Muzika

Kokie renginiai, kūriniai, leidiniai, asmenybės, veikla ir pan. buvo itin reikšmingi šių metų Lietuvos muzikiniam gyvenimui, sukėlė postūmių ar lūžių, įnešė svarbių naujų idėjų arba prasmingiausiai atliepė istorinės-kultūrinės atminties aspektą?

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: Savo vertinimais jokių euristinių galių neatskleisime. Tačiau nuomonė formuoja kolektyvinę atmintį, kurioje konkreti laiko atkarpa įgauna savitą, istoriškai reikšmingą reljefą. Vienas ženklų – aktyvus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro įsiveržimas į Lietuvos kultūros erdvę. Iškiliu įvykiu tapo Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“ pastatymas. Šis ryškus ženklas atsispindi Giedriaus Kuprevičiaus redaguotoje partitūroje, patrauklią formą ir emocinį koloritą įgavusioje scenografijoje, Gyčio Padegimo režisūroje.

Reikšmingos tapo Nacionalinės filharmonijos pastangos savo salėje suteikti patobulintą atlikėjus ir klausytojus, istoriją ir XXI a. technologijų pasiekimus jungiančią erdvę. Joje su sėkmingu projektu pasirodė naujųjų laikų pianistė Mūza Rubackytė, patvirtinusi, kad geba būti ir išradinga antreprenerė. Dar vienas mūsų laiką charakterizuojantis ženklas: pianistės inicijuotame Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje daugelį šokiravęs žodis maestra. Patingėta atsiversti Bendrinės lietuvių kalbos žodyną, kuriame rašoma: „maèstro, dkt., vyr., nekait.“.

Beata Baublinskienė: Mąstant apie 2019 metus Lietuvos, o tiksliau – Vilniaus – muzikiniame gyvenime, mintyse iškyla du atramos taškai, susiję su muzikiniu teatru. Tai – Giacomo Puccini „Turandot“, ankstyvą pavasarį LNOBT pastatyta Roberto Wilsono, kaip ypatingas ir nekasdienis meninis potyris, ir Stanisławo Moniuszko „Halka“ gruodį – vilnietiškasis operos 2 veiksmų variantas, Varšuvos kamerinės operos atvežtas vieninteliam parodymui Rusų dramos teatro scenoje ir užbaigęs kompozitoriaus metus Lietuvoje. „Halkos“ atlikimas – tiek istorinės vertės turintis, tiek meniškai vertingas įvykis: tai buvo puikus atlikimas su istorine – XIX a. – orkestro skambesio rekonstrukcija.

O tarp šių įvykių nusidriekia visa virtinė Eduardo Balsio 100-mečio renginių, Vilniaus ir „Gaidos“ festivaliai, M. K. Čiurlionio konkursas, Mūzos Rubackytės vadovaujamas Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalis; kiek nuošaly pagrindinio koncertinio šurmulio, bet irgi savaip svarbus – grigališkojo choralo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ 30-mečio koncertas „Liturginiai metai“.

Edmundas Gedgaudas: Šiemet svarbiausi: pianistės Eliso Virsaladzės rečitalis, Onutės Narbutaitės muzika įspūdingai Raimondo Paknio nuotraukų parodai „Mūro istorijos“, Jurgio Karnavičiaus įrašytų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių fortepijonui kompaktinė plokštelė, fotografo Algimanto Kunčiaus archyvo ekspozicija. Tie kūrėjai praveria meno reiškinių esmę saugančias duris, jų plačiai neatverdami. Ar ne panašiai paslapties svarbą jautė ir muzikalieji senosios Vilniaus architektūros kūrėjai?

Jūratė Katinaitė: Džiaugiuosi, kad plačiai nuskambėjo Eduardo Balsio 100-mečio jubiliejus, kad į „Balsio metų“ programą įsijungė visos didžiosios nacionalinės muzikos institucijos ir daugybė nevyriausybinių mažesnių organizatorių, kad pagaliau po 40 metų vėl pastatyta jo vienintelė opera „Kelionė į Tilžę“, tapusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezono aukštuma. Ruduo tapo išskirtinis pianistų bendruomenei ir fortepijono meno mėgėjams: į atsinaujinusią Nacionalinę filharmoniją pirmieji įžengė VIII tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso ir VI Vilniaus fortepijono festivalio dalyviai. Nepaprastai džiugina Asmik Grigorian tarptautinė sėkmė. Ji meta iššūkį tarptautinei operos meno rinkai, kurioje jau kelis dešimtmečius karaliauja įtakingi režisieriai ir vadybininkai. Asmik drąsiai griauna status quo ir grąžina artistą į operos meno epicentrą.

