Muzikinė žinia iš Italijos

Dėl Lombardijos regione, Italijoje, paskelbto karantino smuikininkas Domenico Nordio kovo 13 d. negalės atvykti į Lietuvą. Vietoje jo J. Brahmso koncertą smuikui D-dur, op. 77, koncerte grieš ryškiausia šių dienų Lietuvos smuikininkė Dalia Kuznecovaitė.

Kovo 13 d. Vilniaus kongresų rūmuose grieš žymus italų smuikininkas Domenico Nordio. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jis atliks Johanneso Brahmso Koncertą smuikui D-dur, op. 77. Vakaro pradžioje skambės Arvydo Malcio kompozicija „Virš mūsų tik dangus“ simfoniniam orkestrui, o pabaigoje – Ludwigo van Beethoveno Septintoji simfonija A-dur. Klausytojai turės retą galimybę išvysti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Gintaras Rinkevičius) diriguojant Modestą Pitrėną.

Domenico Nordio karjera prasidėjo dešimties metų atlikus pirmąjį savo rečitalį, o būdamas šešiolikos jis laimėjo tarptautinį „Viotti“ konkursą Verčelyje. Greta įvairių kitų laimėjimų tarptautiniuose konkursuose – ir Europos Grand Prix 1988-aisiais, kai D. Nordio tapo pirmuoju ir vieninteliu italu, pelniusiu šį apdovanojimą. Dabar „Venecijos vunderkindu“ vadintas smuikininkas koncertuoja svarbiausiose pasaulio salėse, kaip Milano „La Scalla“, Niujorko „Carnegie Hall“, Londono „Barbican Center“, bendradarbiauja su Londono, Paryžiaus, Romos, Šveicarijos ir kt. simfoniniais orkestrais. Atlikėjas ne kartą lankėsi ir Lietuvoje, šių metų vasario mėnesį koncertavo Klaipėdos koncertų salėje su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), atliko Carlo Nielseno, Felixo Mendelssohno ir Mieczysławo Weinbergo opusų programą. Į Lietuvą vėl sugrįžtantį D. Nordio kalbinome apie ryšį su italų kompozitoriais, klasikinės muzikos potvynius ir atoslūgius bei netobulą atlikimą.

Ar turite kokią nors nusistovėjusią rutiną prieš koncertą?

Nieko ypatingo. Svarbiausia pailsėti ir susikaupti. Tačiau nuspėti, kokia bus patirtis koncerte, negali. Koncertavimas man nėra darbas, tad niekaip negaliu priprasti prie scenos, kad ir kiek dažnai koncertuočiau. Kiekvieną kartą – tarsi pirmas kartas scenoje ir, kad ir kaip stengčiausi, nesu tam pasiruošęs.

Lietuvoje esate koncertavęs ne kartą. Kokia Jūsų patirtis koncertuojant mūsų šalyje?

Man visada labai malonu sugrįžti į Lietuvą. Esu koncertavęs Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, įvairiuose muzikos festivaliuose, bendradarbiauju su įvairiais dirigentais ir orkestrais. Šiemet koncertavau Klaipėdoje su Klaipėdos kameriniu orkestru, o kovo 13 d. labai laukiu savo koncerto Vilniuje su Valstybiniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Modestu Pitrėnu. Dirigentą pažįstu, nes su juo esu griežęs savo pirmą koncertą Lietuvoje ir dar kartą kiek vėliau. Tikrai gerbiu šį dirigentą ir juo pasitikiu. Man, kaip ir kiekvienam smuikininkui, Brahmso Koncertas smuikui D-dur – labai svarbus kūrinys, mano nuomone, gal svarbiausias smuiko koncertas. Dėl to ypač laukiu šio pasirodymo.

Kiekvieną kartą džiaugiuosi dirbdamas su lietuvių dirigentais ir kolektyvais, jie visuomet būna gerai pasirengę ir labai atsidavę repeticijoms bei koncertams. Pastebėjau, kad Lietuvoje jaučiama pagarba ir susidomėjimas klasikine muzika, tą aš labai vertinu ir dėl to mielai grįžtu čia koncertuoti.

Griežėte prestižinėse salėse, skirtingos kultūros šalyse. Kaip galėtumėte palyginti šias patirtis? Ar buvo koncertas, kurį laikytumėte išskirtiniu?

Iš tiesų koncertavau visur, kur tik įmanoma. Ir patirtys tikrai įvairios, kiekviena savaip svarbi ir nepakartojama. Vyksta nuolatinės kelionės, pažintys su kitomis kultūromis. Pastebėjau, jog šiais laikais susidomėjimas klasikine muzika keičiasi. Man atrodo, kad Vakarų Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje šis susidomėjimas yra nuslūgęs. Galbūt žmonės ieško naujesnio, įdomesnio skambesio, juos domina kitos kultūros ir svetimos muzikos tradicijos. Tačiau nemanau, kad tai pranašauja klasikinės muzikos pabaigą. Juk kultūra turi savo potvynius ir atoslūgius, kaip ir visa kita. Įvairūs kultūriniai pasikeitimai taip pat vyksta dėl skirtingų politinių ir ekonominių priežasčių.

Tačiau įdomu, kad susidomėjimas klasikine muzika sparčiai auga kitur – ypač Pietų Amerikoje, Rytų Europoje ir, be abejo, Tolimuosiuose Rytuose, kur jau kuris laikas jaučiamas net, sakyčiau, klasikinės muzikos kultas. Pietų Amerikoje į klasikinės muzikos koncertus gausiai renkasi labai jauna publika, tenykščiai orkestrai yra nepaprastai aukšto lygio, puikiai pasirengę. Rytų Europoje taip pat itin domimasi klasikine muzika. Žinoma, ekonominės sąlygos ne visur geros, tačiau gerų muzikantų yra visur.  

Pats esate kilęs iš Italijos ir augote ugdomas itališkos mokyklos. Kaip galėtumėte apibūdinti šią kultūrą ir savo patirtį?

Italų smuiko mokykla, be abejo, yra nepaprastai svarbi visai smuiko istorijai. Galima sakyti, jog instrumentas gimė šioje šalyje, iš čia kilę visi didieji smuikų gaminimo meistrai, pakeitę požiūrį į instrumentą. Baroko epochos Italijoje smuikas buvo svarbiausias instrumentas, žinome daug italų baroko kompozitorių, sukūrusių genialių kūrinių, atliekamų iki šių dienų, – tai Antonio Vivaldi, Tomaso Albinoni, Giuseppe Tartini ir kiti. Tiesa, reikia paminėti, jog vėliau, romantizmo epochoje, smuikas svarbiausią vietą Italijos muzikos gyvenime užleido dainavimui ir operai. Gaila, kad neturime tokių iškilių romantizmo smuiko kompozitorių kaip vokiečių Brahmsas arba rusų Piotras Čaikovskis. Tiesa, yra vienintelė išimtis – Niccolo Paganini. Dabar Italijoje yra labai daug perspektyvių muzikantų ir jaučiu, jog smuiko kultūra po visų išbandymų atsigauna. Bet kad vėl susiformuotų stipri ir išsiskirianti smuiko mokykla, prireiks kelių dešimtmečių. Reikėtų paminėti, jog net ir šiandien Italijoje mokytis smuiko meno nėra pačios geriausios sąlygos, tad aš studijavau Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Tikiuosi, ilgainiui situacija pasikeis.

Ar jaučiate turįs dvasinį ryšį su italų kompozitorių muzika?

Be abejo. Man nepaprastai svarbu atgaivinti XX a. pradžios italų kompozitorių kūrybą. Yra sukurta tikrai labai meniškų, stambių kūrinių smuikui, tačiau jie užmiršti ir beveik nėra atliekami dar ir dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, kompozitoriai Giuseppe „Pippo“ Barzizza, Marco Enrico Bossi, Bruno Bartolozzi tarpukariu kūrė iš tiesų stiprų smuiko repertuarą. Esu tikras, kad jis sudomintų ne vieną dabarties atlikėją. Deja, kadangi Antrojo pasaulinio karo metais Italija buvo fašistinė, jų kūryba nugrimzdo užmarštin – niekas jos neatliko ir šių kompozitorių muzikiniu palikimu nesirūpino. Šių autorių muzika prisiminta visai neseniai. Esu įrašęs ir atlieku jų kūrinius, siekiu juos prikelti naujam gyvenimui, nes jie iš tiesų to verti. Visa tai man svarbu ir tikiu, jog ir daugiau praeito amžiaus italų kompozitorių nusipelnė, kad jų muzika ir toliau gyventų.

Skaičiau, jog po kiekvieno koncerto jaučiatės nepatenkintas savo pasirodymu ir sunkiai sau atleidžiate dėl kokių nors trūkumų ir netobulumų. Kas Jums yra tobulo koncerto patirtis?

Tobulo koncerto, be abejo, nėra. Reikia su tuo susitaikyti. Per kiekvieną pasirodymą nerviniesi, darai klaidų ir nepateiki to tobulo atlikimo varianto, kurio gal iš savęs tikėjaisi. Tą patiria visi atlikėjai ir tuos nesklandumus reikia priimti kaip normą. Be to, kaip jau minėjau, kiekvienas koncertas yra skirtingas. Kiekvieną kartą tai nauja erdvė, nauja publika, nauja programa, naujas nusiteikimas ir naujas aš. Todėl tai, kas gali būti tobula vieną dieną, kitą gali visai netikti. Arba kas vienam klausytojui nuskambės tobulai, nepatiks kitam. Taigi tobulo koncerto idėjos neturiu. Svarbiausia koncerte – nuoširdžiai perteikti norimą muzikos žinutę. Kad ji iš tiesų klausytojus pasiektų ir niekas jos nenustelbtų.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė