„Makbeto“ akivaizdoje

„Makbetas“ – Giuseppe’s Verdi opera, į kurios premjerą pernai gruodžio mėnesį pakvietė po rekonstrukcijos atsinaujinęs Kauno valstybinis muzikinis teatras. Galima sakyti, kad „Makbetas“ – tikrų tikriausia premjera, mat ši opera Kaune statoma pirmą kartą. Verdi operoje pagrindinė veikėja moteris – Ledi Makbet. Kalbamės su šio vaidmens atlikėja Raminta Vaicekauskaite.

Prašau pasidalyti savuoju patyrimu ir santykiu su Williamo Shakespeare’o tragedija „Makbetas“.

Pirmąkart Shakespeare’o dramą „Makbetas“ skaičiau būdama paauglė, tuomet lankiau dramos būrelį ir domino visa įmanoma dramaturgija. Tada perskaitytas „Makbetas“ nepaliko didelio įspūdžio, nes „prarijau“ jį greta daugelio kitų dramų per daug nesigilindama. Vėliau, kai lankiau parengiamuosius dainavimo kursus, fechtavimo egzaminui dėstytoja padalino visiems „Makbeto“ dialogus. Scena, kurioje Ledi Makbet, švelniai tariant, įkalbinėja Makbetą žmogžudystei, teko man.

Fechtuotis patiko ir be jokio teksto, o čia reikėjo sujungti fechtavimąsi su taip mėgstamu aktoriniu meistriškumu! Rapyros švilpė ore ir zvimbė susikirsdamos, o partneris vos spėjo gintis traukdamasis, kai su pašėlusiu įsiutimu puoliau atakuodama. Kunkuliavau iš pykčio, kas Ledi Makbet ir derėjo, o ta scena iš dramos ne tik aš, bet ir egzamino komisija tikrai patikėjo. Na, o trečias susitikimas su šia nemirtinga drama vyksta kaip tik šiuo metu.

Žinia, kurdamas „Makbetą“ Verdi žvilgsnį sutelkė būtent į Ledi Makbet, operoje ji – pagrindinė veikėja. Kokia toji Ledi Makbet, jūsų išgirsta Verdi muzikoje?

Nerandu pateisinimo jos antžmogiškoms idėjoms ir nenumaldomam pykčiui, dėl ko po repeticijų grįždavau išsekusi ir apsunkusia siela. Juk tenka būti tiesiog baisiu žmogumi, beatodairiškai siekiančiu valdžios, nuolat kurstančiu savo artimą, regis, niekad nesibaigsiančioms žmogžudystėms.

Tamsiąsias asmenybės slaptavietes turime kiekvienas, bet toji ledi slepia beribius jos klodus. Operos librete yra tik vienintelė vieta, kur jai prabyla sąžinė, ir tai tetrunka kelias akimirkas, kai genialusis Verdi palieka ją be orkestro pritarimo, su abejone – „Nuovo delitto?..“ („Naujas nusikaltimas?..“). Vos po poros tokių abejonių pasigirsta pasiteisinimas – „E necessario!“ („Tai būtina!“)

Shakespeare’o kūryba į dienos šviesą iškelia slapčiausius žmonių jausmus, daugiau ar mažiau pažįstamus visai žmonijai, ir priverčia vėl susimąstyti apie skaudžias jų pasekmes. Tai amžina kaip ir Verdi muzika. Operoje į pirmą planą iškeltas beatodairiškas valdžios siekis. Ne drąsusis kariuomenės vadas Makbetas siekia sosto, o Ledi Makbet. Pranašystės ją sukursto, tačiau, istoriškai žiūrint, stipraus charakterio Ledi Makbet, nors buvo kilminga karaliaus dukra, dėl tuometinių tradicijų negalėjo paveldėti sosto.

Ar Makbetas ir Ledi Makbet – lygiaverčiai partneriai?

Raganų pranašystė buvo akstinas pradėti įgyvendinti seniai puoselėtas viltis apie valdžią. Neatidėliojant! Tad nakvynei į jos pilį atvykstantis karalius Dunkanas tampa pirmąja auka. Tačiau ne jos pačios rankomis, o jos vyro Makbeto. Visos operoje vykdomos žudynės yra jos kurstomos, bet įgyvendintos Makbeto – klusnaus vyro, esančio po valdingos žmonos padu. Kai jam ima vaidentis nužudytieji ir jis nebegali ramiai miegoti, kai beprotystės priepuoliai kartojasi minios akivaizdoje, puotoje, Ledi Makbet palaiko sutuoktinį, ir žiūrovai supranta karališkosios poros charakterių nelygybę. Ledi it nepajudinama uola atlaiko netikėtai užklupusį vyro pamišimą ir šaltakraujiškai numato kitą auką.

Verdi, žavėdamasis Shakespeare’o dramaturgija, sukūrė operą, kuri sulaužė XIX a. italų operos standartus. Tai opera be romantiškos meilės istorijos. Kokia operos muzikinė kalba, ko ji reikalauja iš solistės? Kokią heroję kuriate Jūs?

Ledi Makbet partija yra viena sunkiausių vokalo literatūroje, reikalaujanti stipraus, skambaus balso, puikios dainavimo technikos, plataus diapazono, išlygintų registrų, vienodai stiprių ir viršūnių, ir žemų natų. Sąlyginiam švelnumui vietos atsiranda tik paskutinėje Ledi scenoje. Joje, kompozitoriaus užmanymu, Ledi Makbet pasirodo lunatikuodama. Visa arija, anot Verdi, turėtų nuskambėti pusbalsiu, piano, tik keliose vietose ir visai neilgam randame forte. Dažnai režisieriams lunatizmo nepakanka ir scena kuriama kaip išprotėjimo. Kaip atlygį už padarytus žiaurius nusikaltimus Ledi Makbet netenka sveiko proto. Mūsų teatro pastatyme – taip pat. Man tai ne pirmas toks personažas. Taip atsitiko ir su Lučija di Lamermur to paties pavadinimo Gaetano Donizetti operoje, ir su Marfa Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“. Aktoriui išprotėjimo scenose atsiveria neribotos galimybės ir visiška saviraiškos laisvė. O tai labai įdomu! Žinoma, tenka nepamiršti sutartų mizanscenų, kad netrukdytum kolegoms, bet tai nevaržo.

Būna, kad režisieriaus sprendimai ir aktoriaus lūkesčiai nesutampa, ir tai normalu. Atlikėjas turi jausti režisieriaus pasitikėjimą, tik taip pabus laisvė kurti. Analogiškai ir aktorius turi pasitikėti režisieriumi. Jei kuri nors grandis nutrūksta, spektaklio sėkmei gresia pavojus. Su premjeromis spektaklis dar tik gimsta. Įdomiausias jis tampa po gerų dešimties spektaklių. Ne kitaip nutiks ir su šiuo „Makbetu“.

Dėkoju už pokalbį.

Opera „Makbetas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bus rodoma balandžio 23, 24 ir gegužės 16 dienomis.