Džiugina, kad LNOBT scenoje vėl skamba nacionalinė muzika: pristatyta kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės šokio opera „Amžinybė ir viena diena“.

Jaunutės kompozitorės, LMTA dar studijuojančios Monikos Zenkevičiūtės kūrinys „Pocket“ pateko į geriausių kūrinių dešimtuką pasauliniame „Euroradijo“ įrašų forume „Tarptautinė kompozitorių tribūna“. Ir pagaliau didžiausia metų pergalė – Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“, vainikuojantis lietuvių menininkių bendradarbiavimą ir aktualizuojantis operą kaip gyvą, socialiai jautrų meną.

Laimutė Ligeikaitė: Jau nuo sausio mėnesio buvo matyti, kad muzikinis gyvenimas šiemet įsisiūbuos kaip reikiant. Pirmiausia subangavo pajūris: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradėjo Eduardo Balsio 100-mečio metams skirtų renginių maratoną, kurio kulminacija – po kelių dešimtmečių prikelta opera „Kelionė į Tilžę“. Prisiminti ir naujuose kontekstuose išgirsti Balsio kūrybą šiemet buvo svarbi visuotinė kultūrinė ir asmeninė patirtis. Džiugu, kad pasaulinės operos plotmėje jau pradedame suvokti Asmik Grigorian kultūrinį svorį. Bet vis dar nesuvokiame Edgaro Montvido tarptautinės kultūrinės svarbos mums. Liūdino, kad Puccini „Turandot“, Roberto Wilsono genialiai pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir galėjusi atgaivinti jau nublankusią Anthonio Minghellos „Madam Baterflai“ sėkmės legendą, taip ir netapo esmine teatro prestižo ir įvaizdžio ašimi. Tą lyg prognozavusi operos premjeros sėkmės banga nuslūgo, staiga operą gana ilgam laikui pašalinus iš repertuaro...

Šiemet ir vėl buvo kam inspiruoti mintis apie muziko pašaukimą, nepaisant plačiojoje visuomenėje mažėjančios pagarbos jo darbui ir apskritai menui, menininko profesionalumui (dėl pastarojo termino jau kyla diskusijos). Savo atsparumu tokioms tendencijoms ir muzikavimo minties gyliu išsiskiria pianistai Daumantas Kirilauskas, Andrius Žlabys. Šventiškai nuteikė pašėlusiu koncertų intensyvumu lenktyniaujančių orkestrų jubiliejai – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 30-metis ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 25-metis. O metų „palengvėjimo atodūsio“ titulą skirčiau pagaliau pasibaigusiai Nacionalinės filharmonijos salės renovacijai ir pakiliam Nacionalinio simfoninio ir Lietuvos kamerinio orkestrų bei jų publikos sugrįžimui namo. Svarbią, kone regiono filharmonijos, funkciją atlieka įsibėgėję aukščiausio lygio koncertai Paliesiaus dvare.

Liūdniausia šių metų gaida – iškilių kompozitorių Anatolijaus Šenderovo ir Vytauto Laurušo netektis... Tikiuosi, jog jų įtaka ir įnašas į mūsų kultūrą nebus pamirštas.

Vytautė Markeliūnienė: Kadangi „7 meno dienos“ ragina glaustai išreikšti savo nuomonę kasmetinėje apklausoje, apsiribosiu vienu renginiu, palikusiu reikšmingą įspaudą Vilniaus muzikiniame gyvenime, – tai Šeštasis Vilniaus fortepijono festivalis „Moters meilė ir gyvenimas“. Tokį pasirinkimą padiktavo tikrai ne trumpas laiko nuotolis (mat festivalis vyko lapkričio 23 – gruodžio 7 d.), bet keletas kitų dalykų, apie kuriuos bylojo ir ankstesni festivaliai. Pirma, šis renginys alsuoja ne lokalinio, bet tarptautinio reiškinio pulsu. Antra, jame akcentuojamas ne kartų, bet vertybių diskursas. Trečia, festivalis yra ištikimas klasikos, kuri niekada nėra „atgyvenusi“, matmeniui. Ketvirta, jo sumanytoja pianistė Mūza Rubackytė kaskart geba vykusiai išplėtoti pasirinktą temą. Ir nebūtinai kiekvienas koncertas, jo atlikėjas, programa yra „prie širdies“, tačiau praleisti šį renginį būtų mažų mažiausiai neprotinga. Atmintin jautriai įsirašė ir festivalyje platinta kompaktinė plokštelė „Melancolia“ – Mūzos Rubackytės hommage artimiesiems. Jos vis tebesiklausau...

