Muzika
Vasario 12–15 d. operos gerbėjai sulaukė retai statomo veikalo premjeros – Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ (rež. Vasilijus Barchatovas) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ryškų Bobulytės vaidmenį spektaklyje kuria mecosopranas Inesa Linaburgytė. Kalbinama solistė dalijasi mintimis apie naujausio vaidmens kūrimo užkulisius, meninius kontekstus ir trisdešimt metų kūrybinės veiklos patirtį.
Sergejus Prokofjevas, perskaitęs Fiodoro Dostojevskio romaną „Lošėjas“, tapo tiesiog jo apsėstas. Kokios mintys Jums neduoda ramybės, apie ką ir kaip kalbama operoje „Lošėjas“?
Ir po trisdešimties metų kūrybinės veiklos vis dar nepaliauju savęs, o ir režisierių, klausti – kas, kodėl, kaip? Bendromis pastangomis ieškome atsakymų. Dažnai randame, kartais ne. Nenuostabu, kad Prokofjevą lyg apsėdo Dostojevskio kūrinys. Pati negalėjau atsitraukti skaitydama – toks gilus, smulkmeniškai tikras lošimo aprašymas tikrai, net neturintį tos priklausomybės, įtraukia. Taip, šis romanas apie priklausomybę lošti. Jaunuolį Aleksejų Ivanovičių į šį liūną įtraukia labai žavi panelė Polina, kurią jis nuoširdžiai myli, o ji nėra tyra, turi savų išskaičiavimų: ,,Polinos veide Aleksejus išskaitė mintį... eik į pražūtį, o aš liksiu nuošaly...“ Aleksejus, tapęs priklausomas nuo santykių, kurie jį paveikia, pasiduoda jos įtakai, norams. Tada svarsto: ,,Visos moterys, net pačios išdidžiausios, tampa vergėmis... Štai tokia Polina, pažiūrėkite, kai ji sėdi viena, susimąsčiusi, kažkas joje vyksta.“ Vėliau rašo: ,,Juk aš myliu tave, tik tiek norėjau išgirsti!“ Ar išgirdo? Iš tokios moters – niekada...
Tasai apsėdimas paskatino kompozitorių kurti, ir 1917 m. gimė opera „Lošėjas“. Tiesa, sceną ji išvydo vėliau: buvo koreguojama ir statoma 1929 m. Briuselyje, 1975 m. „Metropolitan Opera“ Niujorke, ir tik 2001 m. Maskvos Didžiajame teatre atlikta originali veikalo versija. Pasidalinkite savąja „Lošėjo“ muzikos pajauta.
Man Prokofjevo muzika atsiskleidė ir įgavo savo ,,kūną“ palaipsniui. Tai lyg tas pats skaitomas Dostojevskio romanas, bet kartu lyg visai kitoks emocinės būsenos laukas. Tos pačios frazės, tobulai įkomponuotos į muzikinį audinį, tarsi atkartoja romano kalbamą rečitatyvinį turinį, tačiau potemės, atsirandančios melodijos ar muzikiniai intarpai tarytum apibūdina, suteikia prokofjeviškumo. Tad opera, sakyčiau, yra kūrėjų vienis, bet labai savitas. Nededu lygybės ženklo tarp rašytojo ir kompozitoriaus, jaučiu skirtumą, mano asmeninė pajauta kitokia, nei siūlo kiti kūrėjai.
Operoje Jūs įkūnijate Bobulytę. Kas ji?
Operos veikėjo Aleksejaus nuomone, rusams ir sukurta ruletė, nes, priešingai nei vakariečiai, jie nemoka kaupti kapitalo, o jį turėdami iššvaisto... „Mes lošiame be vargo ir pralošiame taip pat lengvai“, – sakoma operoje. Taigi, mano Bobulytė yra tokia azartiška lošėja, kuri pirmiausia išlošia, gausiai apdovanoja aplinkinius auksiniais, tada grįžta prie ruletės ir... pralošia...
Kuriant šį personažą apima dvejopas jausmas. Viena vertus, ji atvyksta į Ruletenburgą pasveikusi nuo baisios ligos, kai visi giminaičiai laukė jos mirties, kasdien tikrino, ar nėra telegramos apie jos mirtį, – ir staiga ji pasirodo žvali, atsigavus ir labai pikta dėl tos situacijos. Ji apibūdinama kaip ,,grėsminga ir turtinga 75 metų senė, Antonida Vasiljevna Tarasevičevna, Maskvos turtuolė, kuri įsakmiai rėkauja ir visus kritikuoja“. Pagal tokį apibūdinimą Prokofjevas parašė partiją aukštoje dramatinio soprano tesitūroje, – ir tai tikrai ne kiekvienam mecosopranui įveikiama.
Kita vertus, skaitant Dostojevskį susidaro paprastesnis ir realistiškesnis personažo vaizdas, kurį perteikti muzika yra keblu. Pagal Prokofjevą aš ją lyg jaučiu ir išgyvenu labai tiksliai, ji man suprantama ir patogi, bet pagal Dostojevskį... jaučiu, kad vaidindama be muzikos rasčiau daugiau įdomių briaunų veikėjos psichologiniam portretui įgyvendinti, bet muzika kreipia kitur. Tad dabar esu kryžkelėje, kūrybinių kančių procese...
Žinia, opera yra didelės žmonių kūrybinės trupės bendras darbas. Kaip ir lošimas – žmonių, susibūrusių draugėn žaisti, besilaikančių sutartų taisyklių (ar jas laužančių) bendras vyksmas. Kad ir kaip būtų, tai partnerystė. Pasidalykite, kas Jums yra scenos partnerystė, kaip ji atsiranda?
Labai svarbus klausimas. Esu laiminga, kad šiame pastatyme ta partnerystė labai jaučiasi. Nuostabi kūrėjų komanda – jautrūs, aukščiausio lygio profesionalai, kurie sudaro ypatingą darbo atmosferą, kūrybinę erdvę. Šiame pastatyme man ypač brangus atlikėjų, dainininkų ansamblis. Didžiulė šventė būti tarp tokių profesionalų. Mes visi esame tokioje bendrystėje, vienas nuo kito priklausomi ir švelniais saitais susieti, kad norisi šlovinti gyvenimą vien dėl to. Tai nuostabusis svečias Dmitrijus Golovninas (Aleksejus), suteikiantis pastatymui optimizmo, valiūkiškumo, ramybės ir talentingo artistiškumo. Didžiulė staigmena ir laimė vėl scenoje susitikti su Vladimiru Prudnikovu, matyti tą artistinės teisybės vulkaną, nuoširdžiai ir emocingai išgyvenantį savo personažo (Generolo) peripetijas. Ieva Prudnikovaitė, subtiliai ir jautriai kurianti savo Blanšos personažą, visada žavinga ir susikaupusi. Vėliau prisijungusi Asmik Grigorian įnešė naujų spalvų repeticijoms, jos talento galia trykšta kiekvienam judesyje ir žvilgsnyje, tad būti šalia jos, stebėt ją kuriančią, išgyvenant kartu personažų peripetijų aistras – neįkainojama patirtis, laimė ir duotybė. Taip pat ir kiti kolegos, antai Tomas Pavilionis – šarmingasis prancūzas, Steponas Zonys – inteligentiškasis anglas, ir kiti. Mes esame komanda, džiaugiamės bendryste nekonkuruodami, o brendame į vieną upę.
Veikiausiai tiek lošime, tiek operoje visados daugiau ar mažiau esti avantiūros. Ar galite atskleisti savo didžiausią avantiūrą? Kiek lošėja jaučiatės scenoje, gyvenimo tikrovėje?
Atsakymas nevienareikšmis, kaip pats gyvenimas. Paprastai gyvenime nesu žaidėja, nemėgstu žaisti jokių žaidimų, net ir kompiuterinių. Juo labiau nežaidžiu žmonių santykiais, kaip Polina su Aleksejumi. Man visa tai svetima, esu kitokio plauko žmogus – darau viską tiesiai šviesiai, atvirai ir dažnai tiesmukai. Bet avantiūra savotiškai būdinga kiekvienam individui, skirtingomis formomis.
