Didžiosios pianistų varžytuvės Lietuvoje

Esu girdėjusi, kad pirmo konkurso, dar ne tarptautinio, pirmosios premijos laureatą Augustiną Maceiną jo profesorė Aldona Dvarionienė užrakindavo savo kambaryje, kad jokie pašaliniai dalykai netrukdytų pasirengti konkursui. Šiandien tokį rūpestį ir motinišką globą sunku įsivaizduoti. Ko gero, įsikištų kokia nors žmogaus teisių padėtį stebinti organizacija. Tačiau profesionalus rengiantys muzikos pedagogai žino ir supranta, kad be didelio darbo ir tikro rūpesčio stipraus muzikanto neužauginsi. Tai ką daryti, kai talentingam žmogui pritrūksta valios dirbti? Kas nors tikrai pasakys, kad tai to besimokančiojo problema, ir bus teisus. Kitas pasakys, kad reikia rasti būdą jį paveikti, ir taip pat bus teisus. Trečias pasakys, nenori – nereikia, gali iš viso nesimokyti... O jeigu tai nepaprastas talentas?!

Visi šiame konkurse dalyvavę pianistai parodė geriausias savo savybes. Jei ir ne visa programa kuriam nors pasisekė, tai nereiškia, kad joje visai nebuvo sėkmingai interpretuojamos muzikos. Banaliai skamba, bet konkursas tapo tikra fortepijono muzikos švente. Kiek daug solidžių rečitalių išgirdome! Tiesa ir tai, kad konkursas yra konkursas, viską privalai atlikti švariai iki smulkmenėlės, o lygia greta atskleisti savo muzikos suvokimą, skonį, asmenybę. Klausytis konkurso ypač įdomu, kai dar ir panašiai kaip vertinimo komisijos narys sprendi, kas eis toliau, paskui – dar toliau. Taip pasitikrini savo girdėjimo ir klausymosi lygį, ką išgirdai gerai, o kas liko nepastebėta. Nesame antžmogiai, kartais galime ir suklysti. Pagaliau yra dar ir skonių skirtumai. Greta akivaizdžių lyderių visada atsiranda gal ir ne tobulai grojančių, bet savitų jaunų muzikų, kuriems pajunti didžiulę simpatiją.

Šiek tiek tikslios statistikos. Konkurse dalyvavo 26 pianistai iš 11 šalių, lygiai pusę sudarė Lietuvos piliečiai, tarp kurių buvo pianistas, prisistatęs kaip dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – atstovas. Po vieną dalyvį atvyko iš Bulgarijos, Suomijos, Italijos, Pietų Korėjos, Rusijos, Izraelio ir Honkongo, po tris – iš Latvijos ir Ukrainos. (Konkurso knygelėje rasime dar septynis pianistus, kurie planavo dalyvauti, bet neatvyko.) Konkursantus vertino tarptautinė žiuri: pirmininkas Ianas Fountainas (D. Britanija), nariai – Pieras Francesco Forlenza (Italija), Petras Geniušas (Lietuva), Ilja Ivaris (Estija), Juris Kalnciemas (Latvija), Jurgis Karnavičius (Lietuva), Rolandas Krügeris (Vokietija). Komisija dirbo pagal tarptautiniuose Europos ir pasaulio konkursuose nusistovėjusias normas. Jau senokai atsisakyta žodinių aptarimų, kuriuos atmetus išnyksta galimybė vienam ar kitam komisijos nariui primesti savo nuomonę. Tiesiog rašomi balai ir balsuojama. Pianistai, nepatekę į kitą turą, gali pasikalbėti su žiuri nariais ir išgirsti jų nuomonę. Šia galimybe pastaruoju metu pasinaudoja vis daugiau konkursantų. Po pirmojo turo į profesorių J. Karnavičių kreipėsi net dešimt pianistų. Tikriausiai nemažai konsultacijų suteikė ir kiti žiuri nariai. J. Karnavičiaus klausiau, ar skiriasi šis konkursas nuo praėjusio. Pasak profesoriaus, aname dalyvavo 39 pianistai, taigi skaičius buvo didesnis. Šiame konkurse dalyvių buvo kiek mažiau, tačiau bendras lygis nebuvo žemesnis.

Sena tiesa sako, kad pralaimėjusių konkurse nebūna, nes kiekvienam dalyviui jis tampa dideliu žingsniu į priekį. Šįkart susiklostė taip, jog aukštesnius apdovanojimus laimėjo užsienio svečiai. Pirmoji premija atiteko Aleksandrui Kashpurinui iš Rusijos, antroji – Young Ho Park (Pietų Korėja), dvi trečiąsias premijas pasidalino Lietuvos pianistės Gabrielė Sutkutė ir Neringa Valuntonytė. Lietuvai ir Lenkijai atstovavęs Edvinas Švaikovskis apdovanotas diplomu. Konkursantams buvo įteikta įvairių organizacijų įsteigtų specialių prizų, apie kuriuos galima pasiskaityti konkurso tinklalapyje, čia paminėsiu tris: Nacionalinės filharmonijos koncertas 2020 m. sezone atiteko A. Kashpurinui, publikos prizas – G. Sutkutei, S. Karoso labdaros ir paramos fondo prizas už geriausią M.K. Čiurlionio kūrinio atlikimą – Linai Žutautaitei. Į konkurso finalą pateko dar vienas, pirmame ir antrame ture stipriai pasirodęs pianistas iš Honkongo Yoe Zhangas. Tačiau klausydami finalo supratome, kad jo pasirinktas Sergejaus Rachmaninovo Koncertas Nr. 3 nebuvo reikiamai parengtas. Teiravausi kelių komisijos narių apie šią nemalonią staigmeną ir supratau, kad jie apie tai sužinojo tuo pačiu metu, kaip ir salėje klausiusi publika. Gal pats pianistas, o gal organizatoriai vis dėlto turėjo priimti atitinkamą sprendimą, kad išvengtume tokio akibrokšto... Užtat atsirado puiki proga išsamiai aptarti „didelį skandalą“ viešojoje erdvėje. Žiuri narys P. Geniušas į tai pažvelgė filosofiškai, pasak jo, „konkursuose atsitinka visko, išėjo kaip ir liapsusas, bet juk liapsusai – įdomu. Beje, klausydamasis šio pianisto stebėjausi, kaip puikiai jis grojo tas koncerto vietas, kurias mokėjo. Gal net geriau už kitus. Jauniems žmonėms sunku išlaikyti galvoje ir rankose beveik tris valandas muzikos, o tiek susidaro per visus konkurso turus...“

Kadangi mane pačią itin maloniai nustebino lietuvių pianisčių komanda, apie jas klausinėjau kelių komisijos narių. Mūsų konkursantes nuoširdžiai gyrė J. Kalnciemas, P.F. Forlenza, J. Karnavičius, P. Geniušas. Dauguma minėjo minimalų balų skirtumą tarp kai kurių gerai pasirodžiusių antrame ture ir patekusių į trečiąjį. Neslėpsiu, didelę simpatiją jaučiau jauniausiai konkurso dalyvei G. Sutkutei, ypač sustiprėjusią po nuostabiai atlikto Maurice’o Ravelio Valso. Apie jos Valsą susižavėjęs kalbėjo P.F. Forlenza, taip pat J. Kalnciemas, įvertinęs ir veržlią šios pianistės Rachmaninovo Antrojo koncerto interpretaciją. Pati pianistė po konkurso jautėsi puikiai ir džiaugėsi laimėta trečiąja premija. Apie Ravelio Valsą ji sakė, kad grodama tiesiog mėgavosi muzika. Kadangi Gabrielė vienuolika metų šoko, jai labai artimas šokis. O Rachmaninovo Antrasis koncertas? „Tai mano kūrinys. Aš jį jaučiu. Kai kam gali nepatikti, ką aš dariau, bet vis tiek grojau taip, kaip jaučiu, ir savo idėjų neišduodu. Tai labai asmeniška“, – sakė pianistė.

Net keturi iš šešių finalistų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, atliko Rachmaninovo koncertą. Tris kartus teko išklausyti šio kompozitoriaus Antrąjį ir vienąsyk – Trečiąjį (tą, nepasisekusį). Svarsčiau, kodėl būtent Rachmaninovas? P. Geniušas patikino, kad yra vadinamieji konkursiniai ir nekonkursiniai koncertai, o Rachmaninovas – taip, konkursinis, kaip ir Piotras Čaikovskis. Įdomiausia, kad trys pianistai pateikė tris gana skirtingas Antrojo koncerto interpretacijas, todėl tris kartus to paties kūrinio klausytis neprailgo. Pagyrimo nusipelno ir mūsų Nacionalinis simfoninis orkestras, ypač jautriai ir atsidavusiai talkinęs visiems pianistams.

Pabaigai pateiksiu trumpą pokalbį su 1978 m. M.K. Čiurlionio pianistų konkurso pirmosios premijos laureatu, o dabar žiuri nariu, Latvijos muzikos akademijos fortepijono katedros vedėju J. Kalnciemu. Paklaustas apie aną ir šį konkursą pašnekovas sakė: „Labai džiaugiuosi sugrįžęs į konkursą kitu statusu. 1978-ųjų konkursą prisimenu iki šiol, nes man tai buvo pirmasis stambus ir labai įdomus konkursas. Žinoma, prisimenu ir tada išmoktus kūrinius, kurie lydi mane iki šiol. Tada irgi buvo stipri konkurencija, kaip ir dabar. Kalbant apie šį konkursą, mano nuomone, kai kurie pianistai galėjo patekti į trečią turą, grojo puikiai. Bet taip susiklosto, iškrenta tokie žiuri balai, kad patenka būtent šie. Tiesiog padeda sėkmė! Džiaugiuosi dėl pirmą premiją laimėjusio A. Kashpurino. Mes jam dar 2017 m. skyrėme Grand Prix Jāzepo Vītolio konkurse. Pianistas keičiasi, tapo laisvesnis, puikūs jo technikos pasiekimai, skambėjimas, gelmė, artistiškumas.“

Labai šiltai J. Kalnciemas atsiliepė apie lietuvius. „Jūsų fortepijono mokykla labai stipri. Žiūrėkime į tuos pedagogus, kurie šiuos konkursantus išmokė, prie kurių jie baigė mokyklą. Dabar skaitome pavardes profesorių, kurie juos perėmė, kai didžiausias darbas jau buvo atliktas. Pianistai stiprūs techniškai, drąsiai imasi sunkiausių programų. Labai stiprios merginos!“ O paklaustas, ko nepamirš sugrįžęs į Rygą, profesorius atsakė: „Buvo daug nepamirštamų momentų. Pirmame ture girdėjau labai gerai atliktų kūrinių, bet tie pianistai nepateko į antrą turą. Antrame taip pat buvo labai gerų dalykų. Negaliu vardyti pavardžių, nes bijau kurios nors nepaminėti. Kalbant apie konkurso visumą, esu patenkintas galutiniu mūsų komisijos sprendimu.“