7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penkiašakių dobilėlių laimė

Įspūdžiai iš muzikinės komedijos premjeros

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė
Nr. 37 (1316), 2019-11-15
Muzika
Edmundas Seilius (Marcelinas  Šeškas) ir Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.
Edmundas Seilius (Marcelinas Šeškas) ir Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre lapkričio 6 d. pirmą kartą parodyta nauja muzikinė komedija „Penkiašakis dobilėlis“ (pagal Balio Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“). Komedijos libreto autorius ir režisierius Nerijus Petrokas, kompozitorius Giedrius Svilainis, scenografas Sergejus Bocullo, vaizdo instaliacijų autorė Vesta Obolevičiūtė, kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė. Grojo ir dainavo muzikos ansamblis „Ainiai“ bei žinomi solistai. Stebinantis derinys – komedija, „Ainiai“ ir Balys Sruoga, kuris daugeliui mūsų pirmiausiai asocijuojasi su aštriuoju „Dievų mišku“.

 

Sruogos komedijoje „Dobilėlis penkialapis“ netušuojant parodomos amžinos žmonių ydos – godumas, puikybė, kvailumas. Įvairaus plauko sukčiai vaizduojami itin pašaipiai. Spektaklio statytojai žvelgia į Sruogos veikalą iš šiandienos perspektyvos ir retoriškai klausia – ar tai ne apie mus?

 

Poeto, prozininko, dramaturgo, teatrologo, literatūros tyrinėtojo Sruogos poezija Lietuvos kompozitorių kūryboje buvo aktuali Nepriklausomybės pradžioje, nepamirštami jo tekstai ir šiandien. Pagal juos dainas kūrė Juozas Tallat-Kelpša („Mano sieloj šiandien šventė“), Jeronimas Kačinskas („Pjovėjas“), Stasys Šimkus („Laivinė“), Vladas Jakubėnas („Mes neužmigom“), Juozas Gruodis („Audžia, audžia“), Juozas Pakalnis („Romansas“), Antanas Račiūnas („Pjovėjas“), Jonas Nabažas („Šią naktelę per naktelę“), Jeronimas Kačinskas („Per girias“), Justinas Bašinskas („Vakarė“), Nijolė Sinkevičiūtė („Miškas“, „Lietuviška rapsodija“), Antanas A. Budriūnas („Ūkanotoji“), Raminta Šerkšnytė („Supasi lapai nubudinti“). Julius Gaidelis pagal B. Sruogos scenarijų sukūrė baletą „Čičinskas“, oratoriją „Giesmė apie Gediminą“, Jurgis Karnavičius – operą „Radvila Perkūnas“, o Balys Dvarionas – operą „Apyaušrio dalia“.

 

Iki šiol ne kartą teatruose ir televizijoje statyta komedija „Dobilėlis penkialapis“ jungiasi prie šio gražaus sąrašo kaip Giedriaus Svilainio, pirmą kartą rašančio pagal Sruogos tekstą, muzikinė komedija „Penkiašakis dobilėlis“.

 