Manasis avantiūrizmas buvo kūrybos sferoje, kai ėmiausi režisūros. Gal prieš penkiolika metų genialusis, man visų amžių dirigentų dirigentas Jonas Aleksa, pamatęs mano kūrybos proveržius, pasiūlė per vasarą sugalvoti, ką norėčiau pastatyti mūsų scenoje, jam diriguojant. Aš tuomet atsisakiau ir tariau, kad nenoriu tokios avantiūros, dėl ko jis labai apgailestavo. Tuo metu nesijaučiau galinti tai daryti. Supratimas ir poreikis atėjo kur kas vėliau, kai tikrai norėjau ir turėjau ką pasakyti. Todėl kiekvienas poelgis yra nulemtas paties žmogaus, o ne įtaką darančio asmens, kaip Polinos Aleksejui. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo teisę ir savo poelgių laisvę. Tai man visada įdomu spręsti, kuriant savo pastatymus.
Dostojevskio romane teigiama, kad išmokti lošti neįmanoma. Tai leidžia manyti, kad kiekvienas lošimas yra unikalus patyrimas, kaip ir spektakliai, kurių kiekvienas – naujas ir nepakartojamas. Taigi, Jūsų žodžiais, kur Vasilijaus Barchatovo režisuojamo „Lošėjo“ ir paties vyksmo unikalumas?
Barchatovas, pristatydamas savo režisūrinį sprendimą, akcentavo, kad pats lošimas rulete jam nėra svarbus, kad lošimą įdomu nagrinėti kaip priklausomybę. Mes visi lyg lošėjai, nes esame priklausomi vienas nuo kito, psichologiškai, materialiai ar dar kitaip. Režisieriui svarbu parodyti ir išryškinti šią idėją. Spektaklyje daug vaizdų ir emocinių dalykų perkelta į telefonų, kompiuterių monitorius, nes šių laikų priklausomybė nuo technologijų itin akivaizdi. Ir man džiugu, kad apie tai imama kalbėti. Labai įdomu žiūrėti į operos vyksmą, V. Barchatovo sugalvotus ir artistų raiška įgyvendinamus įdomius, įtraukiančius sprendimus. Kalbant apie mano kuriamą Bobulytės personažą, kaip minėjau, ji yra valdinga, piktoka, bet kitas jos pasirodymas visiškai priešingas.
Trečiame veiksme mano Bobulytė ateina visiškai prasilošusi: galva nuleista, azarto nė lašo, atrodo kaip sužlugdytas ir palūžęs žmogus. Dostojevskis tą lošimo sceną labai smulkiai aprašo, net jauti azarto ir jaudulio kvapą. Operoje tos scenos nėra. V. Barchatovas įtraukia šį lošimo ir pralošimo momentą: ji sėdi su Aleksejumi ir Potapičiumi apšviestame kambaryje ir žiūrovai mato jos prasilošimą. Už tai esu labai dėkinga režisieriui, nes vyksta logiškas personažo perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Pats kūrybinis procesas buvo ir yra labai gyvas, nevienalytis, dažnai kūrybiškai malonus, kartais sudėtingas. Lyg jau apčiuopi vaidmens „griaučius“, bet, pasirodo, toli gražu ne, tad vėl metiesi į sraunią upę ir bandai plaukti...
Ko palinkėtumėte visiems „lošiantiems“ šioje operoje, esantiems bendrame kūrybos verpete? Sėkmės kuriant personažą, dainuojant, grojant, diriguojant. Mes esame lyg atskiri upeliai su savo aistromis ir išgyvenimais, bet jie nieko neverti, jei neįtekės į bendrą sraunią upę. Tas vienio jausmas labai svarbus operoje, kai tiek daug atskirų elementų. Kartais pasitaiko, kad jie susilieja ir suskamba Harmonija. To ir palinkėsiu mums visiems kuriantiems ir ypač publikai, atėjusiai tos Harmonijos patirti. Išeikime iš operos laisvi nuo prieraišumo ir priklausomybių. Išloškime Gyvenimą!
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino ir parengė Elvina Baužaitė
