Lyg garbingiausio dievų olimpo atgarsiai

Johanno Sebastiano Bacho Mišias h-moll gruodžio 13 d. Kongresų rūmuose atliko Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras (meno vad. Petras Bingelis), solistai Lina Dambrauskaitė, Simona Liamo, Milda Tubelytė, Edgaras Davidovičius ir Tadas Girininkas. Prisilietimas prie šio genialaus kūrinio kiekvienam atlikėjui yra iššūkis.

Puiku, kad prasmingu tekstu scenoje didingą opusą ir atlikėjus klausytojams pateikė Laūra Karnavičiūtė, nes koncerto programėlės tekste Mišios h-moll prilygintos pastišui (iš italų k. – paštetas). Atseit Bachas „elgėsi kaip ir italų baroko operos kūrėjai, kūrę operas-pastišus“. Išties, kompozitorius naudojosi kai kurių anksčiau parašytų kantatų fragmentų muzika. Tačiau ta medžiaga Mišiose buvo pateikta naujai ir taip išradingai bei organiškai, kad teisingiau būtų kalbėti tik apie kai kurių temų priminimą. Opusas perteikia viso Bacho gyvenimo misiją – stulbinančiame, intelektą ir dvasią išaukštinančiame kūrinyje išreikšti tikėjimą. Todėl gal net labiau už kūrinio mastą pribloškia muzikinis ir dvasinis Mišių vientisumas. „Kalbėti apie šios muzikos genialumą yra labai sunku – bet kas, ką pasakyčiau, būtų per maža. Tai yra kategorijos, kurios išeina už įprastų mūsų naudojamų sąvokų ribų, tokių kaip labai gera muzika ar net geniali muzika. Aš sakyčiau, kad tai – ne šio pasaulio muzika“, – sakė Gintaras Rinkevičius.

Iki šiol prie Bacho Mišių h-moll buvo prisilietęs tik Saulius Sondeckis, į savo kūrybinę ir asmenybės biografiją įrašęs ryškiausius puslapius. Jau tada, kai 1996 m. su Leipcigo radijo choru ir orkestru jas atliko prie Bacho kapo Šv. Tomo bažnyčioje ir genijaus gimtinėje Eizenache. Ne kartą (2012, 2015) jas giedojo Kauno valstybinis choras, fragmentus „Polifonija“, solistai Asta Krikščiūnaitė, Marta Lukošiūtė, Nora Petročenko, Dita Kalniņa ir Antra Bigača iš Latvijos, Algirdas Janutas, Mindaugas Zimkus, Ignas Misiūra, Liudas Mikalauskas, norvegas Steinas Skjervoldas.

Trimitų partijas šiame kūrinyje anksčiau atlikdavo kviestiniai muzikantai iš užsienio, nes pas mus ilgą laiką nebuvo nei reikalingų muzikos instrumentų, nei sugebančių jais groti muzikantų.

Šį kartą, sekdami didžiųjų atlikėjų tradicijomis, greta solistų dainininkų deramai pasirodė ir partneriai instrumentininkai. Kažkodėl jie nenurodyti programėlėje. Tai juk didelė atsakomybė ir rimtam solo pasirodymui prilygintini numeriai, nors ne visiems toks išbandymas buvo sėkmingas. Šį kartą girdėjome orkestro pučiamuosius, ypač trimitų grupę, pademonstravus puikų lygį ir barokinio muzikavimo tradicijų išmanymą. Stilistinės įtaigos siekė dirigentas, kūręs emocionalų dainininkų ir instrumentininkų vokalizavimo vienį. Gili ir vis dar slėpininga mintis Bacho muzikoje reiškiama ypatinga artikuliacijų sandara, polifoninių linijų žaismės kupinu žodžio ir garso audiniu. Choras pajuto ir organiškai perteikė nuotaikų kaitą, dvasinio susitelkimo organiką ir žodžio melikos čiurlenimą, o dainininkėms tai sekėsi kur kas sunkiau. Jos stengėsi tvarkingai padainuoti savo partijas, melodinius šuoliukus. Tačiau Mišių vokalinių partijų esmė – ne romantinė arija, o savita deklamacija, priartėjanti prie instrumentinio grojimo. Vokalą studijavęs, Palestrina, Caldara, Vivaldi sekęs Bachas daug dėmesio skyrė skiemenų, akcentų svarbai ir vidinei sakinių formai. Nuostabioje, iškankintą dvasią raminančioje dalyje „Agnus Dei“ M. Tubelytei sekėsi geriau, kaip kitose dalyse ir T. Girininkui bei E. Davidovičiui, nes toms arijoms labiau būdinga kantilena.

G. Rinkevičiaus interpretacijoje jaučiama dvasingos minties ir vaizdinio išraiška, specifinės artikuliacijos plastika – tarsi garsinė tapyba – įtikinamai perteikė garbingiausiame dievų olimpe meno ir žmogaus didybę įkūnijusio Bacho muziką.