Muzikos salėje pasidairius

Šiemet Vilniaus knygų mugėje (vasario 20–23 d.) Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA jau šeštą kartą surengta Muzikos salė sujungė gausybę įvairiausių žanrų Lietuvos muzikantų. Ir ko tik čia nebuvo: blaškėsi popmuzikos atlikėjai, siautėjo jaunimėlis, oriai vaikštinėjo džiazo muzikantai, diskutavo klasikai, pagarbiai šmėžavo alternatyvininkai. Skambėjo devynios galybės muzikos. Ir nors spaudoje bei AGATA puslapiuose minėtos tik dešimt Muzikos salėje pristatytų premjerų, iš tikrųjų jų buvo kur kas daugiau. Kai kurios jų net nepateko į sąrašus. Štai ir šių eilučių autorius „Muzikos zonos“ stende pristatė naujausią savo solo albumą „Versmės tėkmė“, kuriame savo muziką groju visiškai vienas, o elektroniniais efektais man padeda garsus muzikas Philas Vonas. Netikėtumų buvo daug. Teko sutikti labai daug gerų, seniai pažįstamų muzikantų, apie kurių dalyvavimą iš anksto net girdėti neteko. O kaip malonu gauti dovanų naujausią „Baltojo kiro“ vinilo plokštelę su miela dedikacija – „Mylimam mokytojui“! Esu dėkingas mėgstamam dainininkui ir jo grupei. Labai džiaugiuosi gavęs naująjį gražiosios ir originaliosios Petunijos CD.

Pasiklausius „Ojibo Afrobeat“ kompaktinės plokštelės „Ojiboland“ arba „Reinless“ albumo „434“, sunku net patikėti, kad čia groja Lietuvos muzikantai. Ypatingas dėmesys nukrypo į kolegės kompozitorės Zitos Bružaitės padovanotą natų rinkinį ir CD „Penktame aukšte“, o jame dainuoja pati autorė – šių metų Nacionalinės premijos laureatė. Čia tiek gėrio ir grožio, kad jo visai Lietuvai užtektų ilgam. Žinoma, negaliu nepasidžiaugti ir kitais gautais, išsikeistais ar įsigytais leidiniais – Vyčio Nivinsko ir grupės „CinAmono“ vinilo plokštele, Sauliaus Petreikio ir jo orkestro plokštele „Sekma Ryta“, Domanto Razausko vinilu su puikia dedikacija, ką tik išleistu Romo Lileikio ir Audriaus Balsio vinilu „Evangelija nuo Romo“ (su dedikacija apie šaknis rūsy), sugebėjusiu priminti tuos, kurių nebėra, dėkingas „Ministry of Echology“ už plokštelę „Mixed Feelings“, „Redscale“ už vinilą, Lainiui už „Širdį“, Šarūnui Mačiuliui už „Traukinį“, Gintautui Gascevičiui už „Oneirologiją“ ir daugeliui kitų, kurių muziką dar perklausysiu.

Kas gi buvo įdomiausia, kokie stendai išradingiausiai papuošti, kas sutraukė daugiausiai žiūrovų? Turbūt pirmą kartą Muzikos salėje pamačiau žmonių eiles. Jos driekėsi prie Andriaus Mamontovo, Monikos Linkytės, „Bix“ stendų, nuolat apgulti buvo vinilininkai, Remigijaus Ruokio televizinis stendas. Beje, šiemet, ko gero, vinilinės plokštelės buvo perkamiausia prekė, ir ne paslaptis, kad jas jau išleido beveik visi mūsų muzikantai – nuo jauniausio iki vyriausio, nors tai daryti dabar brangoka. Klausytojus viliojo kaip kas išmanė – lipdukais, ženkliukais, bukletukais, saldainiais, sausainiais, net šakočiais. Greta to buvo atkreiptas dėmesys ir į autorių teisių problemas. „Sutaro“ stendas puikavosi šūkiu „Aš nevagiu muzikos!“ Eilinį kartą šiek tiek suabejojau dėl antrojo aukšto – ten visą laiką buvo tuštoka, nors jame galėjai rasti labai neprastų dalykų.

Koncertai didžiojoje scenoje šiemet nebuvo labai ilgi ir jų nebuvo labai daug. Gal todėl lengviau juos atsiminti. Ypač patiko Gintauto Gascevičiaus „Oneirologija“ ir jo grojimas užrištomis akimis, aktorių vaidyba scenoje, elektroniniai efektai. Buvo labai gerai. O štai Lietuvos kamerinis orkestras girdėjosi prastokai, manau, tai įgarsinimo problema. Labai jau daug elektronikos buvo A. Mamontovo pasirodyme. Gal tokia idėja? Beje, labai patiko Palangos pučiamųjų orkestras – naujas vėjas, naujas garsas. Labai džiaugiausi puikiu „Ojibo Afrobeat“ kolektyvo pasirodymu. Tokios stilistikos ir tokio lygio kolektyvų Lietuvoje, ko gero, dar nesame turėję.

Žinoma, tradiciškai atidarymo akcentu tapo AGATA klausomiausių 2019 metų įrašų ir albumų apdovanojimai. Apdovanoti lietuviškos muzikos atlikėjai, kurių kūryba daugiausia skambėjo įvairiose klausymosi platformose. Apdovanojimus pradėjo Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pabrėždamas, kad mūsų valstybės atgimimas susijęs ne tik su laisvu žodžiu, knyga, bet ir su muzika.

Beje, muzikos netrūko ir kitoje – Lietuvos kultūros centrų – salėje. Vilniaus knygų mugėje ji buvo įsikūrusi pirmą kartą. Čia visas keturias dienas taip pat stovėjo scena ir skambėjo muzika. Lietuvos kultūros centrų salė tapo šokančia, dainuojančia ir bendraujančia erdve, pristatančia visuomenei aktyvią ir įdomią mūsų miestų ir miestelių kultūrinę veiklą. Lankytojams buvo parengta itin spalvinga programa – vyko susitikimai, įtraukiančios diskusijos, gyvo garso koncertai, pasirodymus surengė per 50 profesionalaus ir mėgėjų meno kolektyvų, iš viso scenoje pasirodė daugiau kaip 800 atlikėjų. Ir šių eilučių autorius ten pristatė tarptautinį instrumentinio folkloro festivalį „Griežynė“. Ta proga su Arūnu Luniu grojome festivalio himnu tapusią liaudies melodiją, o būsimieji Lietuvos atstovai „Ratilai“ pagrojo dar keletą liaudies kūrinėlių.

Beje, šios salės antrame aukšte kai kurios kompanijos demonstravo ir savo garso atkūrimo galimybes. Kas Muzikos salėje bus kitąmet – pamatysime.