Pasaulinė premjera su legendomis

Pirmasis sniegas Kaune sutapo su nuostabiu koncertu, kuriame įspūdingą programą pateikė Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, žymus prancūzų trombonininkas Jacques’as Mauger, solistė Marija Arutiunova ir dirigentas iš Slovėnijos Simonas Perčičius. Pilnoje Kauno filharmonijos salėje lapkričio 30 d. klausytojai gavo pusantro amžiaus Europą ir JAV apimančios muzikos dozę.

Jau esu prisipažinusi, kad labai mėgstu pučiamųjų orkestro skambesį, jų spalvų gausą, galimybes ir patį instrumentų grožį. Šį koncertą praturtino tikriausiai visų klausytojų džiaugsmui scenos priekyje sėdinčios Joanos Daunytės arfos skambesys. O mušamųjų grupė buvo tiesiog „atominė“.

Tikras malonumas klausytis programos, kurioje skambėjo tiek įvairiausios muzikos, sukurtos XIX, XX ir XXI amžiuje. Kaip teigia pats dirigentas Simonas Perčičius, „ne tik kūrinys, bet ir visa programa yra gyvas organizmas, kuris privalo turėti savo dinamiką, kūrinių eilės logiką. Programa – tarsi vieno vakaro žmogaus gyvenimas ir ji turėtų būti žaisminga, audringa, melodingai rami bei intriguojanti. Tokiomis nuostatomis remiuosi sudarydamas visų būsimų koncertų programas. Dar svarbu, kad jose klausytojas atpažintų girdėtą muziką, bet joje būtų ir naujo pažinimo džiaugsmo.“ Kaip tik tokia ir buvo koncerto programa – joje netrūko intrigos, žaismės, melodingumo ir susikaupimo.

Dirigentas S. Perčičius Lietuvoje lankosi jau ne pirmą kartą, jis 2017 ir 2018 metais Vilniuje dirigavo dvi programas su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“. Aktyviai su įvairiais kolektyvais – operos, pučiamųjų instrumentų, kamerinėmis grupėmis, tarptautiniais projektais – dirbantis S. Perčičius yra daugiaplanis dirigentas, interpretuojantis patį įvairiausią repertuarą. Šalia koncertinės veiklos jis rengia meistriškumo kursus jauniems dirigentams, laikydamas tai svarbia veikla. Trombonas jam nesvetimas – prieš dirigavimą studijavo šį instrumentą Liublianos muzikos akademijoje ir „Scuola di musica di Fiesole“ Italijoje, o dirigavimą – pas suomių dirigentą ir kompozitorių Jormą Panulą.

Koncerte klausytojai turėjo retą galimybę išgirsti aktyviai visame pasaulyje koncertuojantį trombono virtuozą ir Lozanos universiteto (Šveicarija) profesorių Jacques’ą Mauger. Atlikėjas yra įrašęs daugiau nei 30 kompaktinių plokštelių, dažnai rengia meistriškumo kursus. J. Mauger repertuare – Johannas Georgas Albrechtsbergeris, George’as Friederichas Händelis, Wolfgangas Amadeus Mozartas, Georgas Christophas Wagenseilis, Launy Grøndahlas, Frankas Martinas, Henri Tomasi, Arthuras Pryoras, Johanas de Meij, Jeanas-Michelis Defaye, Jérôme’as Naulais, Michelis Chebrou, Ferreras Ferranas, Vladimiras Cosma ir kiti autoriai.

J. Mauger Lietuvoje pirmą kartą atliko naujausią žymaus filmų muzikos kompozitoriaus Vladimiro Cosma kūrinį – atlikėjui dedikuotą trijų dalių Koncertą trombonui, kuriame derėjo klasikinio koncerto struktūros, elegantiškos melodijos ir neįtikėtinas virtuoziškumas.

V. Cosma – rumunų kilmės prancūzų kompozitorius, studijavęs ne tik Bukarešte, bet ir Paryžiuje, pas Nadią Boulanger. Priminsiu, jog pas šią pedagogę ir dirigentę studijavo Aaronas Coplandas, Darius Milhaud, Philipas Glassas, Astoras Piazzolla ir Grazyna Bacewicz. V. Cosma, karjerą Prancūzijoje pradėjęs kaip smuikininkas, gana greitai susižavėjo džiazu ir filmų muzika. 1968 m. debiutavo režisieriaus Yveso Robert’o filme „Laimingasis Aleksandras“ („Alexandre le Bienhereux“) ir nuo to laiko sukūrė muziką beveik dviem šimtams filmų. Jis išgarsėjo kaip filmų „Diva“ (1981), „La Bal“ (1983), „Octav“ (2017) kompozitorius, tačiau mes visi jo muziką girdėjome kvatodamiesi iš Pierre’o Richard’o „Aukšto blondino juodu batu“ („Le grand blond avec une chaussure noire“, 1972), „Žaisliuko“ („Le Joulet“, 1976) ar nepakartojamo Louiso de Funèso „Rabino Jakobo nuotykių“ („Les aventures de Rabbi Jacob“, 1973). Beje, būtent „Žaisliuko“ temą J. Mauger ir „Ąžuolynas“ pagrojo koncerto bisui! Manoma, kad būtent dėl darbo su filmais V. Cosma nugludino įvairiausius stilius – džiazą, chanson, liaudies muzikos inspiruotus kūrinius ir klasikinę, rimtąją muziką, tad tarp jo gausios kūrybos filmams yra opera „Marius et Fanny“ (2007), koncertai smuikui, eufoniumui, trimitui.

Kartu su nuostabiąja Marija Arutiunova J. Mauger atliko Georgo Gershwino dainą „Someone to Watch Over Me“ iš miuziklo „Oh, Kay“, kurią pirmoji atliko Gertrude Lawrence 1926 m. „Brodvėjuje“. Baladės populiarumą rodo jos atlikėjų pavardės – Frankas Sinatra, Ella Fitzgerald, Barbra Streisand, o dabar – ir M. Arutiunova. Kūrinį balsui, trombonui ir pučiamųjų orkestrui aranžavo slovėnų kompozitorius, džiazo pianistas ir pedagogas Jaka Puciharas.
 

M. Arutiunova atliko ir belgų kompozitoriaus Jano van der Roosto kompoziciją „I Shall Love but Thee“. Šis ganėtinai retas derinys – sopranui ir pučiamųjų orkestrui – buvo parašytas sūnaus vestuvių proga, remiantis Williamo Shakespeare’o tekstais, Henry Purcello ir Händelio muzikos stiliumi. Tai iš tiesų reto grožio kūrinys, žaviai atliktas M. Arutiunovos.

Sutapimas ar ne, tačiau ir J. van der Roostas studijavo tromboną, taip pat muzikos istoriją ir pedagogiką, o vėliau, Karališkosiose Gento ir Antverpeno konservatorijose – dirigavimą ir kompoziciją. Dabar jis „Lemmensinstituut“, Tokijo „Shobi“ muzikos instituto Nagojos Menų universiteto profesorius. Didžioji dauguma jo kūrybos – kūriniai pučiamiesiems instrumentams, taip pat pjesės, artimos XVII–XVIII a. šokių muzikai.

M. Arutiunova, kuri studijuodama, rodėsi, irgi gros pučiamuoju instrumentu – fleita, dabar kuria įvairiaspalvius vaidmenis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (tarp jų – nuostabioji Trečiadienė), rengia solinius pasirodymus, dalyvauja įvairiuose projektuose. Beje, išduosiu, kur galima ypatingai praleisti laiką klausantis šios charizmatiškos dainininkės balso – Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose, memorialiniame Kipro Petrausko bute. Tiesiog prisėsti ir ypatingu telefonu klausytis poetės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės eilių, kurias įskaitė M. Arutiunova.

XIX a. italų kompozitorius Amilcare Ponchielli mums geriausiai žinomas kaip operos „Lietuviai“ autorius. Bet jis kūrė ir įvairius kūrinius pučiamiesiems instrumentams. Vienadalė „Sinfonia in per Banda“, op. 153, sukurta ir atlikta 1872 m., taigi tik porą metų iki operos „Lietuviai“. Tuomet kritiškai įvertintas dėl sudėtingumo, šiandien jis kuo puikiausiai papildė orkestro „Ąžuolynas“ repertuarą.

Ko gero, šviesiausias koncerto kūrinys – JAV kompozitoriaus, pedagogo ir tūbininko Jameso Barneso Trečiosios simfonijos, op. 89, trečioji (Mesto, For Natalie) ir ketvirtoji (Allegro giocoso) dalys. Ši simfonija turi paantraštę „Tragiškoji“: kompozitorius ją kūrė po dukrelės Natalie mirties. Kaip nurodo kompozitorius, simfonija prasideda liūdesiu netekus dukters ir tęsiasi per kartų švelnumą į fantazavimą, koks galėjo būti dukters gyvenimas. Finale, ketvirtoje dalyje, kompozitorius mąstė apie dvasios atgimimą ir susitaikymą. Iškilmingame, šviesiame pučiamųjų skambesyje pasigirsta XVIII a. autorės Henriettes Louisos von Hayn giesmė „Weil ich Jesu Schäflein bin“ („Aš esu Jėzaus avinėlis“), kuri buvo giedama per Natalie laidotuves. Šviesus faktas, jog praėjus kelioms dienoms po simfonijos užbaigimo Barnesų šeimai gimė sūnus.

J. Barnesas maksimaliai išnaudojo pučiamųjų orkestro skambesį ir galimybes – kūrinį jis rašė JAV oro pajėgų orkestro Vašingtone užsakymu. Jo dirigentas Alanas Bonneris pageidavo solidaus kūrinio orkestrui, nenurodydamas kompozitoriui nei stiliaus, nei trukmės, nei sudėtingumo. Šis kūrinys – tikra orkestro „Ąžuolynas“ repertuaro puošmena.

Po šio nuostabaus koncerto galiu drąsiai teigti, jog Kaunui pasisekė: orkestras „Ąžuolynas“ – ambicingas kolektyvas, turintis puikų potencialą. Pernai kartu su violončelininku Denisu Shapovalovu sujungęs roką ir akademinę muziką, šiemet žengė dar toliau. Įdomi, spalvinga, puikiai parengta programa leidžia tikėtis daugiau, dažnesnių ir dar labiau intriguojančių „Ąžuolyno“ koncertų.