Rita Nomicaitė: Tolydžio senkant muzikos publicistikai, jau norisi akcentuoti jos apraiškas. Ypač pagerbti solidesnių žanrų ir naujų temų tekstus kultūrinės periodikos leidiniuose. Pirmiausia minėčiau prof. Jono Bruverio traktatus su tęsiniais, pasirodžiusius savaitraštyje „7 meno dienos“: „Čiurlionis ir kiti lietuviai Varšuvoje“, „Talentingosios muzikos pionierės“. Fantaziją įžiebia Edmundo Gedgaudo esė aktualiomis, kartais sunkiai apibrėžiamomis ir tuo dar žavesnėmis temomis. Džiugina užrašytų pokalbių aruodas ir didėjantis kalbinamųjų ratas. Išradingas ir puikiai įgyvendintas „Muzikologo scenos“ ciklas, rampos šviesos nutviekstas portaluose lrytas ir muzikosantena. Taip pat socialiai reikšmingais pavadinčiau interviu su iki šiol neakcentuotų profesinių pareigų atstovais, sunkiau pagaunamais ar kuklesniais atlikėjais. Tarp tokių – Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterio smuikininko Džeraldo Bidvos ir Laimutės Ligeikaitės, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo violončelininko Mindaugo Bačkaus ir Elvinos Baužaitės, pianisto Daumanto Kirilausko ir Vytautės Markeliūnienės pokalbiai „7 meno dienose“.

Kalbant apie koncertinį gyvenimą nuoširdų padėkos žodį skiriu LNOBT koncertų, skirtų Laisvės gynėjų dienai, sumanytojui ir įkūnytojui dirigentui Robertui Šervenikui. Kituose valstybiniuose minėjimuose dominuojant populiariajai muzikai, koncertuose Sausio pergalei jau ne pirmus metus didžiuojamės stambiųjų žanrų veikalais. Šiemet buvo atliktos Onutės Narbutaitės „Trys Dievo Motinos simfonijos“. Gražiomis viltimis muzikinį gyvenimą nušviečia vis dažniau pasirodančio dirigento Vilmanto Kaliūno interpretacijos, kupinos šventiško įkarščio, vaizdingai išryškinančios visus kūrinio partitūros sluoksnius. Iš daugybės įrašų leidinių, parengtų mūsų atlikėjų, išskirčiau lietuvių muzikos plokštelę: metų pradžioje pagaliau sulaukėme ansamblio „Synaesthesis“ (dirigentas Karolis Variakojis) debiutinio albumo. Jaunoji karta sveikinasi leidiniu „Another Point of View“, kuriame randame kelių kartų autorių muziką, ypač gražiai dera įtraukti jaunuosius globojusių pedagogų opusai – savotiška XX a. pabaigos avangardo klasika. Tai Ryčio Mažulio „Canon mensurabilis“ ir Ričardo Kabelio „Ląstelė“, klausytojus paveikiantys pirmiausia ritmo struktūrų lemiamais pojūčiais. Apskritai albume, kaip ir lietuvių muzikos padangėje, dominuoja minimalizmo tendencijos.

Alina Ramanauskienė: Kauno valstybiniam chorui šie metai jubiliejiniai. Išdainuota visa Lietuva. Choras buvo, o ir yra tikriausias Lietuvos valstybės ambasadorius pasaulyje. Kiekvieną dieną girdime Kauno choro giedamą himną. Taigi kasdien šis kolektyvas ir jo dirigentas Petras Bingelis primena apie save. Smagu, kad M.K. Čiurlionio muziejus mini savo 98-ąsias sukaktuves. Atidaryta nedidelė, bet labai informatyvi paroda „Lietuvos kultūra XIV–XIX a.“ Įdomu prisiminti paties muziejaus ištakas: vos kilusi iš griuvėsių, valstybė leido sau prabangą atidaryti muziejų. Ne viskas buvo organizuota valstybės lėšomis, prisidėjo ir visuomenė. Pinigų būta mažiau, idealizmo daugiau.

