Niekada nežinai, kada išloši

Prieš gerus penkerius metus britų muzikos kritikas Normanas Lebrechtas savo tinklaraštyje atsainiai mestelėjo, girdi, iš trijų Baltijos valstybių tik Lietuvos negarsina muzikai. Va, latvių ir estų žvaigždės jau būriuojasi didžiosiose scenose ir muzikos žurnalų viršeliuose. Prisimenu, kaip pyktelėjau: o ką, Violeta Urmana nesiskaito? Nemanau, kad kontroversiškasis kritikas nežinojo pirmosios išsilaisvinusių Baltijos kraštų dainininkės, įžengusios į didžiuosius Europos teatrus, pavardės. Esu tikra, kad paprasčiausiai buvo pamiršęs. Kaip sakoma, išimtis tik patvirtina taisyklę. Tačiau po tų nelemtų žodžių pasipylė lietuvių muzikų pripažinimas Vakarų scenose. Aišku, tai sutapo su naujos kartos – kompozitorių, dirigentų, atlikėjų ir ypač dainininkų iškilimu. Vos per kelerius metus lietuvių vardai ne tik įsitvirtino garbingose afišose, bet ir peržengė kultūrinės žiniasklaidos rėmus: Asmik Grigorian, Mirgos Gražinytės vardai ir atvaizdai jau ne kartą puikavosi prestižinių dienraščių pirmosiose skiltyse, įtakingų televizijų žinių laidose ir portalų reklaminėse juostose.

Tik bėda, kad Lietuvoje vis dar mažai žinome apie daugelio mūsų menininkų pasiekimus svetur, jei jie patys nėra aktyvūs socialinių tinklų entuziastai. Laikas rūpintis, kaip pristatyti ryškiausius Vakarų operų teatrų pastatymus, koncertus, kuriuose sėkmingai pasirodo lietuvių atlikėjai, kompozitoriai. Sausio 1-ąją „LRT Plius“ parodė įžymiąją Zalcburgo festivalio Wilde’o-Strausso-Castellucci „Salomėją“ su A. Grigorian. Apmaudu, kad nematėme ryškiausių V. Urmanos spektaklių. O juk keletą metų šio amžiaus pradžioje ji nuolat buvo kviečiama į Milano „La Scala“ sezono pradžios premjeras!

Žinoma, yra „Mezzo TV“ kanalas, festivalių, teatrų ir koncertų salių videotransliacijos internetu, kur kartkartėmis galima „pagauti“ vieną ar kitą lietuvį. Na ir, žinoma, „LRT Klasikos“ radijas, kuris per Europos transliuotojų sąjungą (EBU) turi išskirtinę galimybę nuolat teikti naujausius koncertų ir spektaklių įrašus.

O LNOBT nusprendė pirmąsyk įsigyti Vakaruose lietuvių menininkus pristačiusį spektaklį – Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“, kuriuo Bazelio operoje (Šveicarija) 2018 m. debiutavo Asmik Grigorian ir Modestas Pitrėnas. Pastatymo režisierius Vasilijus Barchatovas LNOBT publikai pažįstamas kaip 2012 m. „Eugenijaus Onegino“ statytojas, o vėliau ir kaip primadonos A. Grigorian sutuoktinis.

Galima būtų diskutuoti, ar repertuaro strategijos požiūriu „Lošėjas“ (sukurtas 1916 m. pagal Fiodoro Dostojevskio to paties pavadinimo romaną) – gana nišinė, komplikuotos patekimo į sceną istorijos, repertuaruose neįsigyvenusi opera – yra tinkamas pasirinkimas, kai Lietuvoje lig šiol nepristatyta absoliuti dauguma etapinių XX a. modernizmo klasikos veikalų, kurie sulaukia didesnės sėkmės ir laiduoja didesnį publikos susidomėjimą. Tačiau klausimas, sakyčiau, atpuola: šio spektaklio patekimo į Vilniaus sceną kelias ir tikslas, kaip jau minėta, kitas. Pagaliau neprošal pamatyti ir gerai žinomo kompozitoriaus ankstyvesnį veikalą, patirti, kad Prokofjevas – ne tik pamėgtų baletų „Romeo ir Džuljeta“ bei „Pelenė“ ar vėlgi Lietuvoje nematytos populiarios operos „Karas ir taika“ autorius, bet ir jaunystėje gana ekstremaliai eksperimentavęs kūrėjas, vyresni žiūrovai dar mena jo 1963 m. senajame teatre J. Basanavičiaus gatvėje pastatytą 1921 m. satyrinę operą-pasaką „Meilė trims apelsinams“.