Šio Sruogos veikalo sukūrimo istorija ypatinga. Komedija „Dobilėlis penkialapis“ kartu su komedijomis „Uošvė“, „Prančišiuko marškinėliai“, „Pagunda“ ir lyrine drama „Pavasario giesmė“ buvo kuriama 1943–1945 metais, poetui kalint Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur jis pateko su kitais Lietuvos intelektualais. Apie jo kūrybą įkalinimo metu randame informacijos laiškuose šeimai, publikuotuose Vandos Sruogienės sudarytoje knygoje „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (Čikaga, 1974; antras leidimas Vilnius, 1996). Tarp skaudaus ilgesio, atodairiškos meilės šeimai – žmonai Vandai, dukrai Daliai – randame ir nedidelių užuominų apie kuriamus veikalus: „Mano siela pilna poezijos ir Tau aš vėl jaučiu tokią poetinę jėgą, kurios užteks ilgiems laikams. Išmokau žiūrėti į pasaulį su išminties šypsena, vėl galiu žmonių minioj jaustis vienas, vėl gyvenu ritmo, nuostabių garsų ir spalvų pasaulyje“ (1943.VIII.15); „Taip ilgiuosi poetinio darbo, mokslo darbo!“ (1944.I.16); „Mano darbas biure lengvas, jis man naudingas – gelbsti nuo ilgesio. Betgi kūrybos darbo imtis negaliu: mūsų patalpose per daug žmonių, kad galėtum susikaupti“ (1944.I.31); „Jei galėčiau rašyti laišką mūsų nepalyginama lietuvių kalba (laiškai privalėjo būti rašomi vokiškai – aut. past.) – tai būtų laiškas, tai būtų iškilus eilėraštis – apie pavasarį, apie laisvąjį pasaulį...“ (1944.III.16); „Parašiau (be dviejų mokslo straipsnių) 2 vieno veiksmo ir 1 trijų veiksmų komediją („Uošvė“) – tai lengvi, beveik pasiutę dalykai. Ir 1 trijų veiksmų lyrinę tragediją (dabar rašau trečiąjį aktą). <...> Laimė, kad vėl galiu dirbti literatūros darbą, ne taip skaudžiai jaučiu pašėlusį ilgesį“ (1944.IX.24); „Juo man sunkiau, juo tvirčiau jaučiuosi. Kaip tik šiomis dienomis rašiau kvailas komedijas. Mes dar gyvensim! Materialiniai dalykai mums niekad nebuvo svarbūs, dabar jie dar mažiau reikšmingi – svarbiausia išlaikyti dvasios ramybę ir išdidumą“ (1944.X. po 25 d. – laiškas rašytas gavus žinią, kad žmona ir duktė atsidūrė Vokietijoje – aut. past.); „Nėra nieko pasauly, kad galėtų mane gąsdinti... Mes vėl esame neturtingi kaip bažnyčios pelės, – gyvensim daugiau dvasiniu gyvenimu, daugiau kursim, daug gero ir gražaus sukursim... Praeis ir mūsų kančios...“ (1944.XI.5); „Dirbu toliau. Daliukui jau parašiau: 1) tragediją, 2) straipsnį apie estetinę ir anestetinę tikrovę, 3) pradėjau įvadą į dramaturgiją. Dabar rašau komedijos „Uošvė“ antrą redakciją... ji neturės literatūrinės prasmės, bet teatrališkai bus gerai padaryta. Ir toliau rašau „Dobilėlį penkialapį...“ (1944.XII.3); „Mano komedija „Dobilėlis penkialapis“ labai blogai parašyta, beviltiškai blogai – turiu ją sunaikinti“ (1944.XII.11); „Užbaigiau antrąją „Dobilėlio“ redakciją ir vėl nesu patenkintas“ (1945.I.7); „Didžiuojuos būdamas įkaitu už tokią didelę vidinę kultūrą. Mums yra svarbiausia: išlaikyti mūsų žmogiškąją savigarbą, mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą“ (1945.I.14); „Kūčių vakarą mūsų blokas suruošė bendrą vakarienę. Aš nedalyvavau. Anksti atsiguliau, kad galėčiau netrukdomas apie Jus galvoti. <...> Laukiu valandos, kada galėsiu vėl su Jumis kalbėtis nuostabiai gražia mūsų kalba“ (1944.XII.25).

 

Idant nesusidarytume klaidingų išvadų apie „patogų“ Sruogos kūrybinį darbą Štuthofe, išliko kartu kalėjusių atsiminimai. Sruoga rašė bendrame barake, susikūprinęs, neatitraukdamas plunksnos nuo popieriaus, dėl triukšmo rankomis suspaudęs galvą. Šalia nuolatinio žvėriškumo ir mirties jis rašė lyriką ir komedijas. 1957 m. žurnale „Pergalė“ („Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą, sud. Reda Pabarčienė, Vilnius, 1997) kartu kalėjęs rašytojas Rapolas Mackonis (beje, po Štuthofo dar ištremtas į Sibirą) publikavo esė „Štuthofo kalinys“, kurioje Sruoga prisipažįsta: „Norėjau parodyti, kad ir pačiame pragaro dugne galima rašyti apie rojų; beviltiško rudens naktį galima puoselėti mintį apie pavasario rytą. Paradoksas, tiesa? Juk čia niekas nedainuoja, čia tik plūstasi ir staugia. Klaiku. Bet parašęs jaučiuosi kiek lengviau. O nerašyti negaliu, Mackoni, negaliu. Rodos, rankos nudžius, pirštai atkris.“ Pagal kalėjusių liudijimus, Sruoga visur su savimi nešiojosi tris dalykus – žmonos ir dukters fotografijas ir savo rankraščius, išsaugotus iki Lietuvos.

