Muzikos ir muzikų galia

Orkestro muzikos koncerte „Čekų muzikos galia“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vasario 22 d. turėjome galimybę susipažinti su jaunais čekų muzikais – dirigentu Mareku Prášilu, sopranu Veronika Rovná Holbová bei bosu-baritonu Lukášu Bařáku – ir jų meistriškai atliekamais retai girdimais kūriniais: amerikiečių minimalisto Johno Adamso „Short ride in a fast machine“ simfoniniam orkestrui, Antonino Dvořáko Simfonine poema „Vidudienio ragana“, op. 108, ir „Te Deum“ sopranui, bosui, chorui ir orkestrui, op. 103.

Daugelį klausytojų labiausiai patraukė mūsų pianisto, daugelio tarptautinių konkursų laureato Daumanto Kirilausko subtiliai atliekamas Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 4 G-dur. Šio įdomaus muziko traktuotėmis galima mėgautis net trylikoje jo solinių albumų, tarp kurių – didžioji dalis Beethoveno sonatų, didingosios „Diabelli variacijos“, visos Johanno Sebastiano Bacho partitos, trys Koncertai klavyrui, trys Sergejaus Prokofjevo sonatos, šiuolaikinių autorių kompozicijos ir dar beveik 200 jo padarytų įrašų, saugomų Lietuvos radijo archyvuose.

Puikiai pažįstamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) visą vakarą dirigavo L. Janáčeko muzikos ir atlikimo menų akademijos doktorantas, Nacionalinio Moravijos-Silezijos teatro dirigentas M. Prášilas, o koncerto pabaigoje prie jo prisijungė jau penkis dešimtmečius gyvuojantis Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), preciziškai atlikęs „Te Deum“.

Koncerto programa sudaryta sumaniai. Po triukšmingo, aštriai ir moderniai skambančio Adamso kūrinio švelniai ir subtiliai buvo atliktas Ketvirtasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, kuriame Beethovenas siekė sujungti Wolfgango Amadeus Mozarto ir Josepho Haydno muzikos skaidrumą, klasicistinį virtuoziškumą ir lyrišką romantinę estetiką, opusui suteikdamas filosofinės gelmės. Robertas Schumannas yra rašęs, kad klausantis šio koncerto jam net kvapą užgniaužė. Jautrus, introvertiškas muzikos estetas, subtiliai jaučiantis garsų grožį D. Kirilauskas, prie kurio įgimto talento ugdymo prisidėjo profesoriai Liucija Drąsutienė ir žymusis vokietis Karlas-Heinzas Kämmerlingas, šį Beethoveno opusą traktavo nuostabiai gražiu, švelniai skaidriu garsu, „nepakeldamas tono“. Klausą malonino ir labai greitu tempu persiliejančiais kokybiškais virtuoziniais pasažais, grakščiai ir lanksčiai traktuojamomis frazėmis. Atrodė, tarsi visą fortepijono partijos muziką apšviečia saulės spinduliai. Hipnotizavo antros dalies Andante con moto plėtotė: mąslių, vietomis gana intensyvių ir dramatiškų orkestro „klausimų“ ir liūdnų, tylių solisto „atsakymų“ dialogas. Dirigentas labai dėmesingai, neužgoždamas fortepijono, skaidriai traktavo šią nuostabią muziką.

Antroje koncerto dalyje buvo smagu išgirsti iliustratyvią Dvořáko „Vidudienio raganą“, kurią kompozitorius parašė grįžęs į Bohemiją iš Amerikos, ir sodrų „Te Deum“, sukurtą Niujorke ir dedikuotą 400-osioms Amerikos atradimo metinėms. Gana greitai istorinei progai parašytas kūrinys – labiau koncertinė, o ne sakrali kompozicija. Šventiškai skambantis keturių dalių opusas nepretenduoja į giliaprasmę muziką, bet puikus orkestro, choro bei sugebančių lanksčiai frazuoti stiprių balsų solistų ansamblis pakiliai užbaigė programą ir sužavėjo klausytojus.