Įspūdžius pradėsiu nuo sėkmingiausių spektaklio komponentų – muzikinio atlikimo ir aktorinių-vokalinių darbų. Pirmoje premjeroje (vasario 12 d.) negalėjau atsižavėti orkestru. Muzika tikrai ne iš lengvųjų – kampuota, kintančios metroritmikos, gana skaidrios faktūros, tokatiška, bravūriška, nerimastinga, ekscentriška ir sykiu elegantiška. Tikrai yra kas veikti atliekant visumą. Prokofjevo muzika – M. Pitrėno stichija (jo Penktosios simfonijos interpretacija, prieš kelerius metus atlikta su LNSO, iki šiol gyva atminty). Iš pradžių gana stropiai sekusi orkestro skambesį, ilgainiui jį „paleidau“. O taip būna tais atvejais, kai muzika skamba lyg iš įrašo, kur viskas savo saugiose vietose ir nėra ko būgštauti, kad koks nors instrumentas nuslys arba užklius dirigento pasirinkti tempai ar dinaminė skalė. Kitaip tariant, kai grojama ne iš paskutiniųjų įsikibus į natas, o su solidžiu techniniu ir emociniu rezervu. Pirmiausia dirigento. Juk jis prieš porą metų Bazelyje dirigavo keliolika „Lošėjo“ spektaklių su disciplinuotu, motyvuotu, neperkrautu darbu ir nepervargusiu Bazelio simfoniniu orkestru. Iki tokių standartų šiapus prieš tris dešimtmečius sugriuvusios „geležinės uždangos“ vis dar nepriaugame tiek dėl objektyvių priežasčių (dėl mažų atlyginimų orkestrantai plėšosi per kelis darbus, retas savarankiškai dirba – rengia partijas), tiek dėl seno gero sovietinio paveldo: „jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetam, kad jiems dirbam!“ Štai kodėl apie puikiai per premjerą skambantį orkestrą vis dar kalbame kaip apie įvykį, o ne savaime suprantamą dalyką.

Trečioje premjeroje (vasario 15 d.) prie pulto stojus LNOBT orkestro vyriausiajam dirigentui Ričardui Šumilai, reikalai nė kiek nepašlijo, išlaikyta M. Pitrėno – šio pastatymo muzikos vadovo – koncepcija, muzika sklido sklandžiai ir vėlgi beveik nepastebimai. Orkestrui, chorui (šįkart glaustos apimties, bet puikiai pasirodžiusiam, tiksliau, pasigirdusiam, mat dainuota už scenos pastiprinant garsą techniškai) ir dirigentui „įsišėlti“ itin dėkinga IV veiksmo lošimo scena, kuri turi įaudrinti, paruošti žiūrovą Polinos ir Aleksejaus finalinei scenai.