 

Komedija, parašyta tokiomis aplinkybėmis, priverčia naujai pažvelgti į šiandieną – ne taip, kaip žvelgia komedijos „dobilėliai“, bet taip, kaip ragino žvelgti Sruoga ir perteikė kompozitorius Giedrius Svilainis bei režisierius Nerijus Petrokas.

 

Sruoga sukūrė šaržuotas asmenybes, o juos „Penkiašakyje dobilėlyje“ įkūnijo žinomi, daugiaplaniai artistai. Jau tampa tradicija, jog „Ainiai“ į muzikines komedijas kviečiasi charizmatiškus, visai kitaip jų kompanijoje žibančius atlikėjus. Štai „Senberniuose“ „kriaučiavo“ Liudas Mikalauskas, „studentavo“ Aurimas Raulinavičius, „Pirtyje“ šauniuoju Vincu buvo Deivis Norvilas, o „Dobilėliuose“ smagią „Ainių“ „viengungių“ kompaniją puikiai papildė net trys solistai: Edmundas Seilius, Kristina Zmailaitė ir Algirdas Bagdonavičius.

 

Komedijos intriga – viengungių rūpestis dėl planuojamo įvesti viengungio mokesčio. Viengungiai pašaipiai vadinami „žalmargiais“, kurie ėda kur nori, o moterys mokestį vadina „buliavos“. Nors komedijos veiksmas vyksta 1934-ųjų Lietuvos provincijoje, diskusiniu šis mokestis buvo dar ilgai, o vyresnioji karta jį atsimena iš sovietmečio, kai viengungio ir mažašeimių mokesčiais buvo bandoma didinti gimstamumą. Komedijos tekstas šarmingas, vietomis net grubus, herojai charakteringi, vienu metu norintys išsaugoti sau patogų gyvenimo būdą, mėgsta moterų kompanijas, bet yra ir keistai, bejėgiškai naivūs.

 

Spektaklio programoje organizatoriai nurodė tik viengungių profesijas, bet nesusilaikysiu ir pateiksiu čia Sruogos apibūdinimus. E. Seiliaus vaidinamas Marcelinas Šeškas, vienas iš „Dobilėlio penkialapio“ viengungių, yra „42 metų mokesčių inspektorius, stambus, sunkiai galvojąs vyras“. K. Zmailaitė – Magdusė Pipynienė, atsargos pulkininko „Petro Pipynės žmona, 30 metų, gana graži karšto kraujo moteris“. A. Bagdonavičius – Petras Pipynė, „48 metų atsargos pulkininkas, apyžilis, neaukštas, plačių pečių verteiva“. „Ainių“ vaidinami viengungiai: Ryčio Janilionio vaidinamas Jonas Geležėlė yra „43 metų, provincijos kooperatyvo vedėjas; žemo ūgio, apystoris ir apyplikis, plepus ir landus“. Osvaldo Petraškos Krizius Šnipščiūnas – „45 metų, agronomas, išdžiūvęs ir piktas nenuorama“. Režisierius N. Petrokas puikiai išnaudojo geriausias „Ainių“ savybes, tad muzikantai ir grojo, ir dainavo, ir šoko. Taip birbynininkai Justinas Buta tapo „38 metų literatūros mokytoju mergaičių gimnazijoje, diržingu atletu, truputį raišu, tinginiu“ Lynu Puskepaliu, o Raimundas Kukanauskas – „40 metų provincijos advokatu, plačia diržinga nosimi, aukštu, juodbruvu“ Antanu Šiaučiūnu. „Ainių“ solistė, puikioji Justina Tomkutė-Petraitienė atsirado visų „Dobilėlio penkialapio“ viengungių dėmesio centre kaip Rožė Kumpytė, „32 metų, vilos mieste ir dvarelio savininkė, gerai išlaikiusi ankstybos jaunystės grožį“, o smuikininkė Paulina Daukšytė – „24 metų Pipynių tarnaite, gražia mergiote Alžbute.“ Dalyvavę premjeroje sutiks, kad tiek kviestiniai, tiek „Ainių“ artistai buvo lankstūs ir grakštūs, o artistės – tiesiog švytinčios, tad išpildyti Sruogos herojų išvaizdos „užmanymus“ buvo neįmanoma.

