Muzika
Amžinybėn išeina vyriausioji atlikėjų karta. Daugelio jų dabarties muzikai nepažinojo, gal net negirdėjo scenoje. Tačiau jeigu ne jie, vargu bau ar kalbėtume apie simfoninių orkestrų egzistavimą, palikimą įrašuose, edukacinę veiklą Lietuvoje, aukojant pabuvimus šeimose, jaukius vakarus namuose iškeičiant į dardėjimą nešildomais autobusiukais po miestelius ir rajonus. Pagerbkime juos, nors jau išėjusius.
Viena tokių pasišventėlių muzikai buvo inteligentiška, sceninį įvaizdį prie ypatingo instrumento kūrusi arfininkė Sigizmunda Sabalytė. Liudmilos Chetagurovos studentė, 1958 m. baigusi studijas Lietuvos konservatorijoje (dabar – LMTA), debiutavo Lietuvos televizijoje, grodama su dainininke, tarptautinių konkursų laureate Kira Izotova ir kitais žinomais atlikėjais iš tuometės Sovietų Rusijos. Lietuvos filharmonijos orkestre (dabar LNSO) grojo pakviesta kolektyvo vyriausiojo dirigento Balio Dvariono. Orkestro artistės karjerą ilgai tęsė ir vadovaujant Juozui Domarkui. Gintaras Rinkevičius ją pasikvietė į 1989 m. kuriamą Jaunimo simfoninį orkestrą (dabar LVSO).
Tačiau greta muzikavimo simfoniniuose orkestruose S. Sabalytė rengė ir koncertines programas, jas pristatydavo klausytojams Lietuvos kaimuose, miesteliuose, mokyklose. Grojo arfai parašytus fragmentus iš operų, baletų, specialiai sukurtą muziką įvairiems kameriniams ansambliams. Muzikavo su Violetu Višinsku, Petru Kunca, Valentinu Gelgotu, Saule Eidukonyte, Irena Laurušiene, Valentinu Kaplūnu ir kitais. Koncertuose skambėjo Johanno Sebastiano Bacho–Charles’io Gounod, Camille’io Saint-Saënso opusai, pritaikytos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kompozicijos, specialiai jai sukurti Anatolijaus Šenderovo kūriniai.
Dabar tegu angelai jai skambina dangiškomis arfomis, o Lietuvos žemė tegu nepamiršta savo vaikų.