Vokalinės partijos operoje – iš kampuotų, trumpų rečitatyvinio pobūdžio melodijų su šokinėjančiais metroritminiais akcentais, paklūstančiais proza rašytam libretui, sudarytam iš Dostojevskio originalių dialogų. A. Grigorian jau patyrusi dainuoti XX a. pradžios modernistinius veikalus: iki Bazelyje parengtos Polinos ji jau buvo atlikusi Mari vaidmenį Albano Bergo „Voceke“ Zalcburgo festivalyje, patirties suteikė ir Misis Lovet partija 2009 m. pastatytame „Bohemiečių“ Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas“, iškart po Polinos ji dalyvavo Strausso „Elektros“ koncertiniame atlikime Amsterdamo „Concertgebouw“ salėje, o dar po mėnesio – jau legendine tapusioje „Salomėjoje“. Praėjusiais metais Marietos vaidmeniu Ericho Wolfgango Korngoldo operoje „Miręs miestas“ A. Grigorian debiutavo Milano „La Scala“ teatre, o šįmet jos laukia Jenufa, kuria debiutuos Leošo Janáčeko to paties pavadinimo operoje Londono Karališkajame „Covent Garden“ teatre, ir Elektra Zalcburgo festivalyje. Tarp ekspresionistinių Jenufos ir Elektros lyg terapinė kantilena įsiterps bel canto šedevras – Vincenzo Bellini „Norma“ – debiutas Vienos „Theater an der Wien“ premjeroje. Galima sakyti, kad A. Grigorian vardas tarptautinėje operos meno rinkoje pamažu įsitvirtina kaip XX a. operų atlikėjos, savo kartos lyderės. Polina – lyg ir pagrindinis vaidmuo „Lošėjuje“, bent jau dėl jos iš esmės sukasi veikalo fabula, tačiau vokalinės partijos apimtimi vaidmuo gana kuklus. Visgi kiekvienas jos pasirodymas scenoje prikaustė tiek artistiniu, tiek vokaliniu įtaigumu.

Nepalyginamai stipriau išplėtota Aleksejaus vokalinė partija, kurią pasigėrėtinai įveikė Dmitrijus Golovninas – Sankt Peterburgo Michailovo teatro solistas, nuolat kviečiamas dainuoti ir Vakaruose. Įdomu, kad šalia vokalo pedagogų Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje bei Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje jis ėmė pamokas iš Virgilijaus Noreikos. Puikus D. Golovnino vokalas – stiprus, bet neforsuotas garsas, gerai valdoma dinaminė skalė, auganti draminė vaidmens amplitudė. Bravo!

Ne mažiau svarbus ir išplėtotas Generolo vaidmuo, kurį įspūdingai atliko vokalo metras Vladimiras Prudnikovas. Tai išties galingas lyg ir jau baigusio karjerą dainininko renesansas! Profesoriaus vokalinė meistrystė ir artistinis talentas suteikė daugybę spalvų visam spektakliui. Ir dramatiški, ir komiški jo vaidmens epizodai kaustė dėmesį. Apskritai Generolo vokalinė partija šioje operoje turiningiausia tiek emociškai, tiek vokališkai, tiek žanriškai (dramatizmas, bufonada ir net lyrika).

Inesa Linaburgytė irgi sublizgo Bobulytės vaidmeniu. Sprogstamąja jėga išsiskleidė jos komediantės talentas. Kaip visada trykšte trykšta artistės temperamentas, kuris išjudina publiką, bet dėl jo dažnai nukenčia vokalas. Šįsyk Prokofjevo muzika jai leido nežabojamai šėlioti ir tapti viena reikšmingiausių spektaklio ašių. Dainininkė įrodė turinti potencialą, kurio lauksime kituose spektakliuose.

Žavi Ievos Prudnikovaitės Blanša (Generolo meilužė). Pasiilgome šios artistės LNOBT scenoje. Nors ir nedideliu, bet bravūriškai, įtaigiai atliktu vaidmeniu ji tik pažadino norą kuo greičiau ją išgirsti ir pamatyti stambesniu planu.

Markizą įkūnijęs Tomas Pavilionis irgi praplėtė savo repertuarines ir vokalines ribas. Nors jo lyriniam tenorui ne itin į sveikatą spektaklio scenografija, dar labiau išskaidanti ir taip prastą LNOBT salės akustiką.

Pagarbos verti ir mažesnės apimties personažų įkūnytojai: Kunigaikštį Nilskį sukūrę Rafailas Karpis ir Mindaugas Jankauskas, Astlėjų – Steponas Zonys, Baroną – Arūnas Malikėnas ir kt. Epizodinių veikėjų šioje operoje tikrai nemažai, tad atleiskite, kurių nevardinu, – ne tik dėl jų epizodiškumo, bet ir dėl scenografinio sprendimo juos atitolinti ir taip didelėje scenoje, tuo sumenkinant jų pastangas atsiskleisti tiek artistiškai, tiek vokaliai.