 

Kitus vaidmenis spektaklyje atlieka taip pat Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ muzikantai: Monika Jurgilaitė ir Lina Murauskienė (kanklės), Vytautas Švabauskas (akordeonas), Raimundas Kukanauskas (lamzdelis, ožragis, birbynė), Narimantas Murauskas (tenorinė birbynė, klavišiniai), Justinas Buta (birbynė), Dalius Ivanauskas (kontrabosas), Paulina Daukšytė (smuikas) ir Tomas Šileika (mušamieji). Režisierius ir kompozitorius atsisakė tik dviejų Sruogos sumanytų moterų – Agnės Skruzdelienės ir Teklės Bračkulienės, tad visus vyrus už nosies vedžioja dvi gudrios šelmės ir Alžbutė.

 

Puikiai komedijos žanro stilistiką išmanantis režisierius N. Petrokas režisavo ankstesnę „Ainių“ komediją „Ar Amerika pirtyje“ (2017), su kompozitoriumi G. Svilainiu jie bendradarbiavo valstybiniame ansamblyje „Lietuva“. N. Petrokas ten režisavo Algimanto Bražinsko miuziklą „Žemės paukščiai“, Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Devynbėdžiai“, Vytauto Klovos operą „Pilėnai“, kurios aranžuotes liaudies instrumentų orkestrui sukūrė G. Svilainis. Artimiausiuose N. Petroko planuose – G. Svilainio spektaklis vaikams „Natukai iš Muzikėnų šalies“ Panevėžio muzikiniame teatre.

 

Kompozitorius G. Svilainis puikiai išmano liaudies instrumentų subtilybes, yra vienas iš Dainų švenčių rengėjų, kūrinių autorius. Nuo 2004 m. dirbantis ansamblyje „Lietuva“ (nuo 2008 m. – meno vadovas) sukūrė nemažai kūrinių liaudies instrumentams. Žymiausi jų – muzikinis spektaklis „Perkūnas“, pirmasis ansamblio „Lietuva“ vientiso dramaturginio veiksmo spektaklis, folkloro misterija „Žaibo gėlės“, kartu su Vidmantu Bartuliu sukurtas choreografinis–muzikinis spektaklis „Kelk, broleli“. Nemažai religinės muzikos rašantis G. Svilainis taip pat sukūrė lietuviškas mišias „Jo valia“ mišriam chorui, liaudies instrumentų orkestrui, mušamiesiems, trims folkloro dainininkėms, sopranui ir tenorui. Šie metai G. Svilainiui itin derlingi. Rugsėjo mėnesį buvo pristatytas trijų kompozitorių – G. Svilainio, Dominyko Digimo, Mykolo Natalevičiaus ir libreto autoriaus Herkaus Kunčiaus oratorija „Piligrimas“, dedikuota šv. Jokūbo keliui. Trys jo kūriniai užėmė prizines vietas Lietuvos nacionalinio kultūros centro chorinės muzikos konkurse, JAV leidykla „Alliance“ toliau leidžia kompozitoriaus natas.

 

Galima spėti, jog kurdamas muzikinę komediją kompaktiškam „Ainių“ ansambliui ir kitiems solistams G. Svilainis susidūrė su daugybe iššūkių, tačiau bendradarbiaudamas su režisieriumi N. Petroku jis išnaudojo visų artistų profesionalumą ir galimybes. Ir dainininkai, ir muzikantai, regis, be didelio vargo dainavo, grojo ir šoko! Pripažinęs, jog su didesne sudėtimi dirbti būtų įdomiau, jis kiekvienam veikėjui parinko muzikinius motyvus, kuriuos miuzikle plėtojo. Kompozitorius tiki, kad visi veikėjai atsivėrė savo muzikiniais charakteriais ir nuotaikomis.

