7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Felikso Romualdo Bajoro dedikacija

Mintys po jubiliejinių autorinių koncertų

Rita Nomicaitė
Nr. 38 (1317), 2019-11-22
Muzika
Feliksas Bajoras. M. Raškovskio nuotr.
Feliksas Bajoras. M. Raškovskio nuotr.

„Kas daržely žydėjo“ – taip kadaise sovietmečiu straipsnį apie Felikso Romualdo Bajoro kūrybą pavadino prof. Vytautas Landsbergis. Viena šios metaforos reikšmių – pabrėžti Bajoro muzikoje atsispindintį mūsų gimtosios padangės lopinėlį – ne mažiau svarbiai skamba dabartiniame globaliame pasaulyje. Ypač todėl, kad Bajoro muzika per artimesnį vaizdinį praveria aukščiausius horizontus. Vieno žmogaus likimu simbolizuoja visos žmonijos lemtį. Nepaisant su laiko vingiais pakitusios kūrybos tematikos, ar tai būtų kompozicijos su liaudies dainomis, egzistencinių apmąstymų persunktos vaikų dainos, ar pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravę dvasinio pobūdžio žvilgsniai, Bajoro muzika liudija dvasinį išsigelbėjimo kelią.

 

Tokia Bajoro meno misija išreiškiama daugiasluoksne kalba, kurios gyvastį kuria teatro genas. Turbūt galima sakyti, kad iš esmės Bajoras yra savotiško muzikinio teatro kūrėjas. Sunku įsivaizduoti labiau teatrui tinkantį veikalą nei Virgilijaus Noreikos vadovavimo laikais Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre užblokuota opera-baletas „Dievo avinėlis“ (1982), potencialiai suformavęs ir įspūdingą scenos reginį, ir turtingą, visą sceną pripildantį veiksmą, ir stiprių jausmų muziką. Bajoro kameriniai instrumentiniai kūriniai kvėpuoja vidiniu teatriškumu. Pagrindinis tokio efekto kūrybos būdas – polifonija; ar būtų klaidinga šį kompozitorių laikyti didžiausiu mūsų polifonistu? Esame išmokę, kad Bajoras polifonines linijas įsivaizduoja kaip atskirus personažus. Tačiau „dabar jau taip nebesakau“, – neseniai jis pataisė šių eilučių autorę. Lyginant su oratorija „Varpo kėlimas“ (Jono Strielkūno eilės) ir kitais ankstesniais kūriniais, instrumentų partijos pastarųjų metų opusuose lyg ir glaudesnės, labiau sekančios viena paskui kitą. O pirmas mūsų padangėje avangardinės polifonijos opusas – Vilniaus kvarteto diptikas (1974) – iki šiol kelia ypatingų emocijų atlikėjams. Štai ir LRT spalio 24-osios autorinio koncerto anonse kalbėjęs Valstybinio Vilniaus kvarteto altininkas Donatas Katkus gyrėsi sulaukęs autoriaus pritarimo jo pasiūlytai interpretacijai, rengiant Kvartetų premjerą dar 1977 metais. Ta proga – atsiminimas iš Jaunimo kamerinės muzikos dienų Druskininkuose, kai kavinėje minimas altininkas provokavo kompozitorių klausdamas: „Feliksai, ar tu atsimeni, kaip mus kankinai?“, o kompozitorius atsakė: „O ar tu atsimeni, kaip jūs mane kankinot?“

 

Kvartetą palikęs ir įkūręs Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, tapęs jo meno vadovu ir dirigentu, profesorius D. Katkus toliau rūpinasi lietuvių muzika. Nors dabar meno vadovo tiltelis perduotas dirigentui Modestui Barkauskui, būtent orkestro garbės dirigento D. Katkaus iniciatyva spalio 24 d. įvyko Bajoro autorinis koncertas, skirtas kompozitoriaus 85-erių metų sukakčiai.