Taigi šiame pastatyme pagrindiniu veikėju tampa scenografija (dailininkas Zinovijus Margolinas). Režisieriaus sprendimu operos veiksmas iš dostojevskiškojo XIX a. vidurio tariamo Ruletenburgo (Vokietijos Vysbadeno, kuriame kraupiai prasilošė pats Dostojevskis, prototipo), kurio kazino buvo pamėgusi Rusijos caro aplinka, bajorija ir pirkliai, perkeliamas į šiuolaikinį Europos didmiesčio hostelį. Šio skerspjūvį matome scenoje, o veikėjai išsisklaido po nedidelius kambarėlius lyg po korio akutes. Jų išgyvenimai, aistros ir emocijos žiūrovų akyse irgi sumenksta, atsitolina. Norėčiau tikėti, kad kiek mažesnėje Bazelio teatro salėje tas atstumas nebuvo toks paveikus, galbūt vilniškės scenos mastai pakenkė artistų pastangoms ir spektaklio įtaigumui. Nesiskundžiu vieta, kurioje sėdėjau (teatras kritikams negaili gerų pozicijų spektakliui patirti), tačiau 8 eilė man jau buvo per tolima šiam pastatymui, tad ko tikėtis sėdėjusiems 18-toje? Jau nekalbu apie scenografijos neoriginalumą. Keliaaukštė konstrukcija su skirtingomis veiksmo vietomis – dabar vos ne kas antro pastatymo scenovaizdžio idėja. Negali sakyti, režisūriškai patogu ir, ko gero, ekonomiška. Bet rezultatas priklauso ir nuo scenografo, ir – ne ką mažiau – nuo šviesų dailininko (šiuo atveju Aleksandro Sirajevo) talento. Ką pastiprinsi? Kur sufokusuosi žiūrovo dėmesį? Šįkart per daug susitelkta į makroplaną ir per mažai dėmesio mikroplanams, paliekant juos artistų atsakomybei.

Dėl šio veiksmo išsklaidymo ypač nukentėjo finalinė Polinos ir Aleksejaus scena, nors artistai dėjo maksimalias pastangas. Tačiau sukrėtimo nepatyrėme. Žinoma, operos finalas nėra 25 metų kompozitoriaus libreto stiprybė. Pats autorius aiškino, kad sutalpinti visą Dostojevskio romaną į operos formatą neįmanoma, todėl apsisprendė operą užbaigti epizodu, kai Polina staiga persigalvoja, sviedžia Aleksejaus išloštus ir jai dovanotus pinigus ir išbėga. Norisi daugiau sužinoti? Teks skaityti Dostojevskį, mieli žiūrovai. Tačiau muzikinis finalas įvyksta. Taigi spektaklis irgi galėtų šioje vietoje „sprogti“, bet mes jį žiūrime ramiai.

Idėjų lygmeny irgi turėčiau priekaištų režisieriui. V. Barchatovas – realistinės estetikos, kad nepasakius socialinio teatro, išpažinėjas, jam reikia tiesioginės akistatos su šiandienos visuomenės problematika. Personažus „Lošėjuje“ jis suvienodina, netgi, sakyčiau, nuskurdina, mat atima iš jų luominius skirtumus ir paverčia „eiliniais rusais“. Visos koncepcijos šiais laikais turi vienodas teises. Gali patikti – gali nepatikti, bet jei „visi galai suvedami“ – koncepcija išteisinta.

