Fortepijono fiestos garsams nuaidėjus

Kopiantis link kulminacijos Vilniaus fortepijono festivalis gruodžio 3 d. Nacionalinėje filharmonijoje pakvietė į „Dvigubą rečitalį“. Skambino 2018 m. tarptautinių konkursų nugalėtojai – Théo Fouchenneret (Prancūzija), pelnęs I premiją konkurse Ženevoje, ir Antonas Yashkinas (Rusija), F. Liszto konkurso Veimare nugalėtojas.

24-erių prancūzas T. Fouchenneret yra pasižymėjęs ir kamerinės muzikos srityje – 2013 m. tarptautiniame kamerinės muzikos konkurse Lione kaip Messiaeno trio narys (su smuikininku Davidu Petrliku ir violončelininku Volodia van Keulenu) iškovojo pirmąją premiją ir pelnė penkis specialiuosius prizus. Pastaruoju metu trio yra Singerio Polignaco fondo Paryžiuje rezidentas. Pianistas kviečiamas į tarptautinius muzikos festivalius Prancūzijoje ir Šveicarijoje, kelios kompanijos yra išleidusios ne vieną jo atliekamos kamerinės muzikos įrašą.

Vilniuje T. Fouchenneret lanksčiai, subtiliai paskambino tris Gabrielio Fauré Noktiurnus: Nr. 4 Es-dur, op. 36, savo grožiu priminė melodingus Fryderyko Chopino noktiurnus; Nr. 7 cis-moll, op. 74, muzikinė medžiaga ir keista išplėstinė forma susižavėjimo nekėlė; Nr. 12 e-moll, op. 107, nors modernesnės muzikos kalbos, neatrodė labai įdomus. Įsiminė talentingo pianisto gebėjimas švelniu, tarsi matiniu tembru skambinti lėtąsias dalis, niuansuoti piano frazes, išgauti vos girdimus garsus.

Interpretuodamas Johanneso Brahmso Variacijas ir fugą G. F. Händelio tema, op. 24 (tema iš Händelio Siuitos klavyrui B-dur, HWV 434, kūrinys dedikuotas Clarai Schumann) T. Fouchenneret kiekvieną variaciją skambino skirtingai, charakteringai. Baroko stiliaus temą bei analogiškas neilgas variacijas jis traktavo žaismingai, grakščiai, itin tiksliai, preciziškai pateikė puošmenas. Išraiškingai skambėjo lyrinė „bramsiška“ muzika. Veržlias ar dramatiškas variacijas pianistas skambino gal kiek per greitu tempu, nes jose pritrūko sodresnio ir įtaigesnio garso. Raiškos priemonių įvairovė, sudėtinga grojimo technika, kontrapunktų linijos ypač gražiai atsiskleidė finalinėje Fugoje. Sakoma, net Richardas Wagneris, išgirdęs Brahmso jam paskambintą šį kūrinį, nustebo, kiek daug galima sukurti iš senovinių formų. Bisui jaunasis pianistas sklandžiai ir vikriai atliko Franzo Schuberto–Ferenco Liszto „Margaritą prie ratelio“.

Dvidešimtmetis Antonas Yashkinas jau vaikystėje nugalėjo keliuose konkursuose. Nuo 2016 m. jis studijuoja Maskvos konservatorijoje, prof. Natalijos Trull klasėje. Savo programos pradžioje A. Yashkinas paskambino du retai pianistų atliekamus dar nebrandžius, ankstyvus Brahmso ir Claros Schumann kūrinius. Nuo pat pirmų garsų paaiškėjo, kad šio atlikėjo raiškos priemonių arsenalas kitoks nei prancūzo. Jo garso tembras skaidrus, skambus net piano ir lyriniuose epizoduose, jis nepasižymi šiltu, romantiškai nuaidinčiu skambesiu. Gal todėl dvidešimt vienų Brahmso sukurtose ir Clarai dedikuotose Variacijose R. Schumanno tema, op. 9, – ir taip ne pernelyg išraiškingoje muzikoje – nepajutau romantinės dvasios. Panašus įspūdis kilo ir klausant 19-metės C. Schumann Scherzo Nr. 1 d-moll, op. 10.

