Vakarų vėjas į sostinę atpūtė „Prūsus“

Lapkričio 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolinis spektaklis, skirtas kompozitoriaus 75-mečiui. Beje, 2019-ieji Lietuvos muzikos kultūrai – turtingi jubiliejų: Juozo Naujalio 150-metis, Eduardo Balsio 100-metis, na ir Giedriaus Kuprevičiaus 75-metis!

G. Kuprevičiaus „Prūsai“ – ypatingas spektaklis Klaipėdai. Opera buvo rašoma specialiai Klaipėdos muzikiniam teatrui, kur 1997 m. ir įvyko „Prūsų“ premjera. 2018-aisiais „Prūsai“ sulaukė dar vieno pastatymo – premjera buvo numatyta vasario 17-ąją ir skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Kompozitoriaus kūrybos kontekste „Prūsai“ artimi jo po dvejų metų sukurtai „Karalienei Bonai“ (jos premjera įvyko Kaune). Abi operos – istorinės tematikos: matyt, anuomet, 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, G. Kuprevičiui ji buvo aktuali. Lietuviškos operos kontekste „Prūsai“ tęsia ganėtinai gyvybingą istorinių operų tradiciją, kurią galima kildinti iš Miko Petrausko „Birutės“ (1906), bet pagal kovų su kryžiuočiais tematiką ir tragišką – katarsinį – finalą „Prūsus“ derėtų gretinti su Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (1933) ir Vytauto Klovos „Pilėnais“ (1956).

Pagrindinis „Prūsų“ herojus – Herkus Mantas, 1260–1274 m. vykusio Didžiojo prūsų sukilimo prieš kryžiuočius vadas. Operoje atskleidžiama ir jo žmogiškoji prigimtis per meilę žmonai – vokietei Kristinai, šeiminę dramą (jųdviejų vaikas likęs pas kryžiuočius) ir tragišką atomazgą (Kristina žūsta), kuri man susišaukė su minėtos „Gražinos“ finalu, kur irgi žmona pasiaukoja iki mirties dėl vyro ir bendro reikalo – tautos išlaisvinimo.

Libretą parašė pats G. Kuprevičius, remdamasis Juozo Grušo tragedija „Herkus Mantas“. Beje, kompozitorius sukūrė muziką 1972 m. pastatytam to paties pavadinimo Marijono Giedrio filmui. Kas pažįsta G. Kuprevičiaus braižą, netikėtumų „Prūsuose“ neišgirs: tai meistriškai parašyta, „draugiška“ klausytojui, ryški teatrališka muzika, pripildyta melodingų arijų, duetų, ansamblių ir kitokios sudėties epizodų.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė labai nuoširdžiai vaidino spektaklį. Žinoma, pakitusi erdvė turėjo įtakos skambesiui – kartais buvo juntama, kad LNOBT scena ir salės masteliai yra per dideli galbūt prie kameriškesnių erdvių arba (turint minty KVMT repertuarą, kuriame nemažai vietos užima miuziklai) prie dainavimo su garso pastiprinimu pratusiems solistams. Vienintelis Herkaus Manto vaidmenį atlikęs Mindaugas Rojus puikiai įveikė LNOBT akustiką ( jis čia yra nemažai dainavęs), buvo vokaliniu požiūriu ryškus, muzikalus ir išties vertas šios partijos pirmojo atlikėjo – Virgilijaus Noreikos – įpėdinis. Kristiną dainavusi Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė jautriai vedė savo partiją, pasižymėjo vokalo kultūra, tačiau kartais norėjosi, sakyčiau, didesnio balsinio monumentalumo šioje scenoje.

Gražiai pasirodė Beata Ignatavičiūtė (Nomeda), ryškiai – Artūras Kozlovskis (Sachsė), Vilniaus publika taip pat išvydo ir išgirdo Valdą Kazlauską (Krivis), Dalią Kužmarskytę (Lauma), Kęstutį Nevulį (Koltis), Roką Spalinską (Samilis), Tadą Jaką (Ragūnas), Vilių Venckų (Eisutis), puikiai pažįstamus Šarūną Juškevičių ir Virginijų Pupšį (Pasakotojai) bei kitus. Yra spektaklyje ir šokėjo partija – tai Žynys (Šamanas), kurį įspūdingai įkūnijo Aurelijus Liškauskas.

Dirigavo KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Reikėtų pabrėžti, kad ir choras, ir orkestras skambėjo gerai, partitūrą dirigentas vedė stilingai. O choro partijoje atsižvelgta net į tokius niuansus, kaip antrajame veiksme „kryžiuočių“ choro dainuojamas „Kyrie eleison“, taisyklingai tariant „e-lei-son“ (o ne „ele-i-son“), kas liudija dėmesingumą detalėms.

Apskritai spektaklis kaip teatrinis veikalas paliko labai gerą įspūdį: švari ir abstrakti Sigitos Šimkūnaitės scenografija sukūrė erdvę scenos vyksmui (režisierius Gediminas Šeduikis), vaizdiniais akcentais tapo ryškūs, stilizuoti, tačiau drauge ir šiuolaikiškos estetikos Sandros Straukaitės kostiumai, visumą papildė skoningas apšvietimas (šviesų dailininkas Julius Kuršys).

Klaipėdos „Prūsus“ galima būtų pavadinti spektakliu iš Vakarų – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, nes vaizdinė jo švara ir estetika yra vakarietiška. Operos atlikimas LNOBT scenoje tapo išties gražiu Giedriaus Kuprevičiaus jubiliejinių metų akcentu.