirigentė, jau galima visu balsu sakyti – dar viena lietuvių muzikos misionierė, parengė lietuviškų kūrinių su Švedijos radijo choru Stokholme (beje, šis vienas geriausių pasaulyje chorų taip pat yra „Deutsche Grammophon“ herojus). Kaip skelbia Lietuvos muzikos informacijos centras, „vienas geriausių mišrių pasaulio chorų Lietuvos dirigentę pasikvietė kartu parengti jos asmeniškai mėgstamų chorinių kūrinių programą. Iš nepaprastai gausaus vokiškojo repertuaro Giedrė Šlekytė pasirinko romantizmo meistrų Felixo Mendelssohno, Johanneso Brahmso ir Maxo Regerio kūrinius, o iš lietuviškojo sąrašo surinko modernios muzikos kolekciją – Vaclovo Augustino, Broniaus Kutavičiaus, Justės Janulytės, Onutės Narbutaitės kompozicijas.“ 

Tęsdama didelių užmojų bendradarbiavimą su lietuvių muzikais, tuo pat metu dirigentė toliau puoselėja ryšius su vokiečių romantizmu. Ir tą savo repertuaro vektorių brėžia stačiu kampu aukštyn – kovo 7 d. su Nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ji pasistengė atskleisti Richardo Wagnerio, Roberto Schumanno ir Johanneso Brahmso galingos dramos persunktus veikalus. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Wagnerio Preliudas ir Izoldos mirties scena iš operos „Tristanas ir Izolda“, Schumanno Koncertas violončelei ir orkestrui a-moll ir Brahmso Simfonija Nr. 4 e-moll. 

Vienijančiais opusų interpretacijos bruožais laikyčiau subtilumą, elegancijos siekį, rūpinimąsi kiekvienu orkestro garsu, nelyginant augalo žiedeliu. Kartu su pagarba ir dėmesiu viskam – ir muzikos stiliui, ir orkestrantams. Tai liudija dirigentės sukeltą Vakarų vėjo šuorą. Klausimų kėlė pučiamųjų ir styginių susiklausymas vieniems iš kitų perimant melodijas arba pučiamiesiems mėginant įsilieti į bendrą audinį Wagnerio ir Brahmso kūriniuose. Tokiame kontekste lyg saulės spindulys įsiskverbė Giedriaus Gelgoto fleitos solo monologas Simfonijos finale Allegro energico e passionato. 

Dirigentės pasaulėjautos grakštumas susiejo programoje kažkodėl greta sudėstytus liepsningos meilės nutviekstus Wagnerio operos fragmentus ir asmeninių problemų kamuojamo Schumanno keistokos formos Koncertą violončelei. Nors tą vakarą geriausiai suskambėjo kaip tik Koncertas. Harmoningai, kiek įmanoma tyliais, pačiais tyliausiais garsais susiliejo dirigentės vizijos ir orkestro vaizduotė, kartu išryškinant spalvų niuansus lyg gėlių purmpurėlius, perteikiant muzikos kameriškumo žavesį. Orkestras įsijautė į vakaro svečio – solisto, iraniečio iš Austrijos Kiano Soltani – neįtikėtinai lengvus garsus. Kartais, atrodė, jis monologus vingiavo lyg be apčiuopiamo instrumento rankose. Intensyvesniu melodingumu sujaudino K. Soltani su orkestro violončelių grupe parengtas bisas – Dmitrijaus Šostakovičiaus Introdukcija.