Skiriama Nepriklausomybei

Ak, ta Nepriklausomybė! Jos minėjimai vis pridaro nepatogumų. „Formalus“ koncertas, o dar ir tiesiogiai transliuoti per televiziją reikalaujama. Kas norės, kaip nors susiras tą „antrąjį“ LRT kanalą ir pasižiūrės. Juk pagrindiniame visuomeninio transliuotojo kanale karaliauja popkoncertas, o vėliau ir anglakalbė „Eurovizija“! Mes laisvi, darome, ką norime. Matyt, televizijos jau beveik išmokė visuomenę, ko ji turi norėti.

Filharmonijoje visi pasitempę, apsilankė ir Jo Ekscelencija Prezidentas, kiti garbūs piliečiai, kartais užmaršūs, mat kai kurie „dirbo“ net ir per koncertą: telefonai skambėjo tai vienoje salės kertėje, tai kitoje. Gaila, kad neįtaikė į tonaciją. Gal pašaliniai garsai kartais trukdė dainininkei Viktorijai Miškūnaitei tiksliau intonuoti aukštame registre? Beje, pagirtina, kad solistė rado laiko savo repertuarą solidžiai papildyti lietuviška muzika.

Gražiai skambėjo Modesto Sedlevičiaus baritonas. Gaila, kad prie dainininko pavardės pranešėja nepaminėjo, kad jis – tarptautinių konkursų laureatas, ypač ryškiai pasirodęs Pirmajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos konkurse Lietuvoje. Trumpoje programos anotacijoje įvardyta jo premija ir Heidelbergo konkurse, tik jį reikėtų vadinti ne „Dainos“, o Lied vardu. Tai didelis skirtumas suprantančiųjų auditorijai. Iš aplodismentų buvo galima nuspėti, kad daugeliui susirinkusiųjų užsienyje gyvenančio M. Sedlevičiaus pavardė nieko nesako. Ar nereikėtų šio puikaus dainininko Lietuvoje labiau propaguoti? Tiktai kur? „Eurovizijoje“ nedalyvauja, klasikinių muzikos programų retai pamatysi, užsienio kanalais netrimituojama...

M. Sedlevičius puikiai padainavo Kazimiero Viktoro Banaičio dainą „Atsiminimas“ (Kleopo Jurgelionio ž.). Lyriška interpretacija V. Miškūnaitė įprasmino Banaičio „Obelų žiedus“ (Kazio Binkio ž.). Skambėjo graži kameriška, spalvinga Nacionalinės premijos laureatės Zitos Bružaitės dainų instrumentuotė. Įsiminė įdomi populiarios Ūdrio dainos iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ interpretacija. Šįsyk solistas dainavo be natų, laisvai, gražiai išryškindamas arijos formą, prieš trečią jos dalį rasdamas vietos prasmingam vadinamajam „liuftui“ (lietuvių kalbos žodynas siūlo vadinti naujadaru – laisvatarpiu).

Įdomi buvo tradicine kalba, profesionaliai 2012 m. sukurta Arvydo Malcio pjesė simfoniniam orkestrui „Lemties ženklas“: prisimintas neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs talentingas muzikas Juozas Pakalnis. O įspūdingiausia instrumentinės muzikos properša – Nacionalinio simfoninio orkestro atlikta Juozo Naujalio „Svajonė“, kurioje dirigentas Modestas Pitrėnas plačiausiai atvėrė savo muzikalumo gelmę.

Maloniai skambėjo Vlado Jakubėno baleto „Vaivos juosta“ fragmentai (iš klavyro instrumentavo Marius Baranauskas). Melodinga Giedriaus Kuprevičiaus ir talentingo kompozitoriaus Kipro Mašanausko populiariojo stiliaus muzika tarsi buvo skirta Nepriklausomybės epochoje užaugusiai kartai. Greta sėdėjusi jaunuolių porelė vis dar glostė vienas kitam rankas ir nesuprato, kodėl taip karštai publika ploja iškiliems atlikėjams, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo proga parengusiems nors ir vienkartinę, bet skoningą lietuviškos muzikos programą.