V. Barchatovas akcentuoja lošimo kaip aistros, priklausomybės viršenybę, ji pamina išsilavinimą, titulus, bet kokius socialinius, amžiaus ir lyties skirtumus. Todėl „Lošėjo“ personažai – pilki, nudėvėtais džinsais, apšiurusiais megztiniais (kostiumų dailininkė Olga Šaišmelašvili). Savaip sublizga tik banalia „gražia“ suknele vilkinti Blanša ir iš Maskvos atvykusi Bobulytė, apsirengusi blizgiu kostiumėliu lyg „naujoji rusė“. Jos lauktuvės – didelių gabaritų Faberžė kiaušinis, ryškiaspalvė skarelė, vodka, juodieji ikrai ir kitos turistinės rusų banalybės – pabrėžia tuščiagarbes ambicijas. O realybėje ji tik dar viena tuoj prasilošianti hostelio gyventoja. Režisierius šaiposi ir iš kitų „nacionalinių vertybių“: Polinai stotelėje laukiant su dukrele (sekant Dostojevskiu, gal tai generolo dukra, bet režisierius, regis, generolo globotinę paverčia jauna mama, todėl jos priklausomybė nuo Markizo tampa labiau motyvuota), mažoji planšetėje žiūri legendinį naujosios Rusijos propagandinį animacijos simbolį „Maša ir lokys“. Sakysite, prikišamai deklaratyvu, gal net neskoninga. Bet prisiminkime, kad premjera įvyko Bazelyje, kuriame mėgsta apsipirkti Alpėse paslidinėję „naujieji rusai“. Kas, jei ne jie, išperka Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos prabangiąsias parduotuves? Kurgi jos dėtų savo naujausias prestižinių „brendų“ kolekcijas? Kas užpildytų brangiausius viešbučius?

Viskas lyg ir apskaičiuota, mizanscenos tikslios, personažų veikimo trajektorijos išbraižytos, bet, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Jau operos pradžioje atsidūrę hostelio rūsyje įrengtoje skalbykloje girdime Polinos ir Aleksejaus pokalbį. „Ar tu užstatei mano briliantus?“ – klausia nudėvėtus džinsus ir nudriskusį megztinį vilkinti Polina-Asmik. Štai šioje vietoje dar nespėjusiam į režisieriaus koncepciją įsijausti žiūrovui veriasi „juodoji skylė“. Sakysite, smulkmena! Galbūt reikia mintyse tuos briliantus paversti šio to verta bižuterija, ar, tarkim, Polinos mamos vestuviniu žiedu su prestižine sovietinių laikų 583 aukso praba? Tebūnie! Tačiau juo toliau, juo daugiau atsiveria tokių „juodųjų skylių“, išmušančių žiūrovą iš režisieriaus žaidimo taisyklių. Kaip antai II veiksme Markizo mesta frazė Aleksejui: „Ir negi nemanote, kad baronas nelieps liokajui jūsų išmesti?“ Nebenoriu ieškoti kokių nors alegorijų, išteisinančių režisieriaus koncepciją, nes tokiu momentu pasijaučiu iš jos išmesta lyg žuvis ant kranto. Gal dar jam pavyks susigrąžinti patiklų žiūrovą, o gal ir ne. Niekada nežinai, kada išloši, o kada prapulsi, kaip tvirtina ruletės žinovai. Briliantai ar liokajus – nedidelė bėda, tačiau juose užkoduotas esminis Dostojevskio moralas: kas leista ponui, nepritinka plebėjui; kaip susitaiko su prasilošimu orus bajoras – prasčiokui nesuprast. Grubiai tariant, Dostojevskis – ne Tolstojus, siekęs teisybės visoms būtybėms, ėjęs į laukus su mužikais... Ir Prokofjevas nėjo „į liaudį“. Net padaręs esminę gyvenimo klaidą – 1936 m. sugrįžęs su šeima į sovietinę Rusiją, kur vėliau jo žmona buvo išsiųsta į Sibiro tremtį.

Jei režisierius būtų įkurdinęs herojus šiuolaikiniame Londongrade, kuriame randa prieglobstį ir rusų disidentai, ir oligarchai, ir aferistai, ir studentai, ir valdžios pareigūnai, slapstantys ten šeimas ir banko sąskaitas, galbūt Dostojevskio–Prokofjevo fabula rastų adekvatų šiuolaikinį atgarsį? Arba Ispanijos pakrančių kurortai, kuriuose rusai išpirkę ištisas vilų gatveles. Ir kaip čia neprisiminsi elegantiškojo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo įžvalgos, kad „Rusija visada buvo ir išlieka monarchija“...

O baigsiu komplimentu režisieriui už efektingą, paveikią lošimo sceną, kurioje į egzaltuotą siautulį susilieja lošėjų emocijos nuo panikos iki ekstazės, technologijos (vaizdo projekcijų autorystė 2BLCK) ir, svarbiausia... muzika!