 

„Ainiams“ sekasi su daugiaplaniais kūrėjais. Režisierius Nerijus Petrokas, bendradarbiaujantis su jais nuo muzikinės komedijos „Ar Amerika pirtyje“, režisuoja muzikinius spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre, Panevėžio muzikiniame teatre, dirba su ansambliu „Lietuva“, režisavo J. Juzeliūno operą „Žaidimas“. Vienas iš pastarųjų jo darbų – Lauryno Baškio ir Jono Chockevičiaus roko opera „Priesaika“, skirta įamžinti partizanų laisvės kovų atminimą.

 

Spektaklio kostiumus sukūrė kino kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, Lietuvos žiūrovams žinoma iš filmų „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Ekskursantė“, serialo „Černobylis“ ir kitų.

 

Ansamblis „Ainiai“ dirba itin intensyviai, imasi įvairiausių projektų. Be ką tik pastatytos muzikinės komedijos „Penkiašakis dobilėlis“, jie yra parengę muzikines komedijas „Ar Amerika pirtyje?“ (aranžuočių autorius Vytautas Lukočius), „Senberniai“ (scenarijaus autorius Gvidas Latakas), koncertines programas „Retro metro“, „Ainių Lietuva“, „Marginės“, muzikines pasakas „Piktoji gudrybė“ (pagal Vydūno pjesę scenarijų sukūrė Herkus Kunčius, kompozitorius Donatas Zakaras), „Kupriukas muzikantas“ (scenarijaus autorė Birutė Mar, kompozitorius Raimundas Martinkėnas), edukacines programas „Lietuvių kalendorinės šventės“, „Skamba, skamba kankliai“, „Atbėga elnias devyniaragis“, „Linksmoji dūdelė“, „Lino darbų pasaka“, „Palangos Juzė“, „Piemenėlių dainos“.

 

Belieka pridurti, kad būdami daugiaplaniai artistai „Ainiai“ geba dirbti pedagoginį darbą, dainuoti įvairių teatrų spektakliuose, groti įvairiuose ansambliuose, dalyvauti įdomiausiuose projektuose! Kas kartą vis įdomesni, drąsesni, sudėtingesni jų spektakliai nuteikia viltingai ir leidžia iš jų tikėtis dar daugiau.

Edmundas Seilius (Marcelinas  Šeškas) ir Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.
Edmundas Seilius (Marcelinas Šeškas) ir Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.
Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė) ir viengungių klubo nariai: Rytis Janilionis, Raimundas Kukanauskas, Edmundas Seilius, Osvaldas Petraška, Justinas Buta. R. Budrio nuotr.
Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė) ir viengungių klubo nariai: Rytis Janilionis, Raimundas Kukanauskas, Edmundas Seilius, Osvaldas Petraška, Justinas Buta. R. Budrio nuotr.
Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė), Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė), Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.
Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė), Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė), Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. R. Budrio nuotr.
Justinas Buta (mokytojas), Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė). R. Budrio nuotr.
Justinas Buta (mokytojas), Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė). R. Budrio nuotr.
Rytis Janilionis (Jonas  Geležėlė), Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė). R. Budrio nuotr.
Rytis Janilionis (Jonas Geležėlė), Justina Tomkutė-Petraitienė (Rožė Kumpytė). R. Budrio nuotr.
Raimundas Kukanauskas (Antanas Šiaučiūnas), Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė). R. Budrio nuotr.
Raimundas Kukanauskas (Antanas Šiaučiūnas), Kristina Zmailaitė (Magdusė Pipynienė). R. Budrio nuotr.
Spektaklio akimirka. R. Budrio nuotr.
Spektaklio akimirka. R. Budrio nuotr.
Spektaklio dalyviai su kompozitoriumi Giedriumi Svilainiu ir režisieriumi Nerijumi Petroku. R. Budrio nuotr.
Spektaklio dalyviai su kompozitoriumi Giedriumi Svilainiu ir režisieriumi Nerijumi Petroku. R. Budrio nuotr.