Įdomiau nuskambėjo populiarioji Schumanno–Liszto „Dedikacija“ iš ciklo „Mirtos“, op. 25. O dar ryškiau savo profesinį pajėgumą A. Yashkinas parodė meistriškai, virtuoziškai traktuodamas keturias Liszto pjeses: „Gedulingoji gondola II“ skambėjo niūriai, išraiškingai; Valsuose Nr. 1 ir Nr. 2 iš ciklo „Pamirštieji valsai“ atsiskleidė briliantinis pianisto smulkiosios technikos vikrumas, o „Skerco ir maršą“ atlikėjas paskambino labai energingai, greitai, vėl nustebindamas savo grojimo technikos galimybėmis. Vakaro pabaigoje A. Yashkinas ne tik paskambino nedidelę pjesę bisui, bet ir pradžiugino publiką kartu su T. Fouchenneret grodami keturiomis rankomis iš natų.

***

Maskvos konservatorijos ir Miuncheno aukštosios muzikos mokyklos profesorė Elisso Virsaladzė Lietuvos melomanų itin aukštai vertinama ir labai laukiama, todėl jos rečitalyje „Elisso legenda“ gruodžio 5 d. tarp gausių koncertų lankytojų buvo galima sutikti ir nemažai muzikos profesionalų. Ši žymi atlikėja ir pedagogė daugybėje pasaulio šalių rengia solo ir kamerinės muzikos rečitalius su Natalia Gutman, Borodino ir Tanejevo kvartetais, geriausiais pasaulio orkestrais, veda meistriškumo kursus Europoje ir Japonijoje. 2017 m. pianistei įteiktas Gruzijos valstybinis ordinas už indėlį į gruzinų ir pasaulio muziką.

Pirmoje rečitalio dalyje E. Virsaladzė pateikė aštuonias Piotro Čaikovskio pjeses iš ciklo „Metų laikai“ ir Sergejaus Prokofjevo „Sarkazmus“, op. 17, bei Tokatą d-moll, op. 11. Nustebino neįprasta visiems gerai žinomų Čaikovskio miniatiūrų traktuotė. Švelnus, kameriniam atlikimo stiliui būdingas muzikavimas atrodė lyg prisiminimas, melancholija dvelkė besikeičiančios gamtos, žmonių vaizdiniai.

Visai kitaip E. Virsaladzė skambino Prokofjevo „Sarkazmus“: pasiutusiai aštrius, disonansinius muzikinius vaizdus keitė spalvingi, savitos melodikos lyriniai ar dramatiški. Sukaupusi turtingą raiškos arsenalą, gruziniško temperamento nestokojanti atlikėja meistriškai perteikė ir motorišką, pašėlusio tempo Prokofjevo Tokatą d-moll.

Antroje koncerto dalyje E. Virsaladzė atskleidė dar vieną savo talento ypatybę – labai sukauptai, tarsi medituodama, traktavo Schumanno Noveletę, op. 21, Nr. 8 fis-moll, o įspūdingos Fantazijos C-dur, op. 17, formos pajauta, spalvinga tembrinė paletė, sugebėjimas muzikinę medžiagą vesti vis pirmyn visiškai užhipnotizavo klausytojus. Negailėdama jėgų bisui pianistė šviesiai, grakščiai, spalvingai, subtiliai paskambino Schumanno „Stebuklingą paukštę“ iš ciklo „Miško scenos“ ir populiarią Chopino Mazurką a-moll. Paskutiniam bisui dovanojo audringai, bet lengvu fortepijono skambesiu atliekamą Chopino „Grande Valse Brillante“.

***

Džiugesys ir pakili nuotaika sklandė filharmonijos Didžiojoje salėje per visą festivalio pabaigos koncertą „Trys portretai“. Gruodžio 7 d. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas visą koncertą buvo tarp gausiai susirinkusios publikos) dirigavo ypatingu talentu apdovanotas austrų dirigentas ir pedagogas Georgas Markas.

Pirmoje koncerto dalyje iš susižavėjimo sulaikiusi kvapą publika atidžiai sekė romantišku polėkiu sklandančios Schumanno Pirmosios simfonijos B-dur („Pavasario“) srautus. Kompozitorius yra sakęs, kad impulsą simfonijos muzikinei medžiagai suteikė jo paties daina „Meilės pavasaris“, o paskutinėje dalyje panaudota „Kreislerianos“ tema. Kurti simfoniją jį skatino ir sutuoktinė Clara. Klausantis G. Marko traktuojamos keturių dalių simfonijos žavėjo sodrus, emocionaliai įtaigus orkestro skambesys, plačios dinaminės linijos, nuostabiai gražios temos. Ypač romantiškai ir įspūdingai skambėjo pirmos dalies Andante un poco maestoso – Allegro molto vivace ir antros dalies Larghetto muzika. Niekas iš kolegių neprisiminė, ar kada nors ši simfonija buvo čia atlikta, tad džiaugėmės išgirdę kitokią Schumanno kūrybos pusę – ne vien dažnai pasaulio scenose skambančius opusus fortepijonui ar vokalui, bet ir romantikos dvasia dvelkiančią jo simfoninę muziką.

Po pertraukos G. Marko įkvėptas orkestras grakščiai, jautriai ir šviesiai atliko Brahmso Variacijas orkestrui J. Haydno tema, op. 56. Beveik visose aštuoniose variacijose vyravo romantiškai švelni, subtili lyrika, keitėsi tik muzikinė medžiaga, niuansai, tempai. Jautėsi, jog kaip Schumanno, taip ir Brahmso muzikoje atsispindi nuoširdi meilė Clarai, tik kitaip išreikšta. Didingai, plačiai, tarsi himnas kilniems jausmams nuskambėjo variacijų finalas.

Claros Schumann 200-osioms gimimo metinėms skirto festivalio kulminaciją įprasmino šios talentingos menininkės ir asmenybės Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 7. Jį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Frankfurto prie Maino (Vokietija) aukštosios muzikos mokyklos profesorė, Lietuvoje mylima ir laukiama, artistiškumu ir optimizmu trykštanti virtuozė Guoda Gedvilaitė. Ryškių muzikinių idėjų iniciatorė, savo originaliose programose žavinti fantazija ir laisve, koncertuojanti ir su džiazo muzikantais, aktoriais, baleto artistais, G. Gedvilaitė dar atlieka ir visus C. Schumann kūrinius, veda seminarus apie šios išskirtinės virtuozės pedagoginius metodus. Guoda rengia koncertų ciklą „Claros Schumann salonas“, sulaukiantį didelio pasisekimo Lietuvoje ir Vokietijoje.

Trys fortepijoninio koncerto dalys buvo atliktos vientisai, be pertraukos. Ryškiai skyrėsi tik nuotaikos ir tempai, o jas siejo žėrintys, nepaprastai virtuoziški, smulkios technikos ar netikėtai stipria energija prapliumpantys pasažai. Šias plevenančias puošmenas artistiškoji G. Gedvilaitė labai plastiškai įpynė į jautriai skambančias melodijas. Ypač malonų įspūdį paliko lėtosios dalies (Romanze) fortepijono solo atliekamos nuostabaus grožio melodijos, prie kurių prisijungė jautri Edmundo Kulikausko violončelė. Skambėjo ypatingo subtilumo duetas. Kėlė nuostabą ir tai, kad Koncertą sukūrė vos 14-metė Clara! Kilo mintis, kad tokį virtuozinių blyksnių prisodrintą kūrinį galėtų skambinti pastaruoju metu besirandantys daugybė jaunųjų pianistų virtuozų, taip papuošdami savo repertuarą.

Sužavėtai publikai vis prašant bisų, G. Gedvilaitė smagiai paskambino C. Schumann Scherzo Nr. 2, op. 14, ir į sceną pakvietė žaviąją festivalio sumanytoją ir meno vadovę Mūzą Rubackytę, su kuria keturiomis rankomis linksmai ir energingai atliko porą populiariausių Brahmso Vengrų šokių. Padėkojusi publikai už palaikymą M. Rubackytė visus pakvietė į po dvejų metų lapkričio 13 d. prasidėsiantį kitą fortepijono festivalį, tuo vėl sukeldama gausių aplodismentų gūsį.