Edgaro Montvido debiutinis „Egmontas“

Senoji, turistų apgulta Vienos opera („Wiener Staatsoper“) XXI a. turi tolydžio stiprėjantį konkurentą – municipalinį operos teatrą „Theater an der Wien“. Wien – ne tik miesto, bet ir per jo centrą tekėjusios upės pavadinimas. Upės jau seniai nebėra, jos vaga buvo užversta, o ant jos dabar šurmuliuoja pusantro kilometro ilgio „Naschmarkt“ turgus. Teatro pavadinime išliko užuomina į upę: „Theater an der Wien“ pažodžiui – Teatras ant Vienos upės kranto. 1801 m. pastatyto teatro idėjos spiritus movens buvo Wolfgango Amadeus Mozarto bičiulis, impresarijus, operos „Užburtoji fleita“ libreto autorius Emanuelis Schikanederis. Na, o didžioji Vienos operos scena – „Wiener Staatsoper“ – atidaryta gerokai vėliau, 1869 metais. „Theater an der Wien“ mena Ludwigo van Beethoveno „Fidelijaus“ premjerą, o vėliau jis tapo pagrindiniu Vienos operetės aukso amžiaus liudininku.

XX a. teatro šlovė priblėso, tačiau 2006 m. Mozarto 250-ųjų gimimo metinių proga teatras buvo iškilmingai inauguruotas po restauracijos ir dabar traukia melomanus stipriau nei „Staatsoper“. Pirma, šio teatro pastatymai režisūros požiūriu originalesni, kūrybiškesni; antra, muzikinis spektaklių lygis nė kiek nenusileidžia svarbiausiems Europos teatrams. Čia griežia Austrijos radijo ORF simfoninis orkestras, dainuoja Arnoldo Schönbergo choras. Stagione (premjerinio) tipo teatre nuolatinės dainininkų trupės nėra, tad į naujų pastatymų klasterius kviečiami tarptautinę karjerą plėtojantys artistai.

Vasario 17 d.  56-erių  vokiečių kompozitoriaus Christiano Josto operos „Egmontas“ premjera „Theater an der Wien“ pradėjo Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms dedikuotą festivalį. Kadaise Beethoveno rašytos muzikos Johanno Wolfgango von Goethe’s dramai faktas tapo dabartinio kompozitoriaus inspiracija. Partitūroje nėra net užuominų į Beethoveno stilių ar muzikinių citatų iš jo „Egmonto“. Josto opera – savitas, takus muzikos audinys su preciziškai artikuliuotomis, intonaciškai kaprizingomis, bet dėl puikių artistų meistrystės sklandžiai besiliejančiomis vokalinėmis partijomis.

Tiesiog nuostabu, kad pagrindiniam Egmonto vaidmeniui spektaklio kūrėjai – britų režisierius Keithas Warneris ir vokiečių dirigentas Michaelis Boderis – pakvietė lietuvių dainininką Edgarą Montvidą. Nekelia abejonių, jog Edgaro artistiškumas, subtili, niuansuota vaidyba, aukšta vokalinė kultūra ir  įgimtas stiliaus pojūtis lėmė, kad Warneris jau kelintą sykį kviečia jį bendradarbiauti. Praėjusiais metais šio režisieriaus Glainborno teatre pastatytos Samuelio Barberio operos „Vanesa“ įrašas DVD žurnalo „BBC Music Magazine“ išrinktas Metų operos įrašu, o Anatolio vaidmeniu šiame įraše įsiamžino E. Montvidas, pelnęs tarptautinės žiniasklaidos palankumą.

Neieškokite E. Montvido ten, kur tenorams reikia sprogdinti teatrų sienas si bemoliais. Ieškokite jo ten, kur vyksta originalesni muzikinio teatro reiškiniai, kur reikia įprasminto vokalo, balso, kūno ir minties plastikos. Finalinis Egmonto monologas – tylioji kulminacija – išskaidrėjusiame orkestro fone buvo taip emocingai ir įtaigiai perteiktas, kad dabar jau net neįsivaizduočiau jokio kito dainininko Edgaro vietoje.

Jo antipodas Hercogas Alba – žymus danų baritonas Bo Skovhusas – libretisto Christopho Klimke’s valia veikale įgavęs vos ne didesnį dramaturginį svorį ir vokalinį dėmesį. Puikus vaidmuo, įstabus artistiškumas, balso tembras ir temperamentas. Stiprus, paveikus jų su E. Montvidu sceninis ryšys. Egmonto mylimoji Klara – švedų sopranas Maria Bengtsson – taip pat lygiavertė sceninio ansamblio dalyvė, tačiau tikru atradimu tapo austrų mecosopranas Angelika Kirchschlager. Lig šiol ją pažinojau kaip nuostabią baroko muzikos ir Lied atlikėją. Šįkart scenoje ji įkūnijo Ispanijos karaliaus Pilypo II seserį Margaritą Parmietę. Žavėjo dainininkės virtuoziškumas, artistinis temperamentas, tiesiog kitoniškas jos amplua.

Spektaklio stilistika – nuosaikiai moderni, istoriškai apibendrinta, nekelianti aliuzijų į jokį konkretų laiką. Nuorodų į XVI a. Ispaniją galima įskaityti stilizuotų kostiumų detalėse. Scena užlieta balta spalva, tik neigiami personažai įneša tamsos į šį baltą pasaulį, jautrų šviesos ir spalvų pustoniams. Operos veiksmas suskirstytas į 15 scenų, kurios išnyra žiūrovui prieš akis, sukantis scenos ratui. Kiekviena scena lyg sukaustyta baltame kvadrate, įkalinančiame personažų galimybes, idėjas ir troškimus. Režisierius negaili metaforų, aliuzijų, taip nejučia prikaustydamas žiūrovo dėmesį ir skatindamas bent mintimis grįžti į spektaklį, mat stagione pobūdžio teatras po penkių spektaklių atsisveikino su „Egmontu“ ir kovo vidury kviečia į Beethoveno festivalio tęsinį – „Fidelijaus“, režisuoto „Oskaro“ laureato Christopho Waltzo, premjerą.

Gegužės vidury Normos vaidmeniu Vincenzo Bellini operoje šioje scenoje debiutuos Asmik Grigorian. Spektaklį statys Lietuvos publikai jau žinomas režisierius, primadonos sutuoktinis Vasilijus Barchatovas.