„Vien Dievas kelią į ją težino“

LNOBT ir Nacionalinė filharmonija jau keletą metų iš eilės rengia koncertus Laisvės gynėjų dienai. Abiejų institucijų atlikėjai kuria išskirtinius lietuvių muzikos vakarus – teatro scenoje Sausio 13-osios pergalei švęsti skiriami prakilnūs, dvasią sutelkiantys veikalai. Itin gražu, kad skamba ne stilių „šiupininė“, o vienas stambaus žanro kūrinys. Taip esame girdėję Algirdo Martinaičio „Pietą“, Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“. Koncertus rengiantis ir jiems diriguojantis Robertas Šervenikas šiemet priminė Vidmanto Bartulio oratoriją „Nelaimėlis Jobas“.

Veikalas grįstas Senojo Testamento Jobo knygos fragmentais, parašytas 2 tenorams, 2 baritonams, bosui, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui. Oratorijos premjera įvyko 2003 m. birželį Nacionalinėje filharmonijoje (užsakius Vilniaus festivaliui), taigi dabar pajutome interpretacijos brandą, kaip, beje, klausydamiesi ir kitų minėtų opusų.

Tačiau pirmiausia pažvelkime į oratorijos idėjas ir sąrangą. Pagrindinė veikalo tema – ištikimybės Dievo valiai, tikėjimo tvirtumo išbandymai kaip žmogiškųjų nelaimių šaltinis. Oratorija tą simbolizuoja pasakodama Jobo kančias. Visų vaikų ir pastogės bei ūkio netekęs, dar ir baisiomis ligomis užleistas dorybingasis Jobas, mūsų akimis žiūrint, iš dalies galbūt mąsto paradoksaliai – lieka atsidavęs Viešpačiui, nes pasitiki savo nekaltumu ir suvokia Jo planus esant nežinomus. „Bet iš kur ateina išmintis? – kalba Jobas. – Bedugnė sako jos neturinti, nė jūra, ji paslėpta ir nuo padangių paukščių. Vien Dievas kelią į ją težino, juk Jis mato žemės pakraščius ir stebi visa po dangumi.“ Jobo draugai šio ištarmę vadina tauškalais, tvirtindami, kad jis kančias užsitraukė už ydas. Tačiau Jobas tikėjo malone taip patirti Dievo visagalybę. Galų gale Viešpats Jobo pasigailėjo ir viską jam grąžino.

Kompozitoriaus koncepcija romantiškai akcentuoja dramatiškas šio Biblijos mokymo puses. Koncerto buklete cituojamos jo įžvalgos, teigiančios, kad Jobo lemtis – būti pasiruošusiam viskam. „Jobas tapo įkaitu ir nežinoma, ko iš jo norima, kita vertus, atsiskleidžia šio veikėjo, apskritai žmogaus gyvenimo trapumas, neturėjimas sau jokios valios. Ir galų gale paaiškėja, kad visa ko prasmė ir yra kančia. Viskas, kas nepaženklinta kančia, yra daugiau mažiau melaginga“, – tvirtina kompozitorius.

V. Bartulio pasirinktos idėjos, jų didybė ir visuotinumas natūraliai atitinka kompozitoriaus muzikinę mąstyseną. Svarbiausias bruožas būtų muzikos teatriškumas, apimantis Dievo kūrinijos tragedijas ir komedijas. Stiprus, pabrėžtinas, gal net kiek perspaustas kentėjimų paveikslo plėtojimas taip pat galėtų būti traktuojamas kaip teatro kalbos priemonė. Ir, žinoma, kontrastai – pagrindinis dramaturgijos sąrangos būdas.

Muzikinės oratorijos kalbėsenos visuotinumo elementais taip pat pavadinčiau savotišką paprastumą, sentimentalumą, tokius būdingus V. Bartulio mąstysenai apskritai, o šio veikalo temai atskleisti ypač tinkamus. Mielo jausmingumo požymiu laikyčiau ir kartais prognozuojamus dramaturginius šuolius, ypač po juodžiausių epizodų (žemiausi varinių ir styginių tembrai, sulėtėjusi muzikos tėkmė) nujaučiant šiltą, šviesų skambesį (pora styginių ir vienas kitas medinis pučiamasis). Tęsdama mintį svarstyčiau, argi, giedant apie kančią, neatleistini guodžiantys beveik populiarios muzikos stiliaus intarpai, prakilnūs Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno muzikos atšvaitai, savotiškai apibendrinantys skirtingų epochų žmonijos likimą?

Pasitempę atlikėjai atskleidė žavų oratorijos kameriškumą, jaukią poetiką, visa tai gražiai sulydydami su teatriška partitūros išmone. Intensyviausią partiją kuo pagarbiausiai perteikė Jobo vaidmens atlikėjas Arūnas Malikėnas, šventiškai susikaupę pasirodė Jobo draugai Dainius Stumbras (Zofaro Naamatiečio partija), Mindaugas Jankauskas (Elifiazas Temanietis), Bildadą Šuhietį įkūnijęs Egidijus Dauskurdis, Eliahą Buzietį – Rafailas Karpis, nors ir skirtingo pajėgumo balsais. Šiltų padėkos žodžių nusipelno Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) bei skambesį nuo geležinės agresijos iki dainavimo proverksmiais sugebėjęs niuansuoti Nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas Modestas Pitrėnas, pasirodymo koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė).