7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didingas dainų skambesys

Mintys po dirigento Gintaro Rinkevičiaus jubiliejinio koncerto

Živilė Ramoškaitė
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Muzika
Corby Welch, Edgaras Davidovičius, Gintaras Rinkevičius ir Valstybins simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Corby Welch, Edgaras Davidovičius, Gintaras Rinkevičius ir Valstybins simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Kas jau kas, o Gintaras Rinkevičius be iššūkių gyventi negali. Tuo įsitikinome ne pirmą ir net nebe dešimtą kartą. Užuot be rūpesčių šventęs savo gražią sukaktį, jis sumanė užsikrauti dar vieną sunkią naštą. Per pačią savo gimimo dieną, vasario 20-ąją, sukvietė į Kongresų rūmus savo talento gerbėjus ir atliko jiems įspūdingą XX a. pradžios veikalą – Arnoldo Schönbergo kantatą „Gurre-Lieder“ („Gurės dainos“) solistams, chorui ir orkestrui. Iš karto sakau: atlikimas buvo geras, atmosfera šventiška, o sausakimša salė jubiliato sumanymą įvertino ovacijomis.

 

Grandiozinio opuso atlikimas pareikalavo ne tik dvasinių dirigento jėgų, bet ir didelio organizacinio darbo, nes kompozitorius kūrinį parašė kone trijų šimtų muzikantų komandai, o ją reikėjo suburti. Kongresų rūmų scenoje išvydome itin gausų simfoninį orkestrą su į akis kritusiomis dviem tūbomis, dviem kontrfagotais, dešimčia valtornų, aštuoniomis fleitomis, didele mušamųjų grupe, dviem arfomis ir t.t. Valstybinį simfoninį orkestrą papildė muzikantai iš G. Rinkevičiaus vadovaujamo Liepojos simfoninio orkestro. Solistų ansamblį sudarė tenoras Corby Welchas, sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, tenoras Edgaras Davidovičius, bosas Tadas Girininkas ir skaitovas Vladas Bagdonas. Trys didžiuliai chorai – tai Kauno valstybinis (vadovas Petras Bingelis), Nacionalinio operos ir baleto teatro (vadovas Česlovas Radžiūnas) ir „Vilnius“ (vadovas Artūras Dambrauskas). Iš anksto buvo aišku, kad Kongresų rūmų scenoje tiek atlikėjų sutilpti tiesiog negalės. Laimė, pirmoje kantatos dalyje kompozitorius choro apskritai nenaudoja, o jungtinis vyrų choras pasirodo trečioje dalyje. Tad į sceną jis galėjo sueiti po koncerto pertraukos. Moterų chorui, į bendrą skambesį įsiliejančiam finaliniame kantatos numeryje („Seht die Sonne“), į salę teko žengti per trumpą pertraukėlę ir giedoti tiesiog išsirikiavus parteryje, greta publikos. Tiktai toks kraštutinis sprendimas leido G. Rinkevičiui įgyvendinti koncerto muzikinę idėją. Bet ar tai ne vertimasis per galvą? Turime puikias menines pajėgas: orkestrus, chorus, solistus, dirigentus, atliekame sudėtingiausius šedevrus, bet tinkamų tokiai muzikai skambėti sąlygų kaip nėra, taip nėra. Ar sulauksime realių pokyčių, ar pagaliau pasistatysime tikrą koncertų salę, ar ir toliau gyvensime XIX šimtmečio „klojiminių vakarų“ atmosfera?..

 

Grįžkime prie Schönbergo veikalo. Paslaptinga romantine dvasia ir mistika prisodrintas kantatos poetinis tekstas (autorius – XIX a. danų poetas ir prozininkas Jensas Peteris Jacobsenas) pasakoja viduramžių legendą apie karaliaus Valdemaro ir Tovės meilę, tragiškai nutrauktą Tovės žūties nuo karalienės Helvig rankos. Kompozitorius ypač jautriai ir emocingai perteikia įsimylėjėlių jausmus pirmoje kantatos dalyje, kurią sudaro orkestro įžanga, devynios pakaitomis išdėstytos Valdemaro bei Tovės dainos, dar vienas orkestro numeris ir Miško balandžio daina. Devyniose meilės dainose sklando mistinis ilgesys, neretai primenantis Richardo Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ muzikinę nuotaiką. Tačiau Schönbergo kuriamas įsimylėjėlių dialogas grindžiamas nuolatos kintančiomis melodijomis, vingriais rečitatyvais, įpintais į gana tirštos faktūros savarankišką orkestro partiją. Ji žėri ypač spalvinga harmonija ir emocingais proveržiais. Gal dėl akustikos trūkumų tenoro balsas pirmoje kantatos dalyje nesyk toje faktūroje skendo, neprasimušdavo per dinamiškai siautulingą orkestrą. O gal solistas turėjo tiesiog apsiprasti su neįprasta salės akustika. Kitose dviejose kantatos dalyse jis dainavo pagirtinai. Tovės partiją atlikusi L. Bendžiūnaitė sėkmingai artikuliavo melodinių linijų kaitą, prasmės akcentus ir dinamiką. Tačiau bendrose solistės ir orkestro bangose retkarčiais jai teko gerokai paforsuoti savo balsą. Labiausiai įtikino tie numeriai, kuriuose ji galėjo dainuoti mezzoforte ar piano, laisvai plevenant ilgesingai melodijai. Pirmą kantatos dalį baigianti Miško balandžio daina byloja apie įvykusią meilės tragediją. Šį ypatingo dramatizmo, tamsių spalvų, tragiškų intonacijų persmelktą didelį mecosoprano solo tiesiog tobulai atliko I. Prudnikovaitė, sužavėjusi vokaline meistryste, menine įtaiga, balso grožiu.

 

Trečioje kantatos dalyje atsiranda naujų personažų – karaliaus pavaldinių šmėklų (juos sėkmingai įgarsino jungtinis vyrų choras), valstietis su savu pasakojimu, raiškiai atliktu T. Girininko, juokdarys Klausas, kurio žaismingą monologą įtaigiai ir labai artistiškai su gera dikcija bei išraiškinga mimika pateikė E. Davidovičius. Kūriniui artėjant į pabaigą pasirodė filosofuojantis Skaitovas (V. Bagdonas), jo partijoje Schönbergas, kaip tvirtina jo muzikos tyrėjai, pirmąsyk išbandė savo išrastą sprechstimme techniką, kai atlikėjas nei dainuoja, nei kalba, skanduoja tekstą nurodytu ritmu, įvairaus aukščio balso intonacijomis. Tai, ką girdėjome, buvo artimiau paprastai monotoniškai melodeklamacijai. Suskambėjęs galingas finalinis mišrus choras užbaigia kantatą ilgu, šviesiu C-dur akordu, sakytum, sveikinimu maestro G. Rinkevičiui ir visiems vakaro atlikėjams.

 

Didžiulis orkestras savo užduotis atliko itin dėmesingai ir tiksliai. Orkestro soliniai numeriai suskambėjo išraiškingai, dinamiškai ir paveikiai. Neišvardysiu visų pavykusių paskirų orkestro muzikantų ir instrumentų grupių solo, bet negaliu nutylėti apie primarijaus Zbignevo Levickio ypač ekspresyvias, intensyvaus skambesio solines replikas. Temperamentingi G. Rinkevičiaus mostai užtikrintai valdė sudėtingą, jaudinantį muzikinį vyksmą, kupiną grožio ir prasmės.

 

Dar prieš koncertą maestro paklausiau, kodėl jubiliejui pasirinko būtent šį veikalą. Jis atsakė: „Todėl, kad jo dar nedirigavau. Noriu jį suprasti ir vienaip ar kitaip pateikti publikai. Žinoma, noriu, kad orkestras šį kūrinį pagrotų, kad žinotų, kas yra Schönbergas. Tiesa, esame atlikę „Pragiedrėjusią naktį“, ankstesnį to paties laikotarpio romantišką opusą, bet vėlesnių kūrinių – „Mėnulio Pjero“ ir dodekafoninių – nesame groję. Tačiau manau, kad Schönbergas – genialus kompozitorius, net jei būtų ir toliau rašęs kaip Wagneris arba Richardas Straussas. Man tai būtų taip pat geniali ir labai graži muzika. Labai mėgstu Gustavą Mahlerį, su kuriuo čia taip pat yra sąsajų. O Jacobseno poema juk savo laiku buvo literatūrinis įvykis. Tai tarsi dar vienas „Tristanas ir Izolda“ arba „Romeo ir Džuljeta“. Žiauri meilės istorija... Yra nusivylimo, lyg ir dekadanso, bet galiausiai – per kančias į žvaigždes! Kompozitoriaus pasirinkta nepaprasta orkestro sudėtis yra pateisinta. Kad naudojamos keturios piccolo fleitos – pateisinta, kad vietomis suskamba visiškai kraštutiniai instrumentų registrai – taip pat pateisinta, pavyzdžiui, tūbos turi groti taip žemai, kiek įmanoma ir t.t. Nieko negalima supaprastinti. Kūrinys reikalauja didelės salės, gero skambesio. Gaila, kad tenka groti čia, bet ką daryti... Maniau, grosime jį jau kitoje vietoje, o Kongresuose vyks rekonstrukcija.“

 

Paklausiau, ar maestro žino, kad šį kūrinį yra atlikęs Juozas Domarkas. Tai vyko Operos ir baleto teatre 1990 m. gruodžio 15 d., orkestrui minint penkiasdešimtmetį, apie kurį tąsyk šiek tiek rašiau. „Kad atliko, žinau, bet nežinojau tikslios datos, nes nebuvau koncerte. Matyt, buvau kur nors išvykęs“, – sako G. Rinkevičius.