Malonu, kad kitąmet Kauno valstybės teatras žengia į savo 100-metį. Tai ne tik Kauno, bet mūsų teatrinės kultūros šimtmetis. Jubiliejaus išvakarėse, šiemet gruodžio viduryje – Giuseppe’s Verdi „Makbeto“ premjera. Įdomios sąšaukos, juk Verdi yra tapęs vos ne nacionaliniu lietuvių kompozitoriumi.

Kaunas didžiuojasi, jog kauniečiai – kompozitorės Zita Bružaitė, Lina Lapelytė ir solistas Edgaras Montvidas – nominuoti Nacionalinei premijai (kompozitorės ją gavo!). O kur dar ne kauniečio, bet visų gerbiamo taip pat Nacionalinės premijos nominanto aktoriaus Dainiaus Svobono talentas ir ištikimybė Kauno dramos teatrui! Jis parodo, kaip svarbu nepasiduoti laiko diktatui, kasdienybės tėkmei, aktorine raiška kovoti už savo gildijos garbę.

Gausu Kaune ir gražiai sumąstytų, kūrybiškai įgyvendintų renginių ir reiškinių: puikios parodos Kauno prezidentūroje (pagiriamasis žodis muziejaus direktorei Renatai Mikalajūnaitei), nuostabi jaunosios poetės Ievos Rudžianskaitės poezijos knygelė „Kita“, buvusios Maironio muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės žodžio sklaida per visą Lietuvą. Na, ir Kauno ąžuolynas, beveik sakrali vieta kiekvienam Lietuvos piliečiui – išsaugokime jį, neleiskime iškirsti plynai! Išsaugokime ir architektūros simbolį – mūsų Paštą!

Živilė Ramoškaitė: Kaip ir kasmet buvo gana daug profesionalių, aukšto meninio lygio koncertų, festivalių ir kitokių renginių. Viltingai nuteikia vis augantis klasikinės muzikos gerbėjų skaičius. Jie laukia nesulaukia kokybiškos koncertų salės. Tad bene ryškiausiu 2019-ųjų įvykiu laikau pirmuosius NAUJOSIOS KONCERTŲ SALĖS statybos žingsnius.  

Eglė Šeduikytė-Korienė: M.K. Čiurlionio vargonininkų konkursas nukreipė žvilgsnį į vargonų meno reiškinius ir įvykius Lietuvoje, kurių gausumu ir įvairove galima džiaugtis. Vargonų muzikos koncertai ištisus metus netilo Vilniaus bažnyčiose: Nacionalinės vargonininkų asociacijos (NVA, pirmininkas Balys Vaitkus) organizuoti vargonų rečitalių ciklai „Vox Organi Cathedralis“ Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, nenuilstanti VU vargonininko Vido Pinkevičiaus kūrybinė veikla ir jo puoselėjami vargonų koncertai cikle „Muzikos valanda Šv. Jonų bažnyčioje“, kur galima išgirsti improvizuojant ir jį patį, Religinės muzikos centro globojamas ciklas „Sakralinės muzikos valanda“ Šv. Kazimiero bažnyčioje, kurioje vasarą nuskambėjo retai atliekama Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Matą“. Prie itin aktualių reiškinių, skatinant jaunosios kartos domėjimąsi vargonų menu, priskirtinas NVA tęstinis edukacinis pamokų ir koncertų ciklas „Instrumentų karalius kviečia“, supažindinantis įvairių Lietuvos miestų muzikos, meno mokyklų bei gimnazijų moksleivius su vargonais ir jų specifika.

Naujas koncertines galimybes ankstyvojo baroko muzikos interpretatoriams Kretingos bažnyčioje atvėrė III Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis, rengiamas senosios muzikos propaguotojo ansamblio „Canto Fiorito“. Festivalio programoje skambėję du išskirtiniai vargonų rečitaliai – Vincento Thévenazo ir Lucos Guglielmi – visais rakursais atskleidė seniausių Lietuvoje (apie 1680 m.) veikiančių istorinių vargonų galimybes.

Istorinės-kultūrinės atminties aspektą įamžino gegužę Kauno arkikatedroje nuskambėjusi pirmojo vargonų solo muzikos koncerto, įvykusio prieš 90 metų, rekonstrukcija. NVA nariai, atlikę identišką Juozo Naujalio mokinių programą, šiuo istoriniu koncertu ir kitais renginiais paminėjo 150-ąsias Naujalio gimimo metines, o besibaigiančius 2019-uosius vainikuoja Naujalio kūrinių vargonams leidinys (sud. Paulius Grigonis), kompaktinė plokštelė ir jos pristatymo koncertas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.