 

Koncertas pavadintas Felikso Romualdo Bajoro dedikacijų vakaru. Atsižvelgiant į šio gyvojo klasiko kūrybos tematiką, pavadinimas sukėlė svarstymų, kas kam iš tiesų yra skiriama. Keletas programos kūrinių reiškia pagarbą konkrečiai – „Ženklas“ poetui Mindaugui Tomoniui, „Dedikacija Juliui Juzeliūnui“, kantata „Po šituo stogu“ – Anykščių miestui. Tarsi koncerto moto tapęs opusas „Iš ten“ gali skrieti atgal, „Į ten“, nes tas opusas yra veikalo „V. V.“, skirto tapytojui ir grafikui Vytautui Valiui atminti, redakcija. Todėl, regis, koncertas buvo dedikuotas mums visiems, muzikos galia suvienijęs gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį.

 

Kaip įvardyti Bajoro orkestrinių kūrinių žanrus ir formas, kai kūrinys ženklinamas žodžiu nusakytu vaizdiniu, trunka maždaug 20 minučių, plėtojamas iš vienos ląstelės, tačiau yra suformuotas iš padalų, kuriose kinta muzikos charakteris? Muzika keliauja tarsi pasakojimas, rutuliojantis pagrindinę mintį. Gal tai primintų muzikines esė, o gal muzikinius eilėraščius? Taip mėginčiau apibūdinti kūrinį „Iš ten“ styginiams, „Ženklą“ styginiams ir sopranui M. Tomonio eilėmis. „Iš ten“ – abstraktus, lyg muzikines figūras raižantis opusas, koncerte jis skambėjo pirmą kartą. Ne kartą girdėtas „Ženklas“ aštriais tembrais, pasakalijos pobūdžio bosų žingsniais, nesibaigiančia polifonine pyne skleidžia sovietinių struktūrų kankinamo (galiausiai nukankinto) poeto M. Tomonio (1940–1975) būseną, desperatišką jo dvasios stiprybę. Finalinėje kūrinio padaloje atsiradęs sopranas neįkaitina gyvenimo pozityvo, tik šviesiai kalba apie mirties prasmę: „Kas tau sakė / kad žemėj tamsu / švies veidai / po velėna / kai žvelgsim / į dangų“ („Kvietimas“).

 

Tarp šių „muzikinių eilėraščių“ įsiterpė dvi miniatiūros. „Dedikacija J. J.“ – polifoninė variacija iš Juzeliūno kompozicijos studentų sukurto ciklo, grįsto Juzeliūno akordo intervalais. Greta pirmą kartą išgirdome Intermezzo, parašytą 1966 m.; taip ilgai nepastebėta žavinga pjesė rodo, kad manantieji lietuvius nesukūrus skoningo muzikinio humoro tiesiog neskuba juo pasidomėti.

 

Kūrinį „Po šituo stogu“ mišriam chorui, styginių orkestrui ir mušamiesiems galėtume laikyti kantata. Remiantis Antano Baranausko eilėmis, apdainuojama Anykščių žemė – kompozitoriaus giminių kraštas, kur „tikra širdis per lūpas girdis“. Apgaulingai paprasta kantatos muzikinė kalba bei dramaturgija kuria teatrališką pilnatvę, o jos gražiausia išraiška – lyrika, kuriai kantatoje skiriamas pagrindinis dėmesys. Opusas parašytas Anykščių užsakymu, minint 170-ąsias miesto metines, ten įvyko ir jo premjera.

 

Atlikimo istoriją jau sukaupę beveik visi spalio 24-ąją skambėję kūriniai. Antai kantata pristatyta ir Kaune, o Vilniuje dabar aidėjo antrą kartą. „Ženklas“ ir dar trys (į koncerto programą neįtraukti) kūriniai „Naxos“ išleisti kompaktinėje plokštelėje. Tuomet atlikimui vadovavo D. Katkus. Šįkart „Dedikacijų“ koncerte dirigavo Modestas Barkauskas, interpretacijas nuspalvinęs lengva lyrika, „Ženklo“ soprano partiją nuostabiai perteikė Simona Liamo. Koncerto šventinę kulminaciją sukūrė Romualdas Gražinis, stojęs prie dirigento pulto ir iškilmingam veikalui „Po šituo stogu“ sutelkęs orkestrą, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorą bei kamerinį chorą „Aidija“.

 

***

 

Netrukus po „Dedikacijų“ vakaro abiejų minėtų chorų siela ir Bajoro muzikos gerbėjas R. Gražinis parengė jo muzikos chorui a cappella koncertą, įvykusį lapkričio 11 d. ten pat, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tai būta įspūdingos apimties ir pakylėtų emocijų renginio. Chorai dainavo pavieniui ir kartu, priklausomai nuo margaspalvės programos. Bajoro choro muzika, be visų pagrindinių šio kompozitoriaus kalbėsenos savybių, dar yra ypatinga atskirų choro grupių girdėjimu, siekiant išgauti skambesio gyvumą, erdvės efektą. Kolektyvinio garso masė naudojama itin retai, o ir tais atvejais – ne tiesioginėms agresyvioms emocijoms, bet taurumui garsiai ar tyliai išreikšti.

 

Kaip paaiškino po koncerto prie mikrofono pakviestas kompozitorius, programą sudarė pats abiejų chorų vadovas ir dirigentas, su kompozitoriumi nesikonsultuodamas. R. Gražinis pateikė Bajoro chorinės kūrybos retrospektyvą, atsirinkdamas įvairiausių žanrų kūrinius. Atrasdamas ir tokių, kurie neatlikti per 60 metų: „Kur tos svajonės“ (Liudo Giros ž.), „Ežerai“ (Prano Rasčiaus ž.). Tai dainos, sukurtos dar nepradėjus studijuoti kompozicijos, atspindinčios tradicinę 6-ojo dešimtmečio II pusės chorinio stiliaus sampratą. Po bažnyčios skliautais sklido giesmės iš trejų mišių, originalios dainos pagal lietuvių poetų eiles (tarp jų – „Išsilaušiu lazdą“ Algimanto Baltakio ž. vyrų chorui). Čia pat – išradingos liaudies dainų išdailos: polifonijos šedevras „Kiškio rytas“, dvejinę rinktinę sutartinę sunarstęs iki penkiabalsės imitacinės bei kontrastinės polifonijų ažūro; vaikų dainų ciklas ne tik iš pavienių dainų, bet ir iš gabalėlių, kurių kiekvienas suaustas iš dviejų dainų („Galva gula“ ir „Lek gervi“ bei kt.)

 

Koncertą įrėmino didžiųjų kūrinių fragmentai, renginio meno vadovo R. Gražinio valia likę be instrumentinio pritarimo, kuris yra autorinėje versijoje. Pripratus prie originalaus skambėjimo varianto, galima suabejoti, ar tai pasiteisino meniškai. Tokias mintis žadino kantatos „Po šituo stogu“ spalviškai supaprastintas, kantatos kontekste himną primenąs finalas „Anykščių miestas kalnais apriestas“. Netikėtai persimainė a cappella pateikta oratorijos „Varpo kėlimas“ baigiamoji dalis. Jos sakrali muzika sustiprina vaizdinius „Tėvyne, tu bangos, / Kur neša visus. / Tėvyne, tu langas / Per amžius šviesus“, arba „Giesmė prakilnioji / Gimimo varpų. / Gėlė amžinoji / Ant mūsų kapų“. Ji pagiedota su tokia vidine jėga, kad išgrynino pagrindinę oratorijos mintį ir be orkestrinės simbolikos. Tačiau šių eilučių autorė nėra beatodairiška redukavimo šalininkė – kai kurie dalykai turėtų išlikti originaliai didingi.

Feliksas Bajoras. M. Raškovskio nuotr.
Feliksas Bajoras. M. Raškovskio nuotr.