 

O paklaustas, kaip sugalvojo kurti savo orkestrą, gal buvo sunku, gal kentėjo, maestro pasakoja: „Tikrai man sunku nebuvo ir nekentėjau. Orkestrą kurti sugalvojau ne pats. Man dar mokantis buvo kalbama, kad reikia dar vieno orkestro. Svarstyta, ar nereikėtų profesionalus sujungti su tuometės konservatorijos (dabar LMTA), kurios rektorius buvo Vytautas Laurušas, studentais, taip pat galvota apie lietuvių kompozitorių kūrinių atlikimą. Pokalbiai pokalbiais, metai ėjo, niekas nevyko. Kai Henrikas Zabulis, Romualdas Sikorskis ir Jonas Bielinis konkrečiai nusprendė ir pasikvietė mane, procesas prasidėjo. Tiesą sakant, susiklostė ir tinkamos aplinkybės. Aš buvau gavęs pasiūlymą iš Latvijos tapti jų Nacionalinio simfoninio orkestro vyr. dirigentu. Nieko jiems neatsakiau, bet Lietuvoje apie tai buvo žinoma. Matyt, ministerija nenorėjo atiduoti latviams Herberto von Karajano konkurso laureato.“

 

Maestro G. Rinkevičiaus darbo grafikas nepaprastai intensyvus. Jis vadovauja dar ir Liepojos simfoniniam orkestrui, stato ir diriguoja operas (kiek jų yra pastatęs, beje, niekada neskaičiavo), koncertuoja kaip gastroliuojantis dirigentas. Visai netrukus du koncertus diriguos Varšuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui. Tad peršasi klausimas, kas jam padeda išlaikyti tokį intensyvų darbingumą. „Mano šeima! Metams bėgant, ji tampa vis svarbesnė“, – sako maestro.

 

Valstybiniame simfoniniame orkestre iki šiol groja būrelis muzikantų, priklausančių kolektyvui nuo pat pradžių. Vienas jų – orkestro koncertmeisteris Zbignevas Levickis. Konkurse į orkestrą jis dalyvavo būdamas IV kurso studentas. „Studentams šio orkestro atsiradimas buvo didžiausia laimė ir gera darbo perspektyva. Žinojau visus to meto dirigentus, bet maestro G. Rinkevičius išsiskyrė, buvo nepaprastai energingas, tiesiog vulkanas. Tai aukščiausio lygio menininkas, įnikęs į visą muziką. Tikrai ne visi geba taip susikaupti. Sau ir kitiems nepaprastai reiklus. Net per eilinę repeticiją kėlė aukščiausius reikalavimus. Yra buvę, kad kažkokie netikslumai jį sunervino, tai padėjo lazdelę ir išėjo. Dabar maestro gerokai atlaidesnis, įgavęs gyvenimiškos išminties. Atsirado netgi humoro, moka ir iš savęs pasijuokti... Be to, jis labai kuklus, nemėgsta pompastikos“, – pasakoja Z. Levickis.

Corby Welch, Edgaras Davidovičius, Gintaras Rinkevičius ir Valstybins simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Corby Welch, Edgaras Davidovičius, Gintaras Rinkevičius ir Valstybins simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Corby Welch ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Corby Welch ir Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Ieva Prudnikovaitė. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Ieva Prudnikovaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Prudnikovaitė, Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Lauryna Bendžiūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir Lauryna Bendžiūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius, Lauryna Bendžiūnaitė ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius, Lauryna Bendžiūnaitė ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Zbignevas Levickis ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Zbignevas Levickis ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir atlikėjai po koncerto. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius ir atlikėjai po koncerto. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius, Vladas Bagdonas ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rinkevičius, Vladas Bagdonas ir Valstybinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ atlikėjai ir solistai. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ atlikėjai ir solistai. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ atlikėjai ir solistai. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto „Gurre-Lieder“ atlikėjai ir solistai. D. Matvejevo nuotr.
Gintaras Rikevičius. A. Kunčiaus nuotr.
Gintaras Rikevičius. A. Kunčiaus nuotr.