7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dedikacija įprasmintas koncertas

Mintys po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir smuikininkės Rusnės Mataitytės koncerto Nacionalinėje filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Muzika
Rusnė Mataitytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Kai pasirenki šeštadienio vakarą praleisti Nacionalinės filharmonijos salėje ir pasiklausyti simfoninės muzikos, ko gero, svarbiausiu motyvu tampa koncerto programa. Ne mažiau svarbiu – atlikėjai (solistai, dirigentai). O kadangi filharmonija pirmiausia yra ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro namai, kaskart eini į šio orkestro koncertą norėdamas išgirsti jo interpretacinės kaitros, techninės ir meninės temperatūros bei kūrybinio proceso būties paliudijimą. Ir tasai klausymosi procesas, nors ir atsikartojantis dažną šeštadienį, geba įtraukti į nerutinišką kūrybinio vyksmo patirtį, kokią ir gali pasiūlyti „gyvas“ koncertas. Ir to pakanka, kartais netgi su kaupu.

Vasario 29 d. vykęs vakaras, kaip ir bemaž visi filharmonijos koncertai, turėjo pavadinimą („Gyvenimo simfonija“), nors, manding, tai tiesiog buvo normalus akademinis koncertas su svarbia dedikacija. Galima suvokti, kad literatūriniai ar teatrališki pavadinimai turi prasmę kalbant apie vaikams skirtas programas, o akademiniai klasikiniai koncertai galėtų gyvuoti ir be tų literatūrinių „apykaklių“, kurios dažniausiai tampa tarytum kokiu prielipu.

Koncertą pradėjo Ferenco Liszto simfoninė poema „Nuo lopšio iki kapo“, S. 107, tą vakarą dedikuota prieš metus Amžinybėn išėjusiam latvių aktoriui, režisieriui, Latvijos nacionalinės operos generaliniam direktoriui Andrejui Žagarui. Atmintyje iškyla daugybė šios asmenybės nuveiktų darbų, gebėjimas įžiebti kaitrias menines ugnis, pasitelkiant latvių, lietuvių atlikėjus, pastūmėjant juos tarptautinio diskurso link. Muzikinis teatras A. Žagarui buvo tarytum tėvynė, kurios piliečiais prasmingai rūpintis jis tiesiog jautė malonumą. Ta proga siūlyčiau darkart atsiversti prieš metus rašytą muzikologės Jūratės Katinaitės in memoriam „Sudie, azartiškasis Rygos Maestro!“ („7 meno dienos“, 2019 03 08, Nr. 10), aprėpiantį jo išraiškingą veiklos matmenį.

Tauru, kad A. Žagaras buvo prisimintas. Šia proga skambėjusi Liszto simfoninė poema derėjo prie dedikacijos ne tik vidiniu turiniu, poetine idėja, bet ir tuo, kad suskambo toji Liszto kūrybos stilistinė priegaidė, kuri gerokai rečiau atsiveria mūsų klausytojams, dažniausiai siejantiems šį kompozitorių su ugningu ir efektingu virtuoziškumu. Rečitatyvai, unisonai, kameriškumas – kaip tik šie muzikinės raiškos parametrai, regis, labiausiai sutelkė dirigentą Modestą Pitrėną ir jo diriguojamą orkestrą. Ir jie savaip įdomiai subendravardiklino abi pirmoje koncerto dalyje interpretuotas partitūras, nes iškart po Liszto skambėjęs Bélos Bartóko Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui, nors stilistiškai priklausantis jau kitam arealui, rėmėsi irgi kameriško skambėjimo ištekliais, deklamaciniais soluojančio smuiko ir orkestro grupių dialogais, ryškiu unisonų daugiareikšmiškumu. Solo partiją griežė smuikininkė Rusnė Mataitytė, sukaupusi didžiulę kamerinės muzikos patirtį su fortepijoniniu trio „Kaskados“. Ir būtent šioji patirtis itin veiksmingai sąveikavo su Bartóko muzikos dvasia, kuriai svarbesnė intymi, o ne atvirai koncertiška išraiška. Smuikininkės ir dirigento dialogas klostėsi vedamas artimų prioritetų, tarp kurių pirmumą įgijo trapių detalių vėriniai ir jų jungtys. O sodresnė, tembriškai aktyvesnė muzikos raiška driekėsi nuosaikiau.

Antroje koncerto dalyje, orkestrui griežiant Antoníno Dvořáko Septintąją simfoniją d-moll, atsivėrė galingi garsų srautai, kartais gal pernelyg dinaminiu požiūriu suvienodinantys kulminacijas. Vis dėlto populiarioji čekų kompozitoriaus partitūra nestokojo spalvų, emocijų, žanriškųjų pradų įtaigos, prie kurios labai subtiliai prisidėjo disciplinuotas pučiamųjų instrumentų skambesys. O kūrinio sėkmę, ko gero, lėmė tai, kad ir dirigentas M. Pitrėnas, ir orkestrantai neabejotinai yra nuoširdūs Dvořáko muzikos gerbėjai.

Rusnė Mataitytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Rusnė Mataitytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Rusnė Mataitytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Rusnė Mataitytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, Rusnė Mataitytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rusnė Mataitytė. M. Aleksos nuotr.
Rusnė Mataitytė. M. Aleksos nuotr.