Su klarneto ženklu

„Pamatinis klausimas yra tas, ką gali ir turi patsai žmogus daryti, jeib jame augimo gaivalas galingai apsireikštų?“ – klausė Vydūnas. „Tvirtinti harmoniją ir didinti dvasios šviesą“, – pats atsakė. Pradėti nuo savęs – tokia mintis lindėjo galvoje besiklausant skirtingo amžiaus ir tautų klarnetininkų bei jų partnerių. Lapkričio 3 d. vyko muzikinių „Lietuviškų ir belgiškų peizažų“ popietė. Čiurlionio kvarteto svečias – Belgijos klarnetininkas Eddy Vanoosthuyse. Lietuvos draugas, daug bendravęs su Lietuvos kameriniu, Lietuvos kariuomenės orkestrais, profesoriumi Sauliumi Sondeckiu. Su Vilniaus kvartetu įrašęs ypač vertingus Wolfgango Amadeus Mozarto ir Johanneso Brahmso kvintetus. Šis faktas nuvilnijo visame pasaulyje.

Harmonijos ir šviesos savo dvasiai galėjome pasisemti ir šiame koncerte, klausydamiesi puikios, talentingai atliekamos muzikos. Koncerto uvertiūra – Čiurlionio kvarteto (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Glebas Pyšniakas) pagriežta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Tema ir variacijos h-moll, VL 80. Gražu, kaip į kvartetą meistrišku muzikavimu yra įsiliejęs jaunas violončelininkas G. Pyšniakas, pakeitęs Saulių Lipčių. Vienas kvarteto įkūrėjų dabar gali ramiai kolegų klausytis salėje.

Belgų klarnetininkas E. Vanoosthuyse yra ryškus atlikėjas, pedagogas, daugelio klarnetininkų susivienijimų, Tarptautinės klarneto asociacijos garbės narys, už meistriškumą, entuziastingą instrumento ir jam kuriančių kompozitorių muzikos puoselėjimą bei kompaktines plokšteles apdovanotas reikšmingais padėkos ženklais, tarp kurių – „Torenwachtersprijs“ ir „Fuga Trophy“, už CD įrašus–„Golden Label“. Atlikėjas kaip solistas groja su prestižiniais pasaulio orkestrais, yra tarptautinių Gento ir Beniliukso šalių klarnetininkų konkursų meno vadovas, jaunųjų talentų rėmimo fondo prezidentas. Ką tik, lapkričio mėnesį, būdamas tarptautinės žiuri narys vertino jaunųjų klasikinių saksofonininkų pasirodymus.

Koncerte numatytas atlikti belgų kompozitoriaus Wilfriedo Westerlincko kūrinys buvo pakeistas į Franciso Poulenco Sonatos klarnetui ir fortepijonui versiją klarnetui ir styginių kvartetui. Originalą smagu groti, pakeri intymūs dialogai, nesentimentali lyrika, instrumentų dueto turiningumas. Kvartetas taip pat bandė perteikti panašią muzikos dvasią, fortepijono akordų struktūrą perkelti į styginių skambesio erdvę. Ypač graži naujos versijos antroji dalis – Romansas.

Johanneso Brahmso Kvintetas klarnetui ir styginių kvartetui h-moll, op. 115, tikrai skirtas šviesos savyje paieškoms. Girdėjome impulsyvią styginių ekspresiją, gražų, gerą ansamblį liudijantį balsų bangavimą triolėmis pirmoje dalyje, adagio dolce styginių replikas klarnetui. Viename kitame epizode violončelė brovėsi į solistus, styginių ekspresija pirmavo klarneto epizode, nors neturėtų, kvarteto akordinė faktūra bandė užgožti greitus E. Vanoosthuyse’s pasažus. Žavėjo puikus klarneto garsas, įtaigi kantilena. Trečios dalies Andantino dolce tapo klausytojų dvasią taurinančia jėga.

***

Lapkričio 17 d. klarnetininkas Antanas Taločka su trio „Kaskados“ (Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas, Albina Šikšniūtė) pristatė muziką, kuri sukrečiančiai emocinei pagavai suteikia kitokią istoriją. Pirmiausia koncerte atliktas Paulio Hindemitho Kvartetas klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui. Liejosi kompozitoriaus, bandžiusio permąstyti savo kompozicinį braižą, polifoninis audinys. Akustinis interpretacinis efektas tarsi tvirtino, kad aktualiausia kompozitoriaus nuoroda atlikėjams – Mässig bewegt. Muziejaus menės skliautas dar labiau didino akustinę įtampą, fortepijonas šėlo. Skaidresnės harmonijos ir ramybė klausytojus pasiekė antroje dalyje – Sehr langsam.

Ypatingas koncerto kūrinys – Olivier Messiaeno „Kvartetas laikų pabaigai“. Prasidėjus karui 31-erių kompozitorius buvo pašauktas į prancūzų kariuomenę. 1940-ųjų birželį pralaimėjusius Verdene kareivius vokiečiai paėmė į nelaisvę, įkalino Gerlico belaisvių stovykloje. Jam pavyko iš kompozitorių užjaučiančio sargybinio gauti šiek tiek popieriaus ir mažą pieštuką. Uždarytas į vienutę kūrė. Komendantui buvo aktualu demonstruoti „lojalumą“... Įsakė parengti programėles, nurodant stovyklos pavadinimą, autorių, premjeros datą ir atlikėjus. Užtvirtino stovyklos antspaudu. Premjera surengta 1941 m. sausio 15 d. 500 vietų barake, spiginant 20 laipsnių šalčiui. Prieš koncertą Messiaenas skaitė trumpą paskaitą. Violončelė buvo nupirkta kalinių aukų lėšomis. Stovykloje rastas klarnetas, smuikas ir išsiderinęs pianinas. Todėl tokia ansamblio sudėtis skausmingam pokalbiui apie egzistenciją.  

Svarbiausi keturi kūrinio sandaros stulpai: katalikų doktrina, ritmo ypatumai, tapybiškų garso spalvų paieškos, pirmą kartą suskambę paukščių giesmių motyvai. Vėliau apie šį kvartetą rašyta: „Tai unikalus Messiaeno kūrinys, nes jo muzika gimė ne siekiant atskleisti tai, kas kompozitorių žavėjo, bet garsų tapyba perteikti izoliuoto žmogaus dvasinį ir fizinį skausmą, pažeminimą. Paprasta siela ieškojo kelio į rojų nepaprastų emocijų glėbyje.“

Ieškoti harmonijos ir patirti dangišką šviesą muzikoje susirinko pilnut pilnutėlė Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus salė. Valerijus Jevsejevas skaitė kiekvienos iš aštuonių kūrinio dalių pratarmę, nors aktoriui nepavyko mūsų įvesti į muzikos emocinę gelmę.

Muzika prasideda nuo klarneto perteikiamo rytmetį pragystančių paukščių įvaizdžio. Vokalizės Angelui esmė – plataus (per oktavą) smuiko ir violončelės unisono ir „mėlynai oranžinių“, neskubių fortepijono kaskadų kuriama debesų skraistė. Ji buvo gruboka ir skubota, fortepijonas iki debesų nepakilo. „Paukščių bedugnė“ solo klarnetu – puikiai perteiktas laikas su giliu liūdesiu bei visomis vokalizės raiškos subtilybėmis: plačia dinamikos ir kokybiškai skambančio diapazono amplitude, potekstes inspiruojančiomis raiškiomis pauzėmis. Tiksli artikuliacija, intonacija kūrė žaismingus „Intermedijos“ unisonus. „Liaupsė Jėzaus amžinybei“ išsakyta violončelės pašlovinimu – ekspresyviu, kaip tai jautė Edmundas Kulikauskas, nenorėjęs jos palikti tyvuliuojančiose pianissimo „toliuose“. Gal skambesį koncentruojantis salės skliautas „subuitino“ pritariančius fortepijono   sąskambius...

„Įniršio šokis septyniems trimitams“ – darniu unisonu, dinaminiais kontrastais puikiai perteiktas charakteris ir intonavimo vienybė. Smuiko giesmė – „Liaupsė Jėzaus nemirtingumui“ – skambėjo puikiai, klausytojus pakerėjo garso ekspresija, „sudievinto kūrinio artėjimas prie rojaus“.

***

Europinio lygio klarnetininkų pasirodymus pratęsė jaunesni atlikėjai, tarsi patvirtindami, kad meistrams Baltijos kraštuose auga pamaina. Gruodžio 1 d. žaismingai pristatytas „Klarnetininkų karnavalas“. Ansamblis „Musica humana“ (dirigavo jo meno vadovas Robertas Beinaris) bendram muzikavimui pasikvietė Rygos klarnetų kvartetą „Quattro differente“ (Guntaras Gedroicas, Marina Vidmonte, Ojāras Spila, Aleksandras Maslovas, dalyvavo perkusininkas Arturas Krivoručko) ir „Vilniaus klarnetus“ (Edvardas Kuleševičius, Vidmantas Riškus, Denisas Nareiko, Dainius Verbickas). Latviai savo programas pasaulyje rodo nuo 1999-ųjų, vilniečiai, puikios profesoriaus Algirdo Budrio mokyklos atstovai, susibūrė dešimtmečiu vėliau. Pelnę laureatų vardus tarptautiniuose konkursuose, jie groja Lietuvos kariuomenės orkestre, parengė programas su įvairiais solistais.

Bendradarbiavimas su Latvija – sena ansamblio „Musica humana“ idėja kurti Baltijos kraštų meno rinką. Bandymai būtini ir gana sėkmingi. Tai patvirtino ir šis koncertas. Greta įvairių autorių kūrinių skambėjo latvių bei lietuvių kompozitorių muzika, žaismingos populiarios miniatiūros, ryškios meninės vertės aranžuotės ir jų interpretacijos (Leonardo Bernsteino operos „Kandidas“ uvertiūra, Aramo Chačaturiano valsas iš „Maskarado